James Hogan - Operacija „Protėjas” 1

„Taika bet kokia kaina!” — visur skambėjo beviltiškas šūkis. Ir koks gi rezultatas? Viena nekėlė abejonių: sumokėta už tai buvo iš tiesų brangiai. Nuo Sąjungininkų atskilo Italija, Abisinija neatsilaikė prieš begėdišką, niekuo neišprovokuotą agresiją, Japonijai buvo leista nebaudžiamai žygiuoti per Kiniją, pakeliui viską šluojant nuo žemės paviršiaus, Reino žemę vėl užėmė trys vokiečių batalionai, mosuojantys savo vėliavomis tiesiog priešais atstatytus prancūzų šautuvus, kai šie tuo tarpu nesiteikė nė piršto pakrutinti. Visa gerkle buvo skelbiama apie nesikišimą į Ispanijos reikalus, bet tuo tarpu į aukščiausiąjį postą, vokiečių bomboms bei italų kulkoms padedant, buvo užkeltas Frankas, grubia jėga buvo užgrobta Austrija; Čekoslovakija irgi liko vienui viena grėsmės akivaizdoje. Taip, kaina buvo iš tiesų didelė.

O ko pasiekta? Ką gi, tie laimėjimai nė sudilusio grašio neverti. Karas kils dargi anksčiau, nei kas nors suspės įvertinti nuostolius — Čerčilis nė kiek dėl to neabejojo.

Tiesą sakant, rezultatą tebuvo galima vertinti vienareikšmiškai — buvo pralaimėta, ir netgi labai daug. Jei karas vis dėlto kils, tokiu atveju kur kas geriau būtų buvę kovoti praėjusio rugsėjo sąlygomis negu tomis, kokias Vakarai turėjo dabar, 1939-aisiais. Tuo metu Čekoslovakija dar tebebuvo saugi, turėjo vieną pajėgiausių ir geriausiai ginkluotų armijų Europoje. Čerčilis neabejojo, kad į karą būtų įsijungusi ir Prancūzija. Taip, jie tikrai būtų kariavę 1938-ųjų rugsėjį, tada, kai čekai Godesberge atsisakė pripažinti Hitlerio pateiktą ultimatumą Čemberlenui ir mobilizavo savo armiją; Britanijos Ministrų Kabinetas tuo metu jau buvo ant ribos, betrūko vieno lašo, ir bet koks tolesnis taikstymasis būtų tapęs neįmanomas. O tada nebūtų likusi nuošalyje ir Rusija — ji turėjo sutartį su Prancūzija veikti išvien. Be to, veiklos ištroškę rusai stačiai netvėrė savo kailiuose. Taip susiklosčius aplinkybėms, Britanija norom nenorom irgi įsitrauktų į karą, netgi nebūdama susaistyta jokiomis sutartimis. Jei ne kas kitas, bent jau viešoji nuomonė tikrai būtų tuo pasirūpinusi. Štai tada šansai visiškai sutriuškinti Hitlerį būtų buvę išties visai neblogi.

Tačiau, užuot pasipriešinęs, Čemberlenas pasičiupo savo skėtį ir galvotrūkčiais išlėkė į Miuncheną, vos Hitleris jam pamojo pirštu. Ir kaip tik tuo metu, kai bejėgė auka buvo įduota į šantažuotojo rankas, Čemberlenas viešai pareiškė visiškai pasitikįs gera fiurerio valia bei sąžiningumu.

— Šitaip mes tik patvirtinome visišką, niekuo nesušvelnintą sutriuškinimą, — po to įvykio pareiškė Čerčilis Parlamente — ir buvo sutiktas srautu pašaipų bei ištisa audra protestų. Gi grįžusį iš Miuncheno Čemberleną pasitiko karštligės apimtos minios, sužavėti jie pratrūko ploti, kai Čemberlenas ėmė mosuoti parsivežtuoju popiergaliu, žadėdamas „taiką visiems laikams”.

Pasklidus žiniai, kad karo grėsmė atsitraukė, prancūzai Paryžiaus gatvėse šluostėsi džiaugsmo ašaras.

— Kvailiai, — suniurnėjo Prancūzijos premjeras Daladjė, važiuodamas iš Le Buržė oro uosto. — Kad bent patys žinotų, dėl ko šitaip džiūgauja…

Čerčilis atsiduso, pasklaidė keletą popierių ir gurkštelėjo iš stiklo lašelį škotiško viskio su vandeniu. Nors ir labai nenoromis, jam teko pripažinti akivaizdžią tiesą: jo karjera, retsykiais atrodžiusi tokia daug žadanti, dabar buvo baigta; sulaukus šešiasdešimt penkerių metų jam, ko gero, nieko kito nebelieka, kaip tik susitaikyti su vienišo atskalūno pralaimėjimu. Jo kaip politiko laidotuvėms jau kone buvo užsakytas orkestras — tuo pasirūpino nacionalinės politikos šulai, atkakliai tebetikintys, kad tolerancija bei susitaikymu įmanoma galų gale užganėdinti ir numaldyti diktatorius — ir tokiu būdu laimėti vienokių ar kitokių nuolaidų. Kiek gi jau kartų tokios iliuzijos buvo išsklaidytos bent jau tiems, kurie norėjo matyti? Ir vis dėlto, nepaisant nieko, didžioji dauguma taip ir liko akla.

šiaip ar taip, politinio gyvenimo pabaiga dar nereiškia gyvenimo galo apskritai, filosofiškai pagalvojo jis. Jis padarė viską, ką galėjo, grumdamasis dėl to, kas, tvirtu jo įsitikinimu, buvo teisinga, jis niekad neišsižadėjo tų moralinių principų, kuriais tikėjo. O juk tą patį pasakyti būtų galima tik apie nedaugelį netgi tų, kurie sulaukia savo saulėlydžio, nugyvenę iš pažiūros kur kas sėkmingesnį gyvenimą. Šitai žinoti jau savaime Čerčiliui buvo pakankama kompensacija. Jis juk turi jaukius, patogius namus ir ištikimą šeimą. Be to, seniai norėjo atlikti vieną kitą eksperimentą veislininkystės srityje. Jo „Anglakalbių tautų istorija”, pradėta bene prieš dešimtį metų, jau seniai laukia nesulaukia, kad ją užbaigtų. O kiek dar laiko liktų tapybai…

Ne. Nieko gero iš to nebus.

Čerčilis papūtė apatinę lūpą ir papurtė galvą. Nėra prasmės net mėginti nuslėpti nuo savęs liūdesį bei kartėlį. Jį ne tiek slėgė asmeninės neteisybės jausmas — juk kiekvienas, pasirinkęs politiko kelią, nuolat turi būti pasirengęs įvairiausiems netikėtumams ir pavojams — ne, labiausiai jį kamavo perspektyva bejėgiškai stebėti, kaip laisvės bei demokratijos institucijos, kurioms jis paskyrė visą gyvenimą ir kurias taip aistringai gynė, dabar gūžiasi ir traukiasi prieš tironiją, šiurkščią jėgą ir visas kitas padorumo bei civilizuotumo antitezes. Jeigu pasauliui bus pakištas šitoks precedentas vien tam, kad jis pasimokytų, rezultatas gali būti tik vienas — visiška katastrofa.

Bet kodėl gi šitai įvyko? Niekas stačiai negali būti toks aklas, kokiais apsimeta kai kurie žmonės. Vienintelis įmanomas paaiškinimas yra nebent toks: jie paprasčiausiai nenori matyti.

Štai kas Čerčilį dar labiau neramino: jo įtarimai apie kai kurių įtakingų socialinių bei politinių grupuočių motyvus, grupuočių, kurios jį patį išmetė it musę iš barščių. Vakarai atrodė esą linkę pernelyg jau dosniai užversti paskolomis bankrutuojančią Vokietiją. Pernelyg daug buvo tokių atvejų, kai, ėmusis griežtų priemonių, buvo galima nušluoti Hitlerį nuo žemės paviršiaus, tačiau vis atsirasdavo visokių ne itin rimtų pretekstų, kad tų priemonių nebūtų imtasi. Pernelyg didelė nacių propagandos dozė pernelyg jau laisvai cirkuliavo pernelyg didelėje anglų bei prancūzų spaudos dalyje. Pernelyg daug nacizmo apologetų dirbo Vakarų gyvenimo tendencijų kūrėjų bei visuomenės nuomonės formuotojų tarpe.

Turtingieji ir privilegijuotieji, nusprendė jis, regi prisikėlusios, vėl stiprios ir ginkluotos Vokietijos viziją. Nesvarbu, nacistinė ar ne, bet ji turėjo būti patikimas skydas, sergstintis nuo Rusijos. Jie siekė išlikti ir apsaugoti visą savo giminę, suręsdami tvirtą barjerą, neleidžiantį komunizmui plisti toliau į Vakarus.

Su šitokiais planais Čerčilis niekaip negalėjo sutikti. Neįmanoma pateisinti to, kuris, norėdamas apsisaugoti nuo vagies, nusisamdo žudiką. Vienas Viešpats tegalėjo žinoti, kad Čerčilis nepuoselėjo jokių draugiškų jausmų bolševizmui ir kad nė neketino paneigti nė vieno iš tų dalykų, kuriuos teigė visą gyvenimą, tačiau užtvindyti pasaulį šlykščia ideologija vien tam, kad atsvertum kitą šlykščią ideologiją — tai anaiptol ne išeitis. Joks tikslas negalėjo pateisinti šitokių priemonių, nedovanotina buvo leisti išbujoti gestapui bei SS, nevalia buvo atiduoti suvargusių, bejėgių, iškankintų Europos tautų į totalitarinės nacių valstybės šiurpaus aparato nagus…

Suskambo ant stalo stovintis telefonas, ir šis garsas nutraukė Čerčilio apmąstymus. Jis pakėlė ragelį, išsitraukė iš burnos cigarą ir karktelėjo: