James Hogan - Operacija „Protėjas” 1

Be to, keleivių tarpe buvo moteris, vadinama „Ada”, ji nejudėdama kiurksojo krėsle kajutkompanijos stalo gale ir, kaip ir kone visos kelionės metu, bereikšmiu žvilgsniu spoksojo į laivo pertvarą. Tiesa, Anglija kapituliavo 1941-aisiais, tačiau Ada taip niekada ir nepasidavė. Štai jau daugiau nei trisdešimt metų ji be paliovos grūmėsi su naciais — tai buvo vieno žmogaus, moters, karas. Ji buvo dar visai jauna ir mokytojavo Liverpulyje, kai jos akivaizdoje jos vyras, tėvas ir abu broliai buvo paimti priverstiniams darbams ir deportuoti į kontinentą — nė apie vieną jų jai taip ir nebeteko daugiau išgirsti. Nuo to laiko viso jos gyvenimo tikslu tapo kerštas. Naudodamasi suklastotais dokumentais, įvairiausiomis maskuotėmis ir bene dvidešimčia skirtingų išgalvotų vardų, ji sugebėjo negailestingai nudaigoti šimtą šešiasdešimt tris nacius, tarp jų vieną Reicho gubernatorių, tris apylinkės komisarus, dviejų Britanijos miestų valdytojus — gestapo statytinius, o taip pat tuzinus britų kolaborantų vietinėje vyriausybėje. Ji buvo daugybę kartų suimta, ištvėrė nesuskaičiuojamus tardymus, mušimą, kankinimus. Šešis kartus ji buvo nuteista ir pasmerkta mirti, tačiau keturis kartus jai pavyko pabėgti, dar dusyk ją paliko ramybėje, laikydami mirusia. Dabar, įpusėjusi šeštąją dešimtį, ji buvo jau perdegusi, visiškai susenusi nuo tokio gyvenimo, kupino vien neapykantos, smurto ir kankinimų, apie kuriuos iškalbingai bylojo surambėję randai ant dešiniosios rankos toje vietoje, kur kadaise būta nagų. Jos kova jau buvo baigta, tačiau galvoje sukaupta informacija buvo stačiai neįkainojama.

Galų gale Feračinio žvilgsnis užkliuvo už paskutiniųjų keleivių — ūsuoto jaunuolio bei šviesiaplaukės mergaitės, kuriuos jis pažinojo tik kodiniais vardais „Polas” bei „Kendė”. Abu jie buvo Jungtinių Valstijų agentai, keliaujantys namo po kažkokios operacijos. Feračinis nėmaž nenutuokė, kokią užduotį jie vykdė, bet taip ir turėjo būti, verčiau neapkrauti smegenų nebūtina informacija.

Visą korpusą supurtė vibracija, kažkur netoliese pasigirdo variklių gaudimas. Keleiviai apsiėjo be jokio beprasmiško dramatizmo, niekas nė nebandė apsigaudinėti, kad ryšiai su bendrakelioniais vienaip ar kitaip prasitęs. Pusbalsiu trumpai padėkoję ir atsisveikinę, Feračinis ir Vorkovas pirmieji išėjo iš kajutkompanijos į koridorių, nusileido vienu aukštu žemiau ir pagaliau pateko į torpedų saugyklą, kur vienas pagrindinių pakrovimo liukų jau žiojėjo atidarytas. Atsisveikinę ir su kitais laivo karininkais, susibūrusiais aplink laiptelius po liuku, keleiviai patraukė tuo pačiu keliu, kuriuo buvo išgabentas ir jų bagažas — užlipę aukštyn, iš lankais sutvirtintos brezentinės pastogės jie pateko ant siauros darbinės atbrailos, juosiančios stačius laivo šonus. Feračinis trapu nužingsniavo pas jūreivius, kurie buvo išnešę į krantą visus keleivių daiktus, Vorkovas gi pasiliko prie liuko, kad galėtų padėti civiliams pereiti šlapias plieno plokštes. Kesidis ir Brego išlipo paskutiniai.

Pirmasis dalykas, kurį pastebėjo Feračinis vos užlipęs iki doko lygio, buvo laivyno leitenantas, stoviniuojantis priešais civilių laukiantį autobusą. Antrasis dalykas, kurį jis išvydo, buvo blausiai pilkšvas „Fordas” sedanas su vyriausybiniais numeriais. Automobilis buvo pastatytas už gerų penkiasdešimties jardų nuo doko, už vairo sėdėjo uniformuotas vairuotojas, o nuo galinės sėdynės Feračinį stebėjo kažkoks neaiškus pavidalas. Nors stiklas buvo užtemdytas ir nesimatė jokių detalių, tačiau nekėlė abejonių, kad tas prie lango šmėksantis apskritaveidis žmogus su plačiabryle, stačiai užmaukšlinta ant viršugalvio skrybėle gali būti tiktai Vinsleidas ir niekas kitas. Tai, kad automobilį ženklino generolo vėliavėlė, o Vinsleidas netgi nebuvo kariškis, iš esmės ničnieko nereiškė. Tiesą sakant, tai atrodė netgi visai tipiška. Kažko panašaus juk ir reikėjo tikėtis, pasakė sau Feračinis. Jis kaip gyvas nebuvo girdėjęs, kad veikiančiosios armijos kadrai būtų štai šitaip iškviečiami vykdyti naujos užduoties, dar net oficialiai nepasibaigus ankstesniajai. O kai tik visi įvykiai pakrypdavo kokia nors labai jau netikėta linkme ar išvis tapdavo nenuspėjami, tokiais atvejais visada galėjai tikėtis, kad vienaip ar kitaip nebus apsieita be Vinsleido.

Paaiškėjo, kad leitenantas neturi įgaliojimų perimti civiliams paruoštų dokumentų. Autobusas, kaip buvo pranešta Feračiniui, turėjo nuvežti juos visus į aerodromą tolimajame bazės pakraštyje, kur laukė lėktuvai, turį nugabenti kiekvieną į atitinkamą paskirties vietą. Žmonės, oficialiai atsakingi už šiuos civilius, liko oro uoste.

— Aš liksiu čia ir pažiūrėsiu, kas dedasi, — pasakė Feračinis Kesidžiui. — Tau gi teks drauge su jais važiuoti autobusu ir pasirūpinti visais formalumais. Paimsime tave kiek vėliau.

Kesidis linktelėjo.

— Nenoriu nė pagalvoti apie tai, kad juos gali išsiųsti atgal, jei paaiškės, kad kažkaip ne taip sutvarkėme jiems dokumentus.

— Jūs, vaikinai, irgi galite važiuoti su Kesidžiu, — kreipėsi Feračinis į Vorkovą ir Brego. — Ten būtinai ką nors sužinosite, kokiu būdu jums sugrįžti į bazę.

Šie atsisveikino su Feračiniu ir paskui civilius sulipo į autobusą. Paskutinis įlipo laivyno leitenantas, ir autobusas trūktelėjo iš vietos. Feračinis kilstelėjo galvą ir išvydo baltakepurį komandoro Boudeno pavidalą — šis viską stebėjo iš aukštybių, nuo „Narvalo” tiltelio. Boudenas kilstelėjo ranką, ir po kelių akimirkų Feračinis atsakydamas irgi pamojavo. Paskui jis užsimetė ant pečių kuprinę ir apsigręžęs nužingsniavo per doką tiesiog ten, kur lūkuriavo „Fordas”.

Vairuotojas, kuris jau buvo išlipęs ir stovėjo priešais automobilį, paėmė Feračinio daiktus ir sukrovė juos į bagažinę. Vinsleidas viduje pasilenkė į šoną per sėdynę ir atidarė antrąsias galines dureles. Feračinis įsirangė vidun ir užtrenkė jas. Ūmai apkvaitęs nuo odinių sėdynių apvalkalų prisilietimo bei kvapo, jis atsilošė, dėkingai atsiduso ir užsimerkė, keletą neįkainojamų sekundžių mėgaudamasis staiga jį apsiautusiu tokiu neįprastu prabangos ir šilumos pojūčiu.

— Mums dar reikės paimti Kesidį, — vairuotojui lipant į mašiną prašneko Vinsleidas, kruopščiai artikuliuodamas kiekvieną žodį. — Kur jis? Bazės oro uoste?

Feračinis neatsimerkdamas linktelėjo.

— Jis rūpinasi dokumentais.

— Į aerouostą, — kiek pakėlęs balsą ištarė Vinsleidas. Automobilis minkštai trūktelėjo iš vietos. — Nagi, Hari, kaip ėjosi šįsyk? — linksmai ir draugiškai pasiteiravo Vinsleidas po keleto sekundžių.

— Man regis, viskas gerai. Susitvarkėme, kaip ir buvo planuota. Mums pavyko juos ištraukti. Pargabenome namo.

— Visus? Aš suskaičiavau tik aštuonis.

— Tie trys, kurie turėjo atvykti per Londoną, taip ir nepasirodė. O mums, deja, nepavyko išsiaiškinti, kas ten atsitiko. Plutonas mano, kad tame gale nuteka informacija.

— Hmmm… Tai jau nekas, — Vinsleidas valandėlę patylėjo, apsvarstydamas, ką išgirdęs. — Ar tai nereiškia, kad gali būti išgliaudytas ir pats Plutonas?

— Galbūt. Šiaip ar taip, jis griebėsi atsargumo priemonių ir nutraukė veiklą. Žadėjo persikelti į Bristolį ir ten maždaug po mėnesio atidaryti naują krautuvėlę.

— Supratau. O kaipgi mielasis mūsų draugas obergrupenfiureris Frichteris? Kaip jo sveikata šiomis dienomis?

— Šiaip sau. Daugiau įkaitų jis nebekars.

— Kaip tragiška.

Feračinis galų gale atsimerkė ir dūsaudamas išsitiesė, tuo pačiu nusismaukdamas kepurę ant pakaušio.