Heather Gudenkauf - Kalbanti tyla

– Ei, nevėkšlos jūrininkai, pasiduokit arba jums galas!

– Niekada! – plyšodavo Benas. – Verčiau sušerk mus rykliams, bet mes tikrai nepasiduosime, Barnakli Bartai!

– Taip ir padarysiu! Ruoškitės murdytis su žuvimis! – stūgaudavo Antonija mosuodama lazda.

– Bėk, Kali! – suklykdavo Benas ir ji sprukdavo. Ilgos blyškios blauzdos buvo nusėtos mėlynių nuo karstymosi po medžius ir laipiojimo per tvoras. Kali skuosdavo, kol Antonija susilenkdavo dvilinka ir apsikabindavo rankomis kelius.

– Pasiduodu! Pasiduodu! – maldaudavo ji.

Tada jie trise grįždavo į gluosnių prieglobstį ir ilsėdavosi siurbdami gazuotą vandenį, kol išdžiūdavo sukaitusios nugaros. Antonijos juokas verždavosi giliai iš krūtinės. Laisvas ir džiaugsmingas. Ji atlošdavo galvą ir užmerkdavo akis, tada aplink jas išryškėdavo pirmosios raukšlelės, atsiradusios dėl amžiaus ir patirtų nusivylimų. Kai tik Antonija prajukdavo, aplinkiniai irgi neatsilaikydavo, išskyrus Kali, kuri ilgai negalėjo juoktis. Tik šypsodavosi santūriai. Bet juokas, kadaise skardenęs kaip varpelis, nepratrūkdavo, nors to nekantriai laukė mama.

Antonija buvo iš tų mamų, kurios leidžia vaikams valgyti saldžių javainių sekmadienio vakarienei ir picos pusryčiams. Ji buvo iš tų, kurios lietingą vakarą pavadina poilsiu kurorte ir su prancūzišku akcentu pasveikina jus, atvykusius į prašmatnų grožio saloną. Tada ji pripila seną vonią alyvinių kvepiančių burbulų ir kaip reikiant jus ištrinkusi apgaubia milžinišku baltu rankšluosčiu, net išlakuoja nagus ryškiai raudonai arba pašiaušia plaukus standinamosiomis putomis.

Deja, Grifas buvo iš tų tėvų, kurie geria „Bud Light“ alų pusryčiams ir nusitašęs tempiasi septynmetę dukterį į girią ieškoti savosios tiesos. Saulei patekėjus Grifas su Kali prisėdo pailsėti po gluosniu.

MARTINAS

Jaučiu Fildos skruostą prie nugaros. Jos ranka apsivijusi mano gerokai išplatėjusį juosmenį. Taip gulėti per karšta, bet neatstumiu jos. Net jeigu tai būtų Dantės pragaro ugnis, negalėčiau to padaryti. Per keturiolika bendro gyvenimo metų atsiskyrę buvome tik du kartus ir tuos vos pajėgiau ištverti. Antrojo mudviejų su Filda išsiskyrimo man nesinori nė prisiminti. Bet pirmasis įvyko praėjus vos devyniems mėnesiams po vestuvių. Išskridau į ekonomikos konferenciją Čikagos universitete. Pamenu, gulėjau viešbučio lovoje po standžia šiurkščia antklode ir ilgėjausi Fildos. Be jos jaučiausi tarsi nesvarumo būsenos. Atrodė, kad neužčiuopdamas pro miegus jos nerūpestingai ant manęs užmestos rankos galiu pakilti į orą kaip atsitiktinio vėjo gūsio pustoma karpažolė. Po tos bemiegės nakties, nesulaukęs konferencijos pabaigos, grįžau namo.

Filda juokėsi iš manęs, bet žinojau, kad slapčiomis jautėsi pamaloninta, jog ilgiuosi jos ir namų. Ji atėjo į mano gyvenimą vėlai. Jauna nežabota aštuoniolikmetė. O man tuo metu stuktelėjo keturiasdešimt dveji. Apie santuoką negalvojau, nes rūpėjo tik darbas. Buvau privataus Gluosnių upės miestelio Šventojo Džiliano koledžo, kurio sąraše – tūkstantis du šimtai studentų, ekonomikos profesorius. Ne, ji nebuvo mano studentė, nors daugelis taip galvojo ir smerkė. Kai susitikau Fildą Moning, ji dirbo padavėja šeimos kavinėje „Moningų šlovė“. Kiekvieną dieną pakeliui į koledžą užsukdavau ten išgerti kavos, suvalgyti šviežio akyto keksiuko ir paskaityti laikraščio atokiame saulės nužertame kavinės kampelyje. Kiek pamenu, Filda buvo man labai paslaugi ir dėmesinga. Kavą patiekdavo karštutėlę, o ant perpjauto keksiuko kraštų geltonuodavo sviestas. Turiu pažymėti, kad toks aptarnavimas atrodė savaime suprantamas. Buvau tikras, kad Filda taip elgiasi su visais klientais. Kol vieną žiemos rytą, praėjus maždaug metams nuo mano lankymosi „Moningų šlovėje“ pradžios, Filda atkaukšėjo prie manęs, nešina kavos puodeliu vienoje rankoje, o kita įsisprendė į apvalų klubą.

– Ką turi padaryti mergina, – rėksmingai pradėjo ji, kreipdamasi į mane, – kad pelnytų jūsų dėmesį?!

Kavos puodelis taip dunkstelėjo ant stalo, kad gėrimas kliustelėjo per kraštus, o man iš nuostabos net akiniai nusmuko nuo nosies.

Kol atsitokėjau, ji jau buvo nulėkusi. Bet netrukus vėl pasirodė su keksiuku ir sviedė jį tiesiai į mane. Pataikė į krūtinę. Mano kaklaraištis aplipo oranžiniais trupiniais ir aguonomis. Filda išlėkė iš kavinės, o prie manęs prisiartinusi jos mama, švelnesnė ir gyvenimo rūpesčių paženklinta Fildos kopija, užvertė akis į dangų ir atsidususi prabilo:

– Eikite ir pasikalbėkite su ja, pone Gregorai. Ji džiūsta dėl jūsų ištisus mėnesius. Tad arba išsklaidykite iliuzijas, arba prašykite, kad tekėtų už jūsų. Noriu naktimis bent bluostą sudėti.

Nusekiau paskui Fildą, o po mėnesio mudu susituokėme.

Gulėdamas lovoje, ankstyvam rugpjūčio rytui tvilkant odą deginančiu karščiu, atsisuku į Fildą, susirandu jos minkštą skruostą sutemose ir pabučiuoju. Išsliuogęs iš lovos sėlinu iš kambario. Sustoju prie vos pravirų Petros kambario durų. Galiu girdėti, kaip dūzgia ventiliatorius. Atsargiai stumteliu duris ir žengiu į kambarį. Vietą, tokią sklidiną mažos mergaitės keistenybių, kad man visada knieti stabtelėti tarpduryje. Rūpestingai suformuotos kankorėžių, gilių, lapų, plunksnų ir uolienos gabalėlių kolekcijos. Uolienos gabalėliai, kaip rūpestingos ekspertės iškasti mūsų užpakaliniame kieme, kuris ribojasi su Gluosnių upės giria. Lėlės, minkšti šuniukai ir meškiukai, visi iki vieno kruopščiai apkamšyti kilpinio audinio antklodėlėmis ir suguldyti aplink jos lovelę. Mažos mergaitės kvapas – levandų šampūno, žalios žolės ir prakaito mišinys, kuriame tėra nekaltybės enzimų, užlieja mane kiekvieną kartą, vos tik peržengiu šį slenkstį. Mano akys palengva apsipranta su tamsa ir tada pamatau, kad Petros lovoje nėra. Nepajuntu nerimo, nes dukrelė dažnai negali užmigti ir tada tykina žemyn į svetainę žiūrėti televizoriaus.

Aš taip pat nusileidžiu laiptais, bet labai greitai suprantu, kad televizoriaus Petra nežiūri. Namuose tylu. Degiodamas šviesas skubiai pereinu per visus kambarius. Štai svetainė, bet joje Petros nėra. Valgomajame, virtuvėje, vonioje, mano darbo kambaryje Petros taip pat nėra. Sugrįžęs į virtuvę nusileidžiu į rūsį – Petros nė pėdsako. Užlėkęs laiptais pas Fildą puolu žadinti.

– Petros nėra lovelėje, – išspaudžiu vos atgaudamas kvapą.

Filda strimgalviais išsirita iš lovos ir perlekia per kambarius, kaip ką tik padariau aš, bet Petros niekur nematyti. Paskubomis išsprunku pro užpakalines duris ir suku ratus aplink namą. Vieną, antrą, trečią kartą. Petros nė kvapo. Mudu su Filda grįžtame į virtuvę ir bejėgiškai sužiūrame vienas į kitą. Slopindama aimaną Filda surenka policijos numerį.

Paskubomis apsirengiame, kad tinkamai sutiktume šerifo pavaduotoją Luisą. Filda tebesiblaško iš kambario į kambarį ieškodama Petros, naršydama spintas, žiūrinėdama po laiptais.

– Galbūt ji nuėjo pas Kali? – spėja ji.

– Tokį ankstyvą rytą? Ko? Galbūt jai pasidarė per karšta ir išspruko laukan atsivėsinti, o gal prarado laiko pojūtį? – svarstau aš ir neapsikentęs priduriu garsiau nei derėtų: – Sėskis, nenervink manęs. Namie jos nėra!

Pamatęs, kaip persikreipia Fildos veidas, nuskubu prie žmonos.

– Atsiprašau, – šnabždu, nors jos nerimas ir nervina. – Eime, užkaiskime kavos, kol jis atvyks.

– Kavos? Kavos?! – veriamu balsu klausia Filda ir tarsi netikėdama savo ausimis žvelgia į mane. – Užvirkime kavos, kad galėtume susėsti ir pasvarstyti, kur dingo mūsų dukra? Pradingo iš savo lovos vidury nakties! Gal dar norėtum, kad paruoščiau jam pusryčius? Prikepčiau kiaušinienės? O gal vaflių? Martinai, mūsų vaiko nėra. Pradingo!