Heather Gudenkauf - Kalbanti tyla

– Ką taip? Negirdžiu tavęs, – prajuko jis. – Kalbėk truputį garsiau. Ak, taip, tu gi nekalbi. – Akimirksniu jo veidą iškreipė karti pašaipa: – Tu gi ketini bendrauti gestais.

Staiga pašokęs ant kojų jis pradėjo gestikuliuoti rankomis ir pirštais, groteskiškai mėgdžiodamas Kali.

– Jeigu nekalbėsi kaip normalus vaikas, tapsi nebylia kvėša, – pakeltu tonu išrėžė jis.

Kali nudūrė akis į žemę, nusėtą daugybe sulamdytų alaus skardinių, ir beprotiškai užsinorėjo į tualetą. Ji viltingai pasižiūrėjo į mamos miegamojo langą. Bet užuolaidos karojo nuleistos, pro jas nebuvo matyti paguodą teikiančio veido.

– Hm, negali kalbėti? Šūdas! Anksčiau gi kalbėjai. Privalai ištarti: „Tėveli, tėveli.“ ypač ko nors norėdama. Dabar turiu ne dukrą, o puskvaišę vėplą. Galbūt tu visai ne mano dukra.

Tavo akys kaip to šerifo pavaduotojo.

Jis pasilenkė ir įbedė į ją pilkai žalias akis. Kali stipriai užmerkė savąsias.

Tolumoje pasigirdo per žvyrą lekiančio automobilio padangų cypimas ir variklio riaumojimas. Rodžeris . Pramerkusi akis Kali išvydo keliuku atlekiantį keturių varomųjų ratų pikapą, kuris netrukus sustojo prie jų.

– Labutis abiem. Kaip jums sekasi, panele Kali? – vos pasukęs smakrą Kali pusėn, nė nežiūrėdamas į ją ir nesitikėdamas atsakymo, atsainiai pasidomėjo Rodžeris. – Grifai, ar tu pasirengęs žvejybai?

Rodžeris Hoganas – geriausias Grifo draugas nuo vidurinės mokyklos laikų. Žemas ir drūtas, su vos į kelnes telpančiu įspūdingu pilvu. Vietos mėsos perdirbimo įmonės brigadininkas. Kiekvieną kartą, kai tik Grifas sugrįžta iš darbo naftotiekyje, jis įkalbinėja draugą visam laikui likti namuose. Juk jis galėtų ir Grifą įdarbinti savo įmonėje. „Ir viskas būtų kaip senais gerais laikais“, – mėgsta kartoti Rodžeris.

– Sveikas, Rodi, – linksmai atsiliepė Grifas. – Deja, teks važiuoti be manęs. Kali susapnavo košmarą, tad turiu kurį laiką su ja pabūti. Noriu palaukti, kol vėl užmigs.

– Et, Grifai, – suinkštė Rodžeris, – nejau motina negali to padaryti? Juk planavome tai mėnesių mėnesius.

– Ne, ne. Juk mergaitei reikia tėvelio . Ar ne, Kali? Tėvelio , kuriuo galėtų pasikliauti šiuo sunkiu metu. Jos tėvelis privalo būti čia dėl jos. Ar tau taip neatrodo, Rodžeri? Taigi Kali teks praleisti kiek laiko su savo geru senu tėveliu . Nori ji to ar ne. Bet juk tu nori, Kali, taip?

Kiekvieną kartą jam ištarus tėvelis , Kali dar labiau sudiegdavo pilvo apačią. Be galo norėjosi sprukti į namą ir pažadinti mamą. Prisigėręs Grifas paprastai net springdavo iš neapykantos Kali, bet iš tikrųjų jos nebuvo nuskriaudęs. Beną, taip. Mamą, taip. Bet ne Kali.

– Tik perdėsiu savo žvejybos reikmenis į tavo pikapą, Rodi, ir susitiksime dieną trobelėje. Turėsime gražaus laiko pažvejoti vakare. O pakeliui užgriebsiu daugiau alaus, – pasakė Grifas ir, pačiupęs savo žalios spalvos daiktmaišį, nubloškė ant pikapo užpakalinės sėdynės. Jau rūpestingiau sukrovęs į bagažinę žvejybos reikmenis ir meškeres pridūrė: – Netrukus pasimatysime, Rodžeri.

– Gerai, lauksiu tavęs. Ar esi tikras, kad rasi kelią?

– Taip, taip, būk ramus. Gali trūktelėti ant drąsos prieš žvejybą. Manau, to prireiks, nes ketinu nušluostyti tau nosį.

– Dar pažiūrėsime, kuris prigaudys daugiau, – čaižiai nusikvatojo Rodžeris ir nurūko.

Grifas sugrįžo pas Kali, kuri stovėjo stipriai apglėbusi save rankomis ir drebėjo.

– Na, gal dabar skirsi bent truputį laiko tėveliui, Kali? Kiek žinau, šiuo metu šerifo pavaduotojas gyvena ne per toliausiai? Iškart už girios, ar ne? – pasidomėjo jis ir sugriebė dukrai už rankos. Kai vilko ją girios link, mergaitė neišlaikė ir jos kojas nutvilkė stipri šilta srovė.

PETRA

Vėl negaliu užmigti. Per karšta ir grandinėlė veržia kaklą. Sėdžiu ant grindų priešais elektrinį ventiliatorių ir jaučiu, kaip vėsus oras maloniai glosto veidą. Labai tyliai kalbuosi su ventiliatoriumi, todėl galiu girdėti, kaip jis atsako graudžiu žemu balsu.

– Esu Petra, pasaulio valdovė, – šnabždu ir netikėtai pajuntu, kad už lango kažkas yra. Akimirksniu užplūsta baimė. Noriu bėgti prižadinti mamą ir tėtį. Ropoju per kilimą keturiomis. Keliais jaučiu šiurkščius plaušus. Vogčiomis dirsteliu pro langą ir, man atrodo, matau žmogystą. Didelę ir baisią, spoksančią į mane. Paskui prie jos šono pastebiu ir mažesnę. A, jau nebijau. Atpažįstu juos.

– Palaukite, aš irgi eisiu!

Trumpam dingteli mintis, kad neturėčiau to daryti. Bet juk ten, lauke, yra suaugęs žmogus. Mama ir tėtis per daug nepyksta, jeigu šalia būna suaugusiųjų. Apsiausiu sportukus ir spruksiu iš kambario. Tik pasisveikinsiu ir parlėksiu atgal.

KALI

Tėvas jau kurį laiką vedėsi Kali per girią tarp išsikerojusių medžių, bet ji vis dar gerai žinojo, kur jie yra. Netrukus pasirodys Elgetos uolos takas, ten, tarp fermų ir meldynų, rožines viršūnėles kelia pilkųjų vėžlinių žiedai, ten Kali dažnai grožisi nuostabiais žvilgančiais žirgais, grakščiai lakdinančiais per girią raitelius. Ji vylėsi, kad iš už medžių, prieš juos staiga išnirs cinamono spalvos kumelė ar širmas, juodomis dėmėmis išmargintas žirgas ir privers jos tėvą atsipeikėti. Bet buvo ketvirtadienis, o šiokiadieniais sunku tikėtis, kad pavyks sutikti aplinkiniuose keliuose bent vieną prašalaitį. Tiesa, ruseno menka viltis, kad jie gali sutikti kokį girininką. Tačiau šie pareigūnai turėjo prižiūrėti daugiau nei trisdešimt mylių takų. Tad Kali suprato, kad niekas jai nepadės, ir nuolankiai leidosi tėvo velkama per girią. Neatrodo, kad jie artėja prie šerifo pavaduotojo Luiso namų. Kali niekaip negalėjo nuspręsti, gerai ar blogai, kad jie tenai eina. Blogai, nes atrodo, kad tėvas nelinkęs atsisakyti savo užmačių, o jos basos kojos jau apdraskytos nuo klajonių akmenuotais nelygiais keliais. Gerai, jeigu pasiektų šerifo pavaduotojo Luiso namus ir tėvas jam išklotų nemalonių dalykų. Gal tada Luisas jį nuramintų žemu balsu ir paskambintų Kali mamai. Luiso žmona stovėtų tarpduryje sukryžiavusi rankas, o jos akys neramiai lakstytų į šalis tikrindamos, kas dar mato šį spektaklį.

Tėvas atrodė prastai. Veidas buvo išbalęs. Tokios pat spalvos kaip gležna ankstyvo pavasario gėlytė – kanadinė sangvinarija, kurią mama jai parodė vaikščiodama po girią. O vario spalvos jo plaukai priminė raudonus syvus, kurie ištrykšdavo perlaužus augalo šaknis. Tolydžio kliuvinėdamas už atsikišusių medžių šaknų jis nepaleido Kali rankos iš savo gniaužtų ir toliau neaiškiai murmėjo panosėje. Ji laukė progos išsilaisvinti ir sprukti namo pas mamą.

Juodu pasiekė Gluosnių pievelės proskyną. Pusmėnulio formos užutėkį supo septyni svyrantys gluosniai. Buvo kalbama, kad gluosnius kadaise pasodino prancūzų kilmės kolonistas, Napoleono Bonaparto draugas, jog tai – didžiojo karvedžio dovana, nes šie medžiai buvę jo mėgstamiausi.

Kali mama buvo iš tų, kurios karstosi su atžalomis po medžius ir sėdi ant šakų pasakodamos istorijas apie proproprosenelius, atvykusius į Jungtines Amerikos Valstijas iš Bohemijos 19 amžiuje. Ji sutepdavo jiems gardžių sumuštinių su riešutų sviestu priešpiečiams, įdėdavo obuolių ir vesdavosi prie Gluosnių upės. Juodu su Benu šokinėdavo nuo vienos samanotos uolos ant kitos, jomis buvo nusėtas visas glotnus upės paviršius. Antonija gulėdavo ant senos antklodės po ilgomis karpytomis gluosnių šakomis, jie ropinėdavo šešėlyje, kur ilgos drėgnos gluosnių garbanos gobė juos savo skraiste. Gluosniai tapdavo trobele negyvenamoje saloje. Kai Benas sugrįždavo radęs joms laiko, virsdavo narsiu jūreiviu. Kali – jo patikima geriausia bičiule. O Antonija – piratu, riaumojančiu keistu balsu: