Heather Gudenkauf - Kalbanti tyla

Mergaitė spėliojo, ar mama jau bus spėjusi jos pasigesti. Ar jaudinasi dėl jos, ar ieško. Staiga Kali pilvas sugurgė ir ji skubiai priglaudė prie jo laisvąją ranką vildamasi nutildyti. Galbūt vos už dviejų medžių esančioje jų spintelėje dar galima rasti ko nors valgomo? Sušnarpštęs Grifas pramerkė akis, jo žvilgsnis pradėjo klaidžioti Kali veidu.

– Nuo tavęs nekaip kvepia, – stačiokiškai drėbė jis, nė nesusimąstydamas, kad nuo jo bjauriai trenkia alumi, prakaitu ir svogūnais. – Kelkis, drožiam. Metas pasirūpinti, kad šeima vėl susijungtų. Kuriuo taku turime eiti?

Kali svarstė atsivėrusias galimybes. Galėtų pameluoti nuviliodama jį į girios gilumą, ir sprukti pirmai progai pasitaikius. Arba parodyti teisingą kelią ir vieną kartą baigti. Antrasis pasirinkimas nugalėjo. Jau buvo spėjusi išalkti ir nuvargti, todėl norėjo greičiau grįžti namo. Liesu nešvariu pirštu parodė į taką, kurio jiems reikėjo.

– Kelkis, – liepė Grifas.

Kai Kali pašoko ant kojų, jis paleido jos ranką. Mergaitė pradėjo purtyti ją, kad vėl pajustų nutirpusius pirštus. Juodu atrodė keistai: Grifas ėjo paskui ją uždėjęs ranką ant peties ir mynė ant kulnų. Kali sunkiai plumpino, slegiama jo mėsingos rankos, bet išvedė juodu iš Gluosnių pievelės, o už šimto jardų pasuko į siaurą vingrų Plačialapio tabako keliuką. Kali iškart pastebėdavo, jeigu kas nors perėjo taku anksčiau už ją. Mat per naktį vorai priausdavo voratinklių skersai ir išilgai, nuo vieno stiebo prie kito. Kai ryto saulė šviesdavo taip pat skaisčiai kaip dabar, Kali galėdavo įžiūrėti plonytėlių gijų, nelyginant trapių trumpalaikių užkardų neregimai girios veiklai. „Laikykis nuošalyje“, – tarsi šnabždėdavo jos. Tad ji visada apeidavo voratinklius stengdamasi nepažeisti jų audinio. Jeigu iš voratinklių būdavo likusios karančios gijos, Kali žinodavo, kad kažkieno jau būta. Jeigu atidžiau patyrinėjusi rasdavo ir žmogaus pėdų, atsitraukdavo ir sukdavo į kitą kelią. Kali patikdavo mintis, kad ji – vienintelė gyva būtybė per mylių mylias aplinkui. Kad marga su baltais lopais voveraitė, tupinti ant seno dūlančio medžio šakos, prispaudusi letenėles prie snukučio, pirmą kartą mato žmogų. Tad nereikia trukdyti nei šio padarėlio liūdnomis akimis, nei jo pasaulio. Šiandien mergaitė irgi rūpestingai aplenkė raudonąjį klevą. Nuo jos žingsnių sukeltos oro bangos voratinklis akimirką pavojingai susiūbavo, bet netrukus nurimo.

Dešinėje kažkas sušnarėjo išgąsdindamas abudu. Pro pat juos, uostinėdamas jų pėdsakus, prabėgo didžiulis rudai auksinės spalvos šuo. Kai Kali ištiesė ranką norėdama jį paglostyti, jis jau buvo nuskriejęs į priekį, vilkdamas paskui ilgą raudoną pasaitą.

– Viešpatie! – suriaumojo Grifas ir griebėsi už širdies. – Vos ne mirtinai išgąsdino. Drožiam.

Iki tol tik vienam gyvūnui pavyko įvaryti Kali baimės vaikštinėjant po girią. Būtent suodžių spalvos varnui blizgančiomis tarsi riebaluotomis plunksnomis, tūnančiam kreivakamieniuose klevuose, negandas pranašaująs jo krankimas stelbė prislopintą girios gaudesį. Ji įsivaizdavo būrį varnų, spoksančių į ją blizgančiomis ir šaltomis apvaliomis akutėmis iš margos lapijos slėptuvės. Lūkuriuojančių, tykančių. Atrodė, kad šie paukščiai seka ją per atstumą, triukšmingai smigdami žemyn. Kali pažvelgė į viršų. Varnų nesimatė, tik vienišas pilkaplunksnis bukutis straksėjo medžio kamienu ieškodamas vabzdžių.

– Ar tu tikra, kad einame reikiama kryptimi? – pasidomėjo Grifas ir sustojo atidžiai dairydamasis aplinkui. Žodžius jau tarė aiškiau, nebeveldamas.

Mergaitė linktelėjo. Jie ėjo dar dešimt gerų minučių, kol Kali išsuko iš Plačialapio tabako tako ten, kur vešliai kerojo gervuogės ir lipniakamieniai riešutmedžiai. Ji atidžiai stebėjo žemę sau po kojomis, bene pamatys kur nuodingąjį žagrenį. Neradusi patraukė toliau vinguriuodama sulig kiekvienu žingsniu. Nelauktai medžių tankynė baigėsi, ir jie atsidūrė pagiryje, Luiso užpakalinio kiemo prieigose. Žolė buvo rasota ir peraugusi. Nedidelėje netaisyklingos formos aikštelėje netvarkingai mėtėsi beisbolo lazdos, pirštinės ir žaislai. Įvažiuojamajame keliuke, ties rudu vienaukščiu namu, stovėjo žalias furgonas. Visur dar karaliavo tyla, kurią drumstė tik darbštuolės bitės, dūzgiančios aplink apvytusius baltagalvių ramunių krūmelius. Namai atrodė kaip išmirę.

Panašu, kad Grifas nesumojo, ką daryti toliau. Jo ranka nežymiai spustelėjo Kali petį. Ji pajuto šį vos juntamą prisilietimą per naktinių marškinių audinį.

– Sakiau tau, kad nusivesiu parodyti, kur gyvena tavo tėtušis. Tik pagalvok, galėtum gyventi čia, šitame puikiame name, – nusikvatojo jis ir pasitrynė delnu krauju pasruvusias akis. – Kaip manai, ar turėtume stabtelėti ir pasakyti „labas rytas“?

Tačiau ankstesnis jo įkarštis jau buvo priblėsęs.

Kali nusiminusi papurtė galvą.

– Einam negaišdami, nes man skelia galvą, – paragino jis ir šiurkščiai čiupo Kali už rankos. Bet tuo metu jį sustabdė atsiveriančių tinkleliu apkaltų durų girgždesys.

Iš namo išskubėjo basa moteris su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, spausdama prie ausies belaidžio telefono ragelį.

– Tai jau taip, tu pasirengęs lėkti strimgalviais, kai tik jai tavęs prireikė, kai tik pradingo jos neįkainojama mažoji mergaitė! – šaukė ji pakeltu tūžmingu balsu.

Grifas nuščiuvo, o kai Kali žingtelėjo į priekį, kad geriau girdėtų, trūktelėjo ją prie savęs. Mergaitė pažino, kad tai Luiso žmona Kristina.

– Man nerūpi, kad dingo dvi mergaitės. Man rūpi, kad dingo jos dukra ir kad tai tau svarbiausia! – įsikarščiavusi išrėžė Kristina. – Vos tik Antonija paskambina, tu kaipmat ir leki, pats

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

Brianas Andreasas – šiuolaikinis amerikiečių rašytojas, dailininkas, skulptorius ir leidėjas (čia ir toliau – vert. pastabos).

Audinys, audžiamas iš purių pūkuotų siūlų, panašių į vikšrą ( pranc. che-nille).

Socialinio bendravimo sutrikimas, pasireiškiantis sklandžia kalba vienose situacijose ir visišku ar daliniu nebylumu kitose.