СтаВл Зосимов Премудрословски - DIENĄ. Juokinga tiesa

Iki ryto jie kumščiais tardė apiplėšimo priežastį ir ryte nuvežė į kardomojo kalinimo įstaigą, o madam Tumor gydytojai išpūtė. Dabar jis vaikšto po Černyševskio metro rajoną, švilpia, kalba su dievais ir daug geria. Atkaklus pasirodė kaip atšiaurių prižiūrėtojų draugas. O kitoje kandeikoje apskritai už nemandagų naminės motinos išžaginimą jos sūnūs valytuvus nubaudė plaktukais ir peiliais taip, kad jie pažvelgė į vieną iš akių, o kitą uždėjo ant plunksnų, likusieji pabėgo plaktuko smūgiais ant galvos. Tai nutiko Naujųjų metų išvakarėse, bet tai dar viena Sodomos ir Gomoros daina…

Šiame apgailėtinuose bombonešių namuose, benamiams, Sinopskajos krantinėje 26, pavadinimu RBOO «Nochlezhka», gyveno ne tik nusikaltėliai, žetonai, čiukčiai ir trys ukrainiečiai, tai yra Donecko srities gyventojai. Likę ukrainiečiai yra Banderos fašistai, tačiau ten taip pat gyveno du stačiatikių bažnyčios vienuoliai, kurie jau buvo pavargę nuo tikėjimo Dievu, ir jie nusprendė pasiimti vasaros pertrauką nuo savo paklusnumo pietų ir kai kurių pasaulinių pagundų uždraudimo, be abejo, stebėdami pagrindinę celibatų vakarienę, duota su tonu. Žinoma, jie, slapčia nuo kitų naktį, rinkdavosi pirštus vienas kitam į užpakalį ir, matyt, jiems nereikėdavo atšaukti šios vakarienės dėl kai kurių stovinčių kūno dalių neišsilaikymo kirkšnies srityje. Pabėgę iš Aleksandro Nevskio Lavros vienuolyno, esančio Sankt Peterburgo mieste, jie sąmoningai pamiršo visus įstatymų numatytus įstatymus ir pakluso pasauliniam įstatymų belaisviui: rūkė, mėtė, prisiekė ir galiausiai, eidami miegoti, atgailavo savo Viešpačiui. Žinoma, juos buvo galima suprasti, nes tėvas Serafimas jau dvidešimt metų, nuo neatmenamų sovietmečio laikų, buvo vienuolis ir net sėdėjo zonoje – nusikaltėliams, religiniams įsitikinimams. Bet Fionos tėvas tarnavo šventajame lauke mažiau nei dvylika metų, tačiau tik neseniai gavo šį toną iš šio ekstravagantiško vienuolio Serafimo, iš Kijevo Pečersko Lavros, iš kur jis buvo pasodintas į tarybą, ir jis pradėjo klajoti po vienuolynus ir bažnyčias. Kaip Serafimas ne kartą sakė, kad jo siela jau seniai buvo danguje, tačiau kūnas vis tiek negali nusiraminti ir mirti. Ir jis laukė šios valandos kiekvieną vakarą, melsdamasis prieš miegą. Jų Dievas, matyt, taip pat suprato, kad jie nėra geležiniai, nes jie garbino pagrindinę celibatų vakarienę, jos nepradėjo ir apskritai nekreipė į moteris dėmesio intymumui. Jų pinigai buvo išleisti be darbo ir dingo kaip tik jiems atėjus.

Nochlezhka jie iš karto susilaukė daugybės apgaulingų draugų, geriamųjų kompanionų, o vienuoliai per nelaisvę tapo savotišku kai kurių parazituojančių parazitų, pavergusių jų grindis neįgalius ir senus žmones, ir bejėgių vargšų bičiulių, prilygstančių jiems, maitintoju. jų kasdienio kyšio. Tačiau vienuoliai pamažu suprato šią dovanėlę iš savo pusės ir nusprendė pakeisti draugų ratą bei nakvynės vietą, kreipdamiesi į mane ir praleidę naktį Aleksandro Nevskio lavros seminarijos bendrabučio rūsyje, kur kadaise studijavo Aleksashka Nevzorovas. Dar nebuvau praradęs kovos su gatvėmis įgūdžių ir patirties bei mėgavausi ypatingu autoritetu tarp vagių. Jie skambino man be bokšto ir kartais neišdrįso ginčytis. Trumpai tariant, su manimi nebuvo susisiekta ir aš, išklausiusi Seraphimą ir Fioną, kurie tikrai žinojo apie savo autoritetą, o ne apie gandus, apie bendravimą ir uždarbį, atsargiai sutikau. Esmė buvo ta, kad aš buvau tam tikra saugumo piniginė. Jie, apsirengę kazoku, nuėjo į bet kurią parduotuvę ir dieną prieš tai, tariamai, pasiūlė melstis už savo artimųjų sveikatą, palikdami keletą Pskovo urvų. Vienas vardas vėl buvo vertas dvidešimt rublių. Pinigai buvo pervesti man, o Kazachstano katedroje paimti kvitai buvo sudeginti pagal jų maldos tarnybą. Aš, skirtingai nuo jų, buvau apsirengusi civiliais drabužiais, bet su barzda. Tai buvo padaryta tuo atveju, jei policininkai sugriebė mus, tada aš kaip kairysis, ir jie neturi nė cento. Ir viskas vyko puikiai. Tą dieną, kai mes «pjaustėme», tai yra, gaudavome ne vieną po tūkstantį rublių ir po darbo klaidžiodavome po smukles, kur išpildavome šimtą gramų, pasinerdami į kiaulės išvaizdą. Ir jie ėjo į savo kameras, seminarijos nakvynės namus, prie Aleksandro Nevskio lavros, maitinami ir girti, laimingi ir pavargę, nuo praėjusios dienos, tačiau namo kelias buvo ir pavojingas, ir sunkus. Prabudo skirtingai, tai atsitiko detoksikacijos centre. Ir vėl mes į policijos nuovadą esame vežami gana neblaivūs. Fiona yra visiškai nutirpusi. Jis buvo plonas, labai malonus, gerai skaitomas ir naivus. Išraiška jo veide, ypač girto, buvo tarsi neryškių avinų veidas su nuožulniomis akimis. Serafas, priešingai, buvo nuožulnus ir riebus, kaip ir kiaulė, godus ir klastingas. Jo nuolat reikėjo ieškoti iki pat išangės, kur dažniausiai slepiasi heroinas, kokainas ir piktžolės. Tiesa, Fionos tėvas užlipo į išangę, jis taip pat buvo visų paieškų paeiliui iniciatorius, žinoma, išskyrus mane, nes aš turėjau pinigų, ir aš galėjau juos supjaustyti ant šlaito ar ant kepenų, pasitikėdamas ir tikėdamas savo žodžiais, todėl jie visada tikėjo mano specifiškumu. Atradęs banknotus, tėvas Serafimas atgailavo ir paprašė atleidimo, atsiklaupęs ant kelių, nustebęs, kaip jie ten rieda, sumurmėdami:

– – Bet kaip jie ten pateko?

Nuvežęs mus į kitą policijos nuovadą, budintis pareigūnas liepė uždaryti savo gaują beždžionių namuose, kur jau liejasi du Turkmėnijos ir varganas, smirdantis, žiemą apsirengęs benamis schmuckas, nors karštis buvo už borto plius trisdešimt, jis taip pat dėvėjo žieminę skrybėlę. Ir jis be reikalo sako, kad ryte nuo žvejybos yra šalta, ir jis subraižo pečių ašmenis, tada sėdmenis, tada kaklą, tada pažastį ar padą, nenuimdamas batų, tada kirkšnį ir kitas vietas. Ir tai tiesa.

Mes įnešėme Fionai į pažastį narve ir padėjome jį ant laukimo suoliuko. Jis pasitraukė į nugarą ir knarkė, atidaręs burną tam, ko nenoriu, iš kurio seilės tekėjo lėtai ir susipainiojo, išsipūtė barzdos plaukai ir ūsai. Kreipdamiesi į gleives, musės buvo lipnios, tarsi nuodingas muselių lakūnas. Serafimas sėdėjo svirpdamas. O pinigų likučius bandžiau paslėpti padas, kur turėjau įmontuotą piniginę-talpyklą. Staiga grotelės atsidarė ir sveikiausios, tikriausiai iš visos Centrinės vidaus reikalų direkcijos, įėjo į vidų, androidą su pistoletu ant peties. Jis lėtai, valgydamas akis, apžiūrėjo chyrą, tada, ereliui žvilgtelėjus į įvairaus amžiaus Azijos dvynius, jie jau prilipo nuo globėjo akių prie sienos, atidarę siaurus akių plyšius iki penkių rublių monetų, paskambino mūsų mokiniams ir pažvelgė į miegančią Fioną. kuris iki to laiko jo burnoje sukosi musės spiečius, primenantis tornado piltuvą. Serafimas atidarė kairiąją akį ir pasakė:

– – Vadai, baigk jį! – ir budintys prie baro, juokdamiesi, neišpylę seilių ratu. Raudonas kūno šarvų raumuo, ramiai gurkšnodamas kaklo slankstelio kaulus, pasuko galvą, nejudėdamas ir falsetto, tai yra, balsu, kaip maža mergaitė, jis susprogdino:

– – Tu, protingas vyrukas, turėk viską, ką reikia.. Greitai!!

Serafimas lėtai papurtė galvą, kad patrauktų globėjo akis su savo mokiniais, lėtai atsistojo ir išėjo iš disko.

– – Vardas. – paklausė budintis pareigūnas.

– – Aš?! Tėvas Serafimas! – išdidžiai atsakė senas vienuolis ir glostė barzdą.

– – Aš sakiau, pilnas vardas!! – atvyko budintis pareigūnas. – arba eikite į kamerą tris dienas.