Adam Mickiewicz - Konradas Valenrodas

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,
Mislyj 51 51 mislyj – mintyse. [przypis edytorski] vartyti vyro ypatybes.
Atrado kliautę 52 52 kliautė – yda. [przypis edytorski] – katras gi be kliautės?
Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,
Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,
Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,
Dažnai srovėje apgirdančio vyno
Piktas negandas ir sielas skandino.
Tuočės 53 53 tuočės – tuomet. [przypis edytorski] tarytum jis iš naujo gema 54 54 gema – dab. gimsta. [przypis edytorski] :
Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,
Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,
Kurios nuo laiko truputį aptemo,
Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,
Atsidusimai krūtyse nutyla,
Ašara meilės tikiai veidu rieda,
Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda
Svetima kalba; nors žodžių nežino.
Bet tam, kas klausos, širdį sukabina
Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,
Gana išvisti būdą giesmininko,
Širdis ir rankos nnuo pajautų 55 55 pajauta – jausmas, pojūtis. [przypis edytorski] dreba,
Pomėtis dirba iš paskiausios galės,
Akis nuleistos tarytumei tiko
Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.
Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko
Savo jaunystę su pomėties tinklu
Po sraują tėkmę praėjusio laiko.
O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.

Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo
Niekad linksmesnio balso neišduoda;
Ir rūstus veidas, šiaip nebodams 56 56 bodėti – nemėgti, nekęsti. [przypis edytorski] nieko,
Baidosi juoko kaip smertelno grieko 57 57 griekas (sl.) – nuodėmė. [przypis edytorski] .
Visas jis striūnas 58 58 striūna (lenk.) – styga. [przypis edytorski] užgauna paeiliai,
Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,
Visaspajautas klausitojas junta,
Tiktai svarbiosios – vilties nesupranta.

Dažnai jį broliai užeina iš tylo,
Stebis perimti negirdėtą bylą.
Konradas tuočės šoka kaip iš miego,
Numeta kanklius, giesmės nebegieda,
Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja 59 59 rūgoti – barti, priekaištauti. [przypis edytorski] ,
Tylom’s Albonui kažką pasakoja,
Šaukia kareivius, žada pakoroti,
Bet kam taip graso, negali žinoti.
Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda
Ir umus vyro prie draugių naminių
Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,
Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.
Ar joje kerštą ar viltį parodo,
Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,
Tojaus no kaktos narso rukšles 60 60 rukšlė – raukšlė. [przypis edytorski] trina,
Akis užgesia ir veidą vėsina.
Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės 61 61 smarkybė – stiprybė. [przypis edytorski] liavo 62 62 liavas (sl.) – liūtas. [przypis edytorski]
Užveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.
Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių
Duris atplešia krotu geležiniu.
Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,
Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:
Užveizdas vienas su reta drąsybe
Akis įspyręs į bestiją žiūri
Ir tokia dūšioj paslėpta galybę
Kaip ant pavadžio smarkininką 63 63 smarkininkas – kas labai smarkus, rūstus, žiaurus. [przypis edytorski] turi.

Varpai suūžė ant kuoro 64 64 kuoras – bokštas [przypis edytorski] koplyčios,
Nuobažnus 65 65 nuobažnas (sl.) – dievobaimiingas. [przypis edytorski] žmones ant nešparo šaukia;
Su pirmu garsu iš rodų 66 66 roda (lenk.) – pasitarimas. [przypis edytorski] seklyčios
Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia
Į namus Dievo, maldas karštas neša
Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,
Į Tave šiandien nusibėga žmonės
Su karšta malda iš širdies gilybės,
Geisdami Tavo švenčiausios malonės.
Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,
Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,
Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią
Garbės aukštosios – perdetinio ženklu.
Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių
Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.
O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,
Apreišk akliesiems šventą valią savo!
Tegul išvista per umų aklystę
Tą, kas tur platint Tavo karalystę.
Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,
Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios
Visi išėjo oran 67 67 oran – į orą, t.y. į lauką. [przypis edytorski] pasilsėti;
Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios
Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,
Arba susėdę ant gonkų 68 68 gonkas (lenk.) – prienamis, veranda. [przypis edytorski] vedinas,
Kiti, išklidę po sodą ir gojų,
Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,
Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,
Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,
Balzomu oras dosniai pašlakstytas,
Jaučiasi arti gaivinantis rytas.
Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,
Pro debesėlio blizgančią pašonę
Į patalinę apsiblausęs slinksta,
Akis mieguistas praverdams iš reto,
Tai vėl užverdams, pats nepasimato,
Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.
Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,