Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

Teisininkė žinojo, kokie karšti ir aistringi jausmai juodu sieja. Jeigu sugrįžusiam Džekui reikės jos, žino, kur rasti. Jeigu pasirodys prie jos durų, tegul geriau būna tam pasiruošęs. Merginai patiko iššūkiai, o vyras ką tik metė jai pirštinę, kurios Sinkler tiesiog negali nepakelti.

Melori nusigavo iki valgomojo rankinuke nešdamasi popierinį maišelį. Ketino greitai užkąsti, bet turėjo ir slaptų kėslų. Išvykus Džekui atsirado galimybė pasiklausyti, kas kalbama apie Ledermaną. Mergina baigė valgyti kalakutienos suktinuką ir jau ketino išeiti, kai pastebėjo į restoraną įeinančią Aliciją Lederman. Melori laikė rankose atverstą knygą, bet nenuleido nuo moters akių ir vylėsi, kad ši pirmoji prieis. Žinoma, ji jokiais būdais negalėjo pradėti pokalbio su Ledermano žmona, bet būtų labai nemandagi, jeigu pamėgintų pasišalinti nepasisveikinusi su šeimininke. Ši ėjo per salę vertindama klientus ir tai, kaip darbuotojai pasiruošė vakarui. Teisininkė nujautė, kad neapsieinama be jos kliento žmonos įsikišimo. Taigi skyrybos nebus tokios lengvos, kaip tikisi ponas Ledermanas. Alicijos žvilgsnis užkliuvo už Melori. Ši nenuleido akių ir tebežiūrėjo į šeimininkę, kol pastarajai neliko nieko kito, kaip nusukti akis… arba prieiti prie staliuko.

Moteris pasirinko antrąjį variantą.

– Tikiuosi, maistas patiko? – pasiteiravo Alicija.

Melori linktelėjo.

– Puikus. Siūlote labai gausų pasirinkimą.

– Aš pati valgiaraštį derinau su virtuvės šefu, – pašnekovė trumpam nutilo. – Neprieštarausite, jeigu prisėsiu šalia?

Nerodydama didelio palankumo, Sinkler linktelėjo.

– Tikrai ne. Tik jums patarė bendrauti su savo advokatais, – teisininkei ėmė rūpėti ši moteris, todėl norėjo įsitikinti, kas Alicija paisys savo interesų.

– Kai ateis tinkamas laikas, taip ir padarysiu, – ponia Lederman atitraukė kėdę ir atsisėdo priešais.

– Kavos?

Ji ranka pakvietė padavėją. Melori linktelėjo.

– Dėkoju.

– Ar žinojote, kad mano dukra studijuoja teisę? – Vyresnioji moteris užsikišo trumpų rudų plaukų sruogą už ausies.

– Ne, nežinojau. Ar jai patinka?

Alicija nusišypsojo.

– Dar nėra tikra.

– Regis, mergina turi gerą galvą ant pečių, – Melori nusijuokė. – Priminkite jai, kad teisės mokykloje praleisti metai neužmirštami, bet tai ne tikro gyvenimo atspindys.

– Tikra tiesa, – Alicija linktelėjo žaisdama sidabriniu šaukšteliu. – Kas tada?

Sinkler suprato paslėptą žodžių prasmę ir žinojo, kad jiedvi kalbasi daugiau nei šiaip apie gyvenimą.

– Suprantu, kad jums nelengva, – Melori atrodė, kad privalo parodyti, jog supranta moters sielvartą.

Nuo skausmo Alicijos akys įgavo tamsesnį atspalvį.

– Nemanau, kad galite suprasti. Visai nenoriu jūsų įžeisti, bet kalbu apie beveik dvidešimt penkerius santuokos, partnerystės metus. Niekada nemaniau, kad viskas gali baigtis dėl įgeidžio.

Ji taip suspaudė ant stalo gulintį valgiaraštį, kad krumpliai net pabalo. Ponios Lederman elgesys buvo iškalbingesnis už žodžius. Teisininkė dar kartą atkreipė dėmesį, kad Alicijos skausmas dėl griūvančios santuokos nebuvo suvaidintas.

– Manote, kad jūsų partnerystė buvo tvirta? – Melori negalėjo nepaklausti.

Alicija papurtė galvą.

– Nemanykite, kad nemačiau savo vyro trūkumų, taip pat kaip savųjų. Tiesiog tikėjau, kad galime viską įveikti. Tiesą sakant, maniau, kad kartą tai jau padarėme.

Advokatė pažvelgė į vyresnės ir išmintingesnės moters akis. Nepaisydama širdgėlos, ši demonstravo stebėtiną stiprybę ir dvasios tvirtumą, kuriais Sinkler tiesiog žavėjosi.

– Vis dar tuo tikite, ar ne?

– Kai ką nors myli, nori juo tikėti. Ir nori, kad tas žmogus tikėtų tavimi.

Mergina tuojau pagalvojo apie Džeką. Kaip galėjo būti kitaip, jeigu paskutines kelias dienas viskas sukosi apie vieną žodį? Pasitikėjimą.

– Ir… – tęsė mintį Alicija nekreipdama dėmesio į vidinį klausytojos monologą, – nori manyti, kad kai žmonės pasitiki vienas kitu, gali išgyventi viską .

Ji nuleido galvą, o pečiai nusviro.

– Kad ir kaip norėjau tikėti, galiausiai praregėjau. Jeigu reikės, turėsiu pati savimi pasirūpinti. Tik vis vien tikiu, kad tai, kuo dalijomės, buvo tikra, nors Polas ir pasikeitė, – šeimininkė atsilošė kėdėje. – Ar buvote kada nors įsimylėjusi?

– Ne. Niekada, – paskubėjo atsakyti Melori, kol nesugalvojo atverti širdies šiai moteriai.

– Tada netenkate vieno didžiausių malonumų gyvenime. Galiu pasakyti be jokio apgailestavimo, net jeigu viskas baigsis skyrybomis. Jūs pernelyg jauna ir graži, kad švaistytumėte gyvenimą tik advokatės karjerai.

Alicijos akyse degė įsitikinimas. Taip kalbėjo moteris, kuri mylėjo ir buvo mylima. Sinkler turėjo galvoti apie šią moterį kaip apie priešininkę, bet niekaip negalėjo užgniaužti emocinio ryšio, kurį juto. Ponia buvo šilta, rūpestinga, ir teisininkę traukė prie jos. Tai nestebino. Pačios Melori motina tebuvo žodis, tad nieko keista, kad linko prie vyresnės moters, galinčios suprasti ir nuraminti. Tik tada, kai Alicija patapšnojo pašnekovei per ranką, advokatė suprato pražiopsojusi progą apklausti kliento žmoną. Vietoj to gavo motinišką patarimą.

Džekas pasitrynė akis ir giliai įkvėpė. Ypatinga padėtis jo šeimoje dar nesibaigė, bet sūnui pavyko nuraminti ir įtikinti tėvą, kad leistųsi nuvežamas pas Džeko seserį Konektikute. Tuo metu motina susikrautų daiktus ir išsinešdintų pas savo naująjį draugužį. Latamas atsirėmė į sėdynę automobilyje, kurį išnuomojo tam, kad grįžtų į viešbutį.

Gimdytojų santuoka tapo tokia, apie kokią pasakojo Melori. Du žmonės lieka kartu tik iš įpročio. Tėvas negali įsivaizduoti, kad nebus vedęs moters, kurią manėsi mylįs, nors sūnus vargiai galėjo patikėti, kad senukas išvis kada nors mylėjo žmoną. Jo motina miegojo su bet kuo ir kartu naudojosi santuokos pranašumais – finansais ir saugumu. Augdamas tokiuose namuose ir stebėdamas, kaip du žmonės būna kartu, nors gyvena atskirus gyvenimas, Džekas subrendo anksčiau laiko ir tapo ciniku. Po visko, ką matė, patyrė vaikystėje ir sužinojo dirbdamas, negalėjo pritarti optimistiniam Melori požiūriui į santuoką ar vyro ir moters santykius. Gal mergina to nenorėjo sau, bet Latamą žavėjo advokatės vertybės. Labai tikėtina, kad atsiras vyras, kuris ją sužavės. Jam beliko manyti, kad Sinkler pajėgs likti ištikima, o vyras nenuvils ir nesudaužys svajonių.

Dar teisininkas labai tikėjosi, kad tas vyras bus ne jis . Sveikas protas liepė keliauti tiesiai į viešbutį ir numigti, bet vos tik automobilis sustojo prie prabangaus viešbučio, teisininkas neabejojo, kad šiąnakt miegos ne vienas. Advokatas įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė juodą kolegės skarą. Ši priminė, kas jo laukia, kai baigsis šeimos bėdos.

Melori.

Mergina be reikalo neklausinėjo, bet ramiu balsu patikino, kad lauks Džeko, kai tas grįš. Vyras, nepasitikintis žmonėmis, ketino pasinaudoti jos kvietimu. Latamas neturėjo pasirinkimo. Visą dieną jį kankino poreikis. Ne tik aistra, bet begalinis noras būti su viena moterimi. Su ja.

Turint omenyje, kad ką tik bendravo su savo tėvais, Džekas turėjo būti atsargesnis. Teisininkas mėgino save įtikinti, kad jų meilės nuotykis neturės jokių ilgalaikių padarinių. Tuomet kodėl jam pačiam vis sunkiau ir sunkiau patikėti tuo, kuo tikėjo visą suaugusio vyro gyvenimą?

Advokatas pasirašė automobilio perdavimo kvitą ir įžengė į pritilusį viešbutį. Tada praėjo pro uždarytas parduotuves, nuobodžiaujantį administratorių ir patraukė prie lifto. Pakilti į penktą aukštą truko kelias sekundes, bet šios pasirodė be galo ilgos, nes vyro viduje kunkuliavo geismas. Jis atsirėmė į durų staktą ir palaukė. Širdis taip garsiai daužėsi, kad neabejojo, jog Melori girdi net pro uždarytas duris.