Carly Phillips - Suviliok, jei išdrįsi

– Džekai? – Melori atsistūmė nuo jo, kad pažvelgtų į akis. Šios tebebuvo aptrauktos rūko.

– Kas yra?

– Tikiuosi, supranti, kad dar nebaigėme.

Nusijuokęs vyras atsilošė į odinę sėdynę ir persibraukė plaukus.

– Aš tikrai baigiau.

Pašnekovė švelniai kumštelėjo jam į petį.

– Ne tai turėjau galvoje.

Sinkler neketino verkšlenti prie vyro, kuris užuodęs poreikį įsipareigoti sprukdavo neatsigręždamas. Vis tik Melori norėjo parodyti, ką turėjo omeny. Tad pasiekė rankinę nuo priekinės sėdynės ir išsitraukė šilko skarą.

– Nusprendžiau nebevilkėti moteriškų drabužių.

Džeko veidą nutvieskė žaisminga šypsena. Mergina kimiai nusijuokė.

– Kokia laimė!

Neįžvelgiamai tamsios Latamo akys ryte rijo ją, o ranka glamonėjo kauburėlį tarp kojų. Melori pajuto vėl bundančią aistrą.

– Ne dabar.

Mergina apsuko skara jo kaklą ir patempė už kraštų taip, kad vyras palenkė galvą. Jo burna buvo šalia Sinkler lūpų.

– Atsinešk ją šiąnakt į mano kambarį, – paliepė viliotoja.

Advokato akyse sužibo juoko kibirkštėlės.

– Ne į namuką paplūdimyje?

– Norėčiau pasakyti, kad jis jau išnuomotas, bet tiesa ta, jog mano kišenėse švilpauja vėjas. Bet patikėk manim, tam, ką sumaniau, namuko nereikės.

Mergina prigludo prie jo lūpų ir ilgai, erzinančiai bučiavo neįsileisdama Džeko liežuvio į vidų.

– Tu mane žudai, – neatitraukdamas lūpų sukuždėjo Latamas.

– Kam man tai daryti, kol dar nenuėjome iki pabaigos? – pašnekovė sujudino klubais ir pajuto, kaip jo vyriškumas vėl ima standėti.

– Kaip gera!

– Tavęs laukia ne tik tai. Ir atmink, kontrolė – tik iliuzija. Būk mano kambaryje aštuntą.

Sinkler susmuko ant priekinės sėdynės anksčiau, nei geismas ir jausmai šiam žmogui viską užgožė.

12

Melori gulėjo savo lovoje ir spoksojo į lubas. Džeką tenkino todėl, kad myli. Šiąnakt su juo mylėdamasi jus tą patį. Su kiekvienu žingsniu merginai bus vis sunkiau pasitraukti. Tai, kas prasidėjo kaip žaidimas, netikėtai tapo svarbia gyvenimo dalimi. Šiuos prisiminimus saugos kaip didžiausią turtą. Kaip juodviem buvo linksma ir kaip gera bus patirti jį savo viduje. Melori prisiminė skarą, kurią pasičiupo iš stalčiaus bėgdama iš kambario. Sinkler norėjo palikti tokius prisiminimus Latamui, kurių nepamirštų taip pat kaip ji. Norėjo, kad vyras niekada nepamirštų Melori Sinkler, mat buvo tikra, kad pati kolegos nepamirš iki gyvenimo pabaigos.

Liko vos kelios valandos paruošti kambarį ir pasiruošti pačiai. Kūną krėtė drebulys, kai mergina nusirengė dėvėtus per kelionę drabužius. Karštas dušas, greita vakarienė, dar kai ką sutvarkys ir bus pasirengusi pasitikti Džeką.

Advokatę išgąsdino garsus beldimas į duris.

– Ateinu! – šūktelėjo, tada užsimetė chalatą ir pažiūrėjo pro akutę. – Džekai?

Matyt, kažkas nutiko. Teisininkė virpančiomis rankomis nuėmė grandinėlę. Tiesą sakant, neplanavo jo pamatyti iki vakaro. Melori skubiai atidarė duris.

– Kas nutiko?

Vyro veidas buvo įsitempęs.

– Turiu trumpam grįžti į miestą, – pasakė šis.

– Ar viskas gerai? – Melori mostelėjo ranka ir Latamas nusekė jai iš paskos.

Durys su trenksmu užsidarė ir juodu atsidūrė gana ankštame koridoriuje.

– Šeimos reikalai.

Kolega atsirėmė į smėlio spalvos sieną ir susikišo rankas į kišenes. Jo akys dvelkė tokiu pat šalčiu kaip ir balsas. Lediniai čiuptuvai apraizgė Melori kūną. Mergina žinojo, kad į tokį Džeko pasikeitimą nereikia reaguoti asmeniškai, bet šaltas bendradarbio abejingumas skaudino. Sinkler tvirtai sugniaužė kumščius, kad nepasiduotų impulsui ir nesugalvotų paliesti kaktoje atsiradusių raukšlių ar nepamėgintų atpalaiduoti įsitempusių raumenų. Neatrodė, kad Latamui patiktų toks elgesys. Merginos širdis spurdėjo nerasdama vietos ir ši neatlaikytų, jei liktų atstumta. Tik ne tuomet, kai norėjo padėti. Tiek teliko iš advokatės profesionalumo ir ryžto likti nuošalyje. Įsimylėjusi Melori neteko objektyvumo.

Kolegė tvirčiau susiėmė chalato kraštus.

– Dėkoju, kad pranešei.

– Nenorėjau dingti nieko nepaaiškinęs.

Kažkur giliai akyse ji pastebėjo švelnumo spindulį ir teliko viltis, kad tai nebuvo tik jos pačios vaizduotės vaisius. Merginos kraujas išnešiojo po kūną nusivylimą ir susirūpinimą. Kad ir kas nutiko Džeko šeimoje, labai pakeitė jo nuotaiką ir stipriai sukrėtė.

Kolegė svarstė, ar skubus reikalas susijęs su vyro tėvais, bet klausti nedrįso. Jeigu Latamas norės, papasakos pats.

– Kada išvyksti?

Jis pažvelgė į laikrodį.

– Automobilis lauks manęs po penkiolikos minučių.

Nežinodama, ką pasakyti, Melori tik glamžė chalato diržą.

– Ar galiu kuo nors padėti? – galiausiai paklausė.

Vyras papurtė galvą.

– Tiesiog atidžiai klausykis, gal ką nugirsi čia.

– Tikiuosi, Rodžeris netrukus paskambins.

Advokatas linktelėjo.

– Susisieksiu su tavimi, kai grįšiu.

Sinkler matė, jog teisininkas pernelyg išsiblaškęs, kad galėtų kalbėti apie reikalus.

– Kaip manai, kada tai bus?

– Tikiuosi grįžti paskutiniu lėktuvu dar šiąnakt.

Jis pasisuko ir uždėjo ranką ant durų rankenos.

Nežinia kodėl, bet ši scena merginai pasirodė panaši į paskutinį atsisveikinimą. Tokios mintys pastūmėjo elgtis impulsyviai. Melori priėjo ir palietė vyro petį.

– Džekai, palauk.

Šis sustojo.

– Būsiu čia, kai grįši.

Mergina nematė reikalo visko smulkiai aiškinti. Juodu tapo pernelyg artimi, tad Latamas suprato, ką Sinkler norėjo pasakyti. Vyras atsisuko. Paėmė ją už rankos ir atgniaužė suspaustą kumštį.

– Mano patirtis rodo, kad moterims visada ko nors reikia.

Melori net suakmenėjo nuo tokių žodžių. Neištikimybė paliko neišdildomą pėdsaką Džeko širdyje. Dabar teisininkė gerai suprato, kodėl jis laikėsi atokiai nuo ilgalaikių santykių ir pasitikėjimo.

– Įdomu, kokie tavo planai? – paklausė Džekas.

Nors buvo pasiruošusi kandžioms pastaboms, šie žodžiai smarkiai įskaudino merginą. Tai ji pirmoji nusiuntė vyrui kvietimą ir turėjo aiškių planų, susijusių su darbu, todėl nesunkiai suprato, kodėl kolega ieško užslėptų kėslų. Vis tik širdis, sklidina meilės šiam žmogui, troško, kad bendradarbis matytų, kas yra jos viduje, ir neklaustų tokių dalykų. Ji atsivėrė, tad panorėjęs galėjo pamatyti tikrąją Melori.

Sinkler išsitiesė ir pažvelgė tiesiai Latamui į akis.

– Jokie. Tik jau ne partnerystė, jeigu apie ją pagalvojai. Galėjau užsitikrinti tavo palaikymą daug paprasčiau. Tam nereikėjo siųsti kvietimo.

Mergina prisivertė nusišypsoti. Norėjo kolegą kiek nuraminti ir parodyti, kad jai rūpi tik Džeko jausmai ir niekas daugiau. Skausmingas atitolimas jo žvilgsnyje kiek sumažėjo ir šį pakeitė netikėta šiluma. Melori pajuto pilve plazdenančius drugelius ir augantį jausmų kamuolį.

– Tiesa. – Jo nykštys perbraukė apatinę kolegės lūpą.

Nors prieš tai juto įtampą, Sinkler sudrėko. Štai kaip veikė Latamas. Vyras neatitraukė nuo jos akių.

– Ko tu nori, Melori? – Smalsumas kovojo su geismu.

– Tavęs, – paprastai ir nuoširdžiai atsakė ši. Mergina nesitikėjo tokio atvirumo iš savęs. – Noriu tavęs ir kad tikėtum manimi.

Džeko rankos apglėbė jos veidą ir kilstelėjo.

– Galiu tau pažadėti pirmąjį, – geismas, kibirkščiavęs tarp jų, buvo be galo stiprus. – Bet aš niekuo nepasitikiu, – rūstus žvilgsnis išdavė, kad pats Latamas norėjo tikėti savo žodžiais.