Jonas Biliūnas - Įvairūs apsakymėliai

Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti už staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas mus dvejus metus ir – dėl manęs visai netikėtai – paliko 14 14 paliko – liko. [przypis edytorski] mano mokytoju. Padavė man rankosen 15 15 rankosen – į rankas. [przypis edytorski] didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo man su tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas, ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį – net mane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo piratai – taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai – kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl, man omai 16 16 omai – staiga. [przypis edytorski] rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį. Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas* ir išsivežė jį.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

– Tau, Juozapai, palieku atminimui, savo lazdą – tarė Dumbrauckas tėvui.

– Dėkui, ponaiti – atsakė susigraudinęs tėvas – kažin, ar bepasimatysma kada?!…

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė: „Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?”

Mes visi sužiurome.

– Tai jau seni laikai – pradėjo jausmingu balsu tėvas – labai seni. Mudu su motina dar buvova 17 17 buvova – buvome. [przypis edytorski] jaunu: jūsų visų ir aut svieto 18 18 ant svieto – pasaulyje. [przypis edytorski] dar nebuvo – tik Mykolas vienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogi metai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbti už dviejų mylių – pačian Burbiškin 19 19 pačian Burbiškin – į pačias Burbiškes. [przypis edytorski] . Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo 20 20 pūdymas – besiilsintis dirbamas laukas. [przypis edytorski] arti. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų 21 21 pelai – varpų, šiaudų liekanos kuliant. [przypis edytorski] ; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo tris dienas atidirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur; pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka, o dar visą dieną arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka – dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios 22 22 ežia – rėžio ar lauko riba. [przypis edytorski] ir priėjęs kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę jaučiams ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažkas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.

– A tu, urevotai! Tau vogti, vogti!… – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl… Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandus stebėjos į mane… Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj…

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.

liūnas – samanų pluta. [przypis edytorski]

omenėje – atmintyje. [przypis edytorski]

akėčias – siaura žemės juosta. [przypis edytorski]

paskum – po to, vėliau. [przypis edytorski]

kerėplą mušti – tokį vaikų žaidimą žaisti. [przypis edytorski]

priekabė – priežastis, pretekstas prikibti. [przypis edytorski]

Atameni – atsimeni. [przypis edytorski]

persitikrinimo – įsitikinimo. [przypis edytorski]

nieko ant to neatsakydavo – dabar: nieko į tai neatsakydavo. [przypis edytorski]

prišliaukydavo – apsilankydavo. [przypis edytorski]

kartomis – kortomis. [przypis edytorski]

pačio – paties. [przypis edytorski]

pašalinės – kitos, išorės. [przypis edytorski]

paliko – liko. [przypis edytorski]

rankosen – į rankas. [przypis edytorski]

omai – staiga. [przypis edytorski]

buvova – buvome. [przypis edytorski]

ant svieto – pasaulyje. [przypis edytorski]

pačian Burbiškin – į pačias Burbiškes. [przypis edytorski]

pūdymas – besiilsintis dirbamas laukas. [przypis edytorski]

pelai – varpų, šiaudų liekanos kuliant. [przypis edytorski]

ežia – rėžio ar lauko riba. [przypis edytorski]