Žemaitė - Budynė

budynė – budėjimas prie mirusiojo, šermenys. [przypis edytorski]

Rudenop linkui stojo tikra giedra. Dienos šiltos, saulėtos, kaip per šv. Joną. Naktys, nors be mėnesio, bet žvaigždėtos, aiškios, niekur debesėlio, nei jokio vėjelio, baltas rūkelis romiai 1 1 romiai – ramiai, tyliai. [przypis edytorski] pagal žemę storą rasą klojo. Nors šilta ir graži, vistiek ne vasaros naktys. Nuo vakaro nemiegojus ilgu aušros sulaukti. Sietynas jau augštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti; laikas jau kelti kulti, o bobos dar tebebudėjo senę Kukinienę.

Senelė sudžiūvusi kaip kempinė, išblyškusi kaip drobė, rankos, kojos užšalusios, nagai ir lūpos užmėlynavusios, užtrokšdama vos tik kvėpuoja, o vis gyva ir gyva. Išvakar jos marti bijojo viena su vaikais numarinti, susikvietė kelias kaimynes – tos subėgusios žiūri, kad senelė, rodos, jau miršta: sustyrusi visa, kaip tik pagalys; kvėpuodama traukia iš vidurių galo; akys užmerktos. Bobos sako:

– Taip jau ji ir amžinai užmigs.

Ėmė ją žadinti, šnekinti, klausinėti:

– Ar bijai mirti? Ar bloga širdis? Persižegnok laimingai kelionei; atsiduok Dievo valiai, matai, kad jau mirsi.

Ligonė nė akių nepakėlė. Paskui šventuoju vandeniu! Iššlakstė visas keičias, visus palubius, kad piktoji dvasia negalėtų prisiartinti prie mirštančios; ištraukę iš palubio Dievo kūno rūtų, prirūkė visą trobą dūmų – tos šventenybės irgi bijo piktoji dvasia. Prie ligonės lūpų prikišo kryžių, ražančių, škaplierį ir kitas „brostvas”. Ligonė vis dūsuoja 2 2 dūsuoti – sunkiai kvėpuoti. [przypis edytorski] kaip dūsavusi, užsimerkusi. Dar viena boba įėjusi, pasiveizdėjusi į ligonę, sušuko:

– Ko čia tylite kaip stuobriai, ko nesimeldžiate? Ar nematote, kad jau miršta! Kaskarts rečiau bedūsuoja (čiuptelėjusi už rankos) – šalto prakaito apipilta. Bevėpsant numirs be žvakės.

Subruzdo visos bobelės. Viena degė gramnyčią 3 3 gramnyčia – žvakė. [przypis edytorski] , kita „Dievomūką” 4 4 Dievomūką – Dievo/Kristaus kančia. [przypis edytorski] spaudė į ligonės ranką, į antrą – žvakę. Subėgo visi namiškiai. Sužadino visus vaikus, nes žmogui mirštant niekam nepridera po tuo stogu miegoti. Suklaupė visi asloje. Viena bobelė ėmė skaityti visokias maldas prie mirštančio – litanijas, aktus. Skaito ir skaito be galo. Bobos ėmė žiovauti ir snausti.

– Kas nors šaukite „Jėzus Marija” ! – atsiliepė kažikuri iš būrio – visai retai bedūsuoja…Dūšia 5 5 dūšia – siela. [przypis edytorski] kaip ant plauko bekybo…

Viena boba klūpodama prie lovos, rūsčiu balsu ėmė šaukti:

– Jėzau! Marija! Juozapai šventas! Priimk dūšią mano!

Marčios Onikė balsu verkdama puolė ant ligonės kojų ir ėmė garbstyti: —

– Senelėle… Močiutėle mano!… Kur tu mane paliksi?…

– Cit! Cit! Netrukink 6 6 trukinti – delsinti, gaišinti. [przypis edytorski] mirti – tramdė bobos, varė šalin.

Betraukdamos Onikę nuo kojų, sujudino ligonę; ta, atvėrusi akis, žvalgėsi po trobą; paleido iš rankos degančią gramnyčią, ji nurietėjo ant apklotės; vos nutvėrė bobos, kad neužsidegtų patalynė. „Dievomūka” tuo tarpu nubarškėjo ant žemės.

– Aš dar nemirštu, nebijokite – pratarė ligonė ir užsikosėjo. Sukilo bobos. Onikė pripuolusi, apsikabinusi senelaitę pasvadino. Kaip nustojo truputį kosėti, padarė saldinto vandens atsigerti. Senelė, nurijusi klukšnį 7 7 klukšnis – gurkšnis. [przypis edytorski] kaip per kalną, krito atgal ant pagalvės ir vėl užsimerkusi tarė:

– Eikit gulti, nebijokite, aš dar nemirsiu…

Bobos pasieniais šnibždėjosi:

–Mat, nabagė, niekaip nenori pasiduoti! Sako „nemirsiu”, o čia gyvs nabaštikas 8 8 nabaštikas – dabar: nabašninkas, numirėlis, velionis. [przypis edytorski] …

– Nuo vakar ryto jau gersteklis 9 9 gersteklis – karkimas, gergulys. [przypis edytorski] gerklėje, o dar „nemirsiu”; gana, tu, gana!

– Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”; o čia žiūrėk, šmakšt ir užges… Bus ir čia taip pat, pamatysi. … Numirs be žvakės, jei jos klausys.

– Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to patis laiko numirti!

– Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti…

– Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jau visiškai.

– Prastoti jos nebegal… Iš burnos dvasia šalta…

Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suolo ir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar „nemirsiu”; gana, tu, gana! – Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”; o čia žiūrėk, šmakšt ir užges… Bus ir čia taip pat, pamatysi. … Numirs be žvakės, jei jos klausys. – Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to paties laiko numirti! – Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti… – Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jau visiškai. – Prastoti jos nebegal… Iš burnos dvasia šalta… Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suolo ir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.

Šeimininkas, ligonės sūnus, atsisėdęs už stalo užsirūkė pypkę. Kiti namiškiai ir vaikai nuslankiojo gulti. Onikė, apklosčiusi senelaitę, atsisėdusi kojų gale snaudė.

Sulojo šuniukas, ir įėjo į trobą kaimynas Baltrušis. Prie durų, maudamas kepurę, tarė:

– Kas pas jus begirdėti? Pamačiau žiburį pareidamas nuo kumelių, tariau, kad jau numarinote…

– Gyvą dar tebeturime – atsakė Rukinas – prašom toliau, prilenk kojas… Užsidek pypkę…

– Kelinta naktis, kaip jus vargina! – tarė Baltrušis sėzdamasis – mat, sena dvasia sukietėjusi, spiriasi… Nenor išeiti… Kiek tai metų… Kad aš atmenu, vis tokia ir tokia…

– Bene kažin kiek čia metų turėjo – tarė Rukinas – aš, pats vyriausis, dar penkių dešimtų neturiu. Sakės jauna nutekėjusi… Per septynias dešimtis daugiau neturi…

– Vistiek pasivalgė gerai duonelės…

– Duok, Dieve, kiekvienam tokio amželio sulaukti! – įsimaišė bobos į kalbą – nemažus vaikus patiekti, be jokio rūpesčio gal mirti…

– O pasenęs žmogus ir atlikęs, ką turi kitam ant sprando sėdėti veltui, verčiau numirti…

– Puikiai, gražiai šv. Sakramentais apveizdėta, gal mirti…

– Vienas kartas nė vienam nemeluos, reiks mirti…

– Ar nedavėte žinios Palapienei? – klausė kita boba – užsiklyks patyrusi numirus. Būtų dar prie gyvos atėjusi…

– Nebuvo kaip, dabar toks darbymetis – teisinosi Bukinas – jeigu patęs ligi nedėlios 10 10 nedėlia – sekmadienis. [przypis edytorski] , pasakysiąs…

– No brač! Duočiau aš jai žinią! – šokos Baltrušis.

– Kad taip man, su vėzdu 11 11 vėzdas – lazda. [przypis edytorski] aš ją išlydėčiau… Kuomet tik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo… O kas karšino? Kas smarvę gėrė?

– Kad mano pats toks veršis – atsiliepė Rukinienė.

– Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų…

– Užteks ir mums, gyniojos Bukinas – mat, dabar Onikei visą patalynę paliko…

– Anokia ten ne patalynė! – šokosi Rukinienė – dvi pagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės… Vieni įpilai 12 12 įpilas – pagalvės arba patalų užvalkalas. [przypis edytorski] …