Arline Curtiss - Smegenų jungiklis - kelias iš depresijos

Tam yra svari priežastis. Emocinė smegenų dalis − visos sistemos branduolys. Aplink šį branduolį ilgainiui išsivystė kitos smegenų dalys. Taigi emocinę smegenų dalį galime prilyginti pirminiam instinktui; o mūsų genuose užkoduota automatiškai juo vadovautis.

Kartą „iš paukščio skrydžio“ pamatę, kaip veikia visa sistema, tapsite apdairesni, bus lengviau neįkliūti į depresijos gniaužtus. Išvengsite emocinių trukdžių ir vėl pasikliausite mąstančiąja smegenų dalimi. Pagrindinis knygos tikslas ir yra šito išmokyti.

Depresija yra tikra, galime ją pajausti, nuskenavus smegenis − pamatyti, išmatuoti prarastomis gyvenimo akimirkomis, išreikšti chemiškai, biologiškai ir neurologiškai, patikrinti fiziškai ir psichologiškai. O dabar, laimei, galime ją sustabdyti pasitelkę minčių kaitymą.

Kartais protas nubloškia mane į kankinimų kambarį, kuris vis dar egzistuoja giliai pasąmonėje. Aš skęstu tamsoje, grimztu vis gilyn. Už savęs išgirstu, kaip bjauriai spragteli rakinama spyna. Baimė apima visą kūną. Nėra jokių prošvaisčių išvengti šio skausmo. Aš įkalinta, sutrikusi! Kas gali man padėti? Pagalba neprieinama, esu netekusi vilties. Agonija! Baisi kančia! Negaliu pakęsti skausmo.

Bet tada man topteli! Kišenėje turiu raktą, kuris padės ištrūkti iš šios siaubingos vietos. Tai yra minčių kaitymas. Neprivalau čia pasilikti, galiu tučtuojau išsilaisvinti. Žinoma, negalėjau to padaryti pačioje pradžioje, taip kaip jūs ar jums brangūs žmonės to negali padaryti dabar. Bet užtikrinu jus, jog kiekvienas gali to išmokti .

Ieškojau būdų, kaip ištrūkti iš depresijos

Man, jaunai moteriai, sekėsi daugelyje gyvenimo sričių. Taigi negalėjau suprasti, kodėl mane taip dažnai užliedavo toks sekinantis beviltiškumo jausmas, kad per dienas nepajėgdavau išsiropšti iš lovos. Valandų valandas verkdavau, o apsupta mylinčių namiškių vis tiek jausdavausi vieniša.

Žmonės, kurių niekada nekankino depresija ir kurie mano, kad jos galima atsikratyti spragtelėjus pirštais, net neįsivaizduoja, kokia tai nepakeliama kančia. Apsilankiau pas daugelį gydytojų − tikėjausi rasti geriausią sprendimą. Galiausiai lioviausi vaikščioti pas psichoterapeutus ir pati tapau viena iš jų.

Grįžau mokytis į aukštąją mokyklą. Ten pagaliau supratau, kas man buvo negerai. Visiškai nežinojau, kaip veikia mano smegenys ir nervų sistema. Paslaptis ta, kad jeigu mūsų smegenys veikia blogai, vadinasi, patys to nesuprasdami, liepėme joms blogai jaustis.

Mes tiesiog nesuprantame, kaip tas nelemtas daiktas (smegenys) veikia. Jei nežinome, kaip veikia prietaisas, o spaudome bet kokius mygtukus, galime visiškai jį sugadinti. Taip yra ir su smegenimis. Neteisingai elgdamiesi galime sutrikdyti jų veiklą, sukelti cheminį sutrikimą.

Nepadės tai, apie ką net nenutuokiame

Turėdami šiek tiek patirties, galime paspausti tinkamus mygtukus. Bet jei esame gilioje depresijoje ir neturime tam tikrų žinių, negalėsime pažvelgti giliai į savo vidų, iš tamsaus urvo išvaduoti širdies. Aš per daug laiko praleidau šiame baisiame urve.

Nors kartais ir vėl būnu ten nublokšta, bet išmokau kiek įmanoma sutrumpinti šiuos vizitus. Daugiau nebeužsibūnu tame skausmingame minčių chaose. Kaip man tai pavyksta? Aš tiksliai žinau, kaip smegenys sukuria depresiją, tad puikiai išmanau, kaip ją sustabdyti.

Depresinis skausmas – tai vienintelis skausmas, kurį dar ilgai atsimename. Jis ne tik išlieka atmintyje, bet ir pasikartoja daug kartų. Tai kažkiek panašu į pirminį potrauminio streso sindromą. Fizinis skausmas, psichologinė baimė, menkavertiškumo jausmas ir neviltis − visi šie dalykai tarpusavyje susiję. Jie įsikuria mūsų nervų dariniuose ir pradeda savarankišką gyvenimą, rodos, visiškai nepriklausantį nuo mūsų valios. Sakau rodos todėl, kad dažniausiai mes nė nepastebime, kaip tuo metu nukreipiame dėmesį nuo valios. Atkreipiame dėmesį tik į slogias mintis. Tačiau galime išmokti elgtis kitaip.

Atsakymas – naujas mąstymo būdas

Geriausia strategija kovojant su šia klastinga liga – išmokti užbėgti depresijai už akių. Kadangi depresijos sukeliamas skausmas yra pasikartojantis ir nekintantis, galime nujausti tai, kas įvyks, ir iš anksto pakoreguoti savo elgesį. Tokiu būdu galite nuolat miklinti protą ir atremti bet kokią depresiją. Kad ir kokia galinga ji būtų, ilgainiui suprasite, jog tai tik senas, negyvas sindromas, nesugebantis sukurti nieko nauja. Bet jūs galite − pasitelkdami minčių kaitymą.

Minčių kaitymas leidžia atsiriboti nuo slegiančios nervinės struktūros ir sukurti naują. Taip tarsi nutiesiamas tiltas į protinius jūsų gebėjimus. Beveik akimirksniu galite grįžti į normalų gyvenimą. Tai, kad valios pastangomis įmanoma sukurti naują nervinę struktūra, jums gali pasirodyti nauja. Bet būtent tai darome įgiję šį naują gebėjimą, kuris pamažu tampa įpročiu.

Dabar suvokiu, kad depresija manęs nekamuodavo dėl to, kad sirgau . Depresija kankindavo todėl, kad buvau neteisi . Depresija, pasitelkusi didžiulę baimę ir fizines kančias, labai lengvai suklaidina ir priverčia tikėti, kad nebegalime nieko padaryti. Mūsų būsena tampa panaši į lėtą mirtį. Negalime susikaupti. Dalykai, kuriais anksčiau mėgaudavomės, dabar atrodo beprasmiai. Tikime, kad praradome gebėjimą jausti, mąstyti ir mėgautis taip, kaip anksčiau.

Tai netiesa. Nė viena mūsų nepaprastai sudėtingo proto dalelė nedingsta dėl nuotaikų kaitos. Kaip tik atvirkščiai: įsiplieskia ir pranyksta mūsų nuotaikos. Protas išlieka visiškai sveikas – su visu savo kūrybiškumu, intelektu, gebėjimu tobulėti. Ir netgi apimti gilios depresijos akimirksniu galime pažadinti visus savo proto gebėjimus. Šiuo sunkiu momentu tiesiog turime išmokti tinkamai elgtis.

Neištrūkstame iš depresijos, nes esame išmokę klaidingai reaguoti

Išsivaduoti iš depresijos galima išmokti, ir šį įgūdį turi milijonai žmonių visame pasaulyje. Greičiausiai tuos gebėjimus ir minčių techniką jie įgijo jau vaikystėje ir apie tai net nenutuokia. Tik daugelis jų yra įsitikinę, kad niekada nesusirgs depresija „kaip kiti žmonės“.

Tuo tarpu milijonai žmonių, kuriuos kamuoja depresija, neturi šių paprastų, bet labai svarbių įgūdžių. Suaugusiam žmogui, norinčiam išlavinti šiuos įgūdžius, reikia šiek tiek pakeisti mąstymo įpročius. Prireiks nemažai sąmoningų proto pastangų. Bet nesijaudinkite − pratimai tikrai nesudėtingi.

Jie padės suprasti skirtumą tarp atsakomybės savo protui ir atsakomybės už savo protą. Atsakomybę savo protui galime palyginti su atsakomybe tėvams, mokytojams ar viršininkui. Turime jiems paklusti ir daryti tai, kas liepiama. Ir visai nesvarbu, kad mums tai gali atrodyti kvaila.

Lygiai taip pat yra su protu. Kai esame atsakingi protui, galvojame, kad turime sutikti su bet kokiu liūdesiu, neviltimi ar nerimu, kurį nervų ląstelės sukelia smegenyse. Užuot tai darę, galime išmokti patys būti atsakingi už savo protą. Galime išmokyti neuronus mąstyti ne mums žalinga, o naudinga linkme.

Neįmanoma atsikratyti depresijos pasitelkus tik viltį ir pasitenkinimo jausmą. Mūsų smegenys tokiu būdu neveikia. Depresija yra biocheminis reiškinys, taigi ir sprendimas turi būti biocheminis. Bet tai nebūtinai reiškia, kad depresija išgydoma tik vaistais.