Брайан Трейси: Maksimalus pasiekimas

Nuo pat jaunų dienų troškau sužinoti, kodėl vieniems žmonėms sekasi kur kas labiau nei kitiems. Klaidingai maniau, kad tai lemia sveikatos, turto ar padėties visuomenėje skirtumai.

Pats aš gimiau ir augau neturtingoje šeimoje, ir man tai nepatiko. Tėvas ne visada turėdavo darbą, ir mums, kiek atsimenu, vos užtekdavo pinigų būtiniausioms reikmėms. Iki dešimties metų neturėjau jokių kitų drabužių, kaip tik kitų jau dėvėtus ar paaukotus vietinio labdaros centro.

Buvau sunkus vaikas: amžinai į ką nors įsivėlęs, piktas ir keikiantis gyvenimą nežinia už ką ir kartu už viską. Mane nuolat varė iš klasės, o vėliau išmetė iš dviejų vidurinių mokyklų. Visose mokyklose, kuriose mokiausi nuo septintos iki dvyliktos klasės, po pamokų sėdėdavau kur kas dažniau nei kiti vaikai.

Vidurinės mokyklos taip ir nebaigiau, nes paskutiniais metais iš septynių dalykų šešių išvis nelankiau. Atsimenu savo pirmąjį darbą – nedidelio viešbutėlio virtuvę. Ten mane priėmė indų plovėju. Paskui pasidaviau gyvenimo srovei, ji mėtė mane iš vieno darbo į kitą, vertė gyventi tai pensionuose, tai mažuose viešbutukuose ar vieno kambario butuose, o kartais reikėdavo tenkintis nakvyne savo automobilyje arba ant žemės šalia jo.

Kroviau medieną lentpjūvėse, kirtau brūzgynus su miško medžiagos ruošėjų brigada. Kurį laiką kasiau šulinius. Plušėjau juodadarbiu statybose, fabrike prie surinkimo linijos. Būdamas dvidešimt vienerių, įsidarbinau pagalbiniu darbininku norvegų krovininiame laive ir išplaukiau pamatyti pasaulio. Paskui dvejus metus keliavau, kol baigėsi pinigai, ir vėl dirbau, kad galėčiau keliauti toliau.

Dvidešimt trečiųjų gyvenimo metų sulaukiau parsisamdęs fermoje, kur dieną dirbau laukuose, o miegojau daržinėje ant šieno. Kai nesisekdavo gauti jokio fizinio darbo, imdavausi prekiauti už komisinius: man sumokėdavo kiekvieną vakarą, taigi turėdavau maistui ir kaskart galėdavau atiduoti nuompinigius už vieną naktį viešbučio šeimininkui.

Taip įgavau ankstyvos patirties ir nemenkai pažinau gyvenimą, vis ieškodamas atsakymo į klausimą: „Kodėl vieniems žmonėms sekasi labiau negu kitiems?"

Labai mėgau skaityti. Knygas tiesiog rydavau, deginamas nepasotinamos aistros sužinoti, suprasti. Skaičiau viską, ką galėjau gauti, tikėdamasis suvokti prasmę ir tvarką viso to, ką mačiau vykstant aplink. Puoliau knygas it Don Kichotas vėjo malūnus, vis dėlto tarp mūsų, turiu pasakyti, buvo vienas didžiulis skirtumas.

Esu be galo praktiškas, taigi siekiau sužinoti, ką konkrečiai turėčiau daryti, kad ir man pradėtų sektis. Neturėjau laiko didingoms teorijoms ar abstraktiems principams. Kiekvieną naują idėją vertindavau vieninteliu požiūriu: ar ji veiksminga.

Prekiavau keletą mėnesių, kol iškilo klausimas: „Kodėl kai kuriems prekeiviams sekasi geriau nei kitiems?" Atsakymo į šį klausimą ieškojau su didžiausiu įkarščiu, skaitydamas viską, kas įmanoma, apie prekybą, klausydamas garso įrašų bei lankydamas seminarus ta tema. Klausinėjau geriausių ir labiausiai patyrusių pardavėjų, kaip jie dirba ir ką konkrečiai daro, kaip sprendžia dažniausiai pasitaikančias problemas ir kokios gi problemos kyla jų profesijos žmonėms.

Išbandžiau viską, kas atrodė verta dėmesio, ir dirbdamas tobulėjau. Palengva pradėjau parduoti vis daugiau ir per šešis mėnesius iškopiau į geriausių vienos firmos pardavėjų gretas. Netrukus jau mokiau kitus to, kas pavyko man pačiam, ir daugeliui iš jų taip pat pradėjo sektis – greitai jie tapo pavyzdingais darbuotojais.

Kai užsiėmiau vadyba, apie ją perskaičiau viską, ką radau, ir kitų patirtis padėjo man siekti gerų rezultatų. Tai pravertė, kai įkūriau prekybos organizaciją, turinčią devyniasdešimt penkis darbuotojus ir filialus šešiose šalyse, o jos apyvarta naujoje verslo srityje siekė kelis milijonus dolerių per mėnesį.

Kai nutariau prekiauti nekilnojamuoju turtu, vėl kreipiausi į knygas. Gavęs nekilnojamojo turto pardavimo agento licenciją, apie šią veiklą vėlgi perskaičiau visa, kas buvo įmanoma. Dirbdamas prie savo pirmojo projekto, anksčiau visiškai neturėjęs jokios praktikos šiame versle, aš pirkau, investavau, remontavau, stačiau ir... pardaviau prekybos centrą už tris milijonus dolerių! O visa, ko man reikėjo, išmokau klausinėdamas ir stebėdamas, kaip dirba kiti, sėkmingai besiverčiantys šioje srityje.

Kitus penkerius metus buvau atsakingas už pirkimą, sklypų priestatų prijungimą, planų sudarymą, projektavimą, derinimą, statybą, remontavimą ir milijoninės vertės komercinių, pramoninių bei gyvenamųjų pastatų pardavimą. Pats iš pradžių nuomavęs butuką su vienu miegamuoju ir baldais, vėliau persikėliau į didelį nuosavą butą, paskui – į namą, o jį kiek vėliau pakeičiau į didesnį, su baseinu kieme ir garažu trims mašinoms.

Studijavau prekybą, administravimą ir verslą, baigiau vakarinę vidurinę mokyklą, lankiau įvairius neakivaizdinius kursus. Išlaikęs tinkamumo testą, buvau priimtas į vieno prestižinio universiteto magistrų rengimo programą, ten trejus metus mokiausi verslo teorijos ir gavau strateginio planavimo bei rinkodaros specialisto diplomą.

Vėliau tapau vadybos konsultantu ir savo žiniomis bei patirtimi padėjau klientams uždirbti ar sutaupyti milijonus dolerių.

Mane visada žavėjo laimės fenomenas ir domino priežastys, kodėl vieni žmonės būna laimingesni nei kiti. Ieškodamas atsakymų studijavau psichologiją, filosofiją, religiją, gilinausi į metafiziką bei motyvacijos mokslą.

Kad išmokčiau tvarkytis su savo asmeninėmis problemomis, studijavau savitarpio santykius, tarpasmeninę ir bendravimo psichologiją, asmenybės tipus. Kai vedžiau, perskaičiau ir perklausiau viską, ką tik radau apie tėvystę bei vaikų auklėjimą.

Gilinausi į istoriją, ekonomiką ir politiką, kad geriau suprasčiau praeitį bei dabartį ir kad suvokčiau, kodėl vienos šalys ar regionai yra turtingesni už kitus.

Per dvidešimt penkerius gyvenimo metus studijoms skyriau daugiau kaip dvidešimt tūkstančių valandų. Vienu metu gilinausi į daugelį dalykų. Kai ko dvejus ar trejus metus mokiausi labai intensyviai, lyg apsėstas. Tačiau visi mano mokslai turėjo vieną bendrą bruožą: siekiau tikrai viską suprasti. Nepaliaujamai ieškojau išbandytų ir laiko patvirtintų idėjų, įžvalgų bei metodų, kuriuos pritaikius sėkmė būtų garantuota tuojau pat.

Ir padariau didžiulį atradimą: supratau, kad jeigu iš tikrųjų norėsiu, galėsiu perprasti kiekvieną veiklos sritį ir siekti joje sėkmės. Žinios viską padaro įmanomą.

Man prireikė dvidešimt metų, kol pabėgau nuo skurdo ir kasdienio rūpesčio dėl pinigų. Tada priėjau išvadą, kad jeigu viską, ką sužinojau apie sėkmę, susisteminčiau, tai galėčiau pasiūlyti žmonėms priemones, kurios sutaupytų jiems tūkstančius dolerių ir daugybę metų sunkaus darbo.

1981 metais sudėliojau „sėkmės sistemą" taip, kad ja galėtų naudotis kiti. Parengiau dviejų dienų seminarą, pavadinau jį „Vidinis sėkmės žaidimas" ir paskelbiau apie tai laikraštyje bei išsiuntinėjau daugybę kvietimų paštu.

Buvau tiesiog užsidegęs seminaro idėja – karštai troškau pasidalyti žiniomis su kitais. Žinojau, kad visa tai yra veiksminga, ir buvau įsitikinęs, jog kiekvienas, pasinaudojęs nors nedidele šios sistemos dalimi, gali greitai sulaukti teigiamų pokyčių gyvenime.

Prireikė net trejų metų, kol žmonės suvokė seminaro naudą. Per tą laiką išleidau visas savo santaupas tobulindamas kursus ir jų pateikimo formą. Kai nušlifavau netikslumus, seminaras pradėjo populiarėti. Jį ėmė lankyti vis daugiau žmonių, registruodavosi norintys iš kitų miestų bei valstijų.