Amanda Stivens - Edeno vaikai

Atrodo, jiedu su Marku Pretu pagalvojo tą patį. Vaikinas tyliai švilptelėjo.

– Visai nieko, – sumurmėjo, spoksodamas į Ebę nevaikišku žvilgsniu.

„Paganyti akis turėtų būti leidžiama tik nešvankiems seniems vilkams“, – nusprendė Semas. Tokiems kaip jis.

– Seržantė Kros, – ramiai prisistatė Ebė ir pakišo Markui po nosimi pažymėjimą. Policininko ženklelis buvo prisegtas prie džinsų diržo. Ji pasistengė, kad vaikinas jį pamatytų. – Aš Džefersono apygardos šerifo departamento detektyvė. Mes tiriame dviejų mergaičių pagrobimą.

– Na, ir kas? Ko norite iš mūsų? Gal jums užkabinti medalį? – jis žvilgtelėjo į išsišiepusį brolį.

– Emilės Kembel ir Saros Brodi. Gal girdėjote apie pagrobimą per žinias?

Markas piktai tylėjo. Tuomet Ebė pareiškė:

– Turime pagrindo manyti, kad tuo metu, kai dingo Sara Betė, judu buvote netoli nusikaltimo vietos.

Markas nubraukė nuo veido ilgą plaukų sruogą.

– Ar mes jums panašūs į vaikų grobikus?

– Mes jūsų nekaltiname. Turime liudytoją, mačiusią jus vakar maždaug pusę keturių Mimozų gatvėje prie Holijoko kapinių.

– Nieko jūs neturite, – iš anksto paruoštu pasipūtusiu tonu paneigė vaikinas. – Visą popietę buvome namie. Tiesa, Mičai?

Jaunėlis prarijo gumulą ir linktelėjo. Jo žvilgsnis trumpam nukrypo į Semą ir vėl grįžo prie brolio.

– Taip, žinoma.

– Jūsų mama teigė kitaip, – tarė Semas.

Markas išraudo kaip burokas.

– Kalbėjotės apie mus su mūsų sene? Prasmekite skradžiai! Būtinai reikėjo?

„Silpnoji berniūkščio vieta“, – pamanė Semas.

– Pamėginkime dar kartą, – pasiūlė Ebė, tamsius plaukus braukdama už ausų. –Ar judu su broliu vakar buvote Mimozų gatvėje?

Broliai vėl susižvalgė.

– O jeigu buvome?

– Ar tiesa, kad jūsų vos nepartrenkė automobilis?

Jo akys susiaurėjo.

– Iš kur jūs žinote? – jis nutilo supratęs, kad išsidavė.

– Pasikalbėkime apie automobilį, – pareikalavo Ebė. – Ar prisimenate spalvą?

– Gal balta, o gal ir ne.

– Tai balta ar ne? – tvirtai paklausė Semas.

Markas jį įžūliai nužvelgė. Semas panoro jam užtvoti.

– Ne su tavimi kalbu.

Semas suspaudė vaikinukui ranką. Neskaudžiai, bet gana tvirtai, kad paaiškėtų rimti jo ketinimai.

– Paklausyk manęs, vaikeli. Dingo dvi mergaitės. Jų gyvybei gresia pavojus. Neturiu nei laiko, nei noro su tavimi žaisti. Nori būti blogiukas? Gerai, būk, bet dabar atsakyk į seržantės Kros klausimus, – jis nepasakė arba. Nebereikėjo.

Vaikino akyse blykstelėjo kažkas panašaus į pagarbą, bet tuoj pat išnyko rūsčiame žvilgsnyje. Jis pasitrynė riešą.

– Automobilis buvo baltas.

– Gal atpažinai markę ar modelį? – paklausė Ebė ir keistai pažvelgė į Semą.

Markas gūžtelėjo pečiais.

– Iš kur man žinoti? Mačiau jį tik akimirką, – pasakęs atsitraukė nuo Semo.

– Ševroletas, – prakalbo Mičelas. – Kažkas panašaus į devyniasdešimt pirmųjų ar antrųjų caprice.

Semas nužvelgė berniuką.

– Ar tikrai, sūnau?

– Nevadink jo sūnumi, – sušnypštė Markas. – Tu jam ne tėvas.

– Aš pažįstu automobilius, – droviai tarė Mičelas. – Mano tėtis turi šešiasdešimt septintųjų camaro. Norime susitaisyti.

– Kurgi ne, kai pragaras užšals, – suburbėjo Markas.

– Mičelai, – Semas priėjo prie berniuko ir uždėjo jam ant peties ranką. Plonas ir kaulėtas berniukas atrodo jaunesnis, negu yra iš tikrųjų.

Akimirką Semas pagalvojo, kad jam sustos širdis. Po sūnaus mirties jiedu su Nora nutolo nuo draugų, turėjusių vaikų. Galiausia nutolo ir vienas nuo kito. Nora guodėsi savaip, o jis pasinėrė į darbą. Tyrė sunkiausias, baisiausias bylas, kad nebūtų laiko sielvartauti, svarstyti, kaip galėjo būti.

Pažvelgęs į Mičelą Pretą, jis pamatė įsmeigtas svetimo berniuko akis. Staiga sukirbėjo mintis: „Ar sūnus manimi didžiuotųsi? Ar pasikliautų?“ Pagalvojo, ar jis būtų geresnis tėvas, negu buvo vyras.

Nors nebesvarbu. Džonataną pasigrobė vėžys, Norą – abejingumas. Semas nebemanė dar kada nors vesiąs. Net jei norėtų, jis jau per senas kurti šeimą. O ir nenori. Džonatano niekas nepakeis. Dvidešimt metų klaidžiojęs po tamsą, jis aiškiai suprato vieną dalyką: šis pasaulis vaikams – ne rojus.

Net ir Edeno miestelyje.

Žvilgtelėjęs į Ebę jis pamatė, kad ji stebi jį. Mįslinga išraiška rodė, kad ji pastebėjo kažką, ko nesitikėjo, ko jis nenorėjo rodyti.

Jis vos juntamai spustelėjo Mičelui petį.

– Ar viskas, ką sakei, tiesa? – jis pasitikslino.

Mičelas rimtai linktelėjo.

– Jis automobilių žinovas, – nenoriai ištarė Markas. – Kiekvieną laisvą minutę praleidžia prie garažų. Jei Mičelas sako matęs caprice, vadinasi, taip ir buvo.

– Gal pastebėjote numerį? – viltingai paklausė Semas.

Abu papurtė galvas.

– Ką galite pasakyti apie vairuotoją?

Markas gūžtelėjo pečiais.

– Tik tai, kad nemoka vairuoti.

– Ar automobilyje daugiau nieko nebuvo?

– Nemačiau.

– O ant užpakalinės sėdynės? Gal matei vaiką?

– Kartoju: nieko nemačiau. Supratote?

– O tu, Mičelai? – švelniai paklausė Semas. – Gal ką nors matei?

– Ne, – berniukas papurtė galvą. – Aš ir nežiūrėjau.

– Tai kodėl manote, kad vairavo vyras?

– Vairuotojas buvo su beisbolo kepuraite, – atsakė Markas, – ir su tamsiais akiniais. Galėjo būti ir pana. Aišku, ne tokia kaip mūsų agentė Skali. Tokią atsiminčiau.

Ebė šaltai nusišypsojo ir ištiesė savo vizitinę.

– Berniukai, jei dar ką nors prisiminsite, būtinai paskambinkite.

Ji padavė vizitinę ir Mičelui. Perskaitęs jis įsikišo į kišenę ir droviai kreipėsi į Semą:

– Gal jūs irgi turite?

Semas sužvejojo kišenėje kortelę ir įteikė berniukui.

Ant kortelės puikavosi FTB antspaudas ir Kvantiko numeris.

– Šaunu, – apsidžiaugė Mičelas. – Dar nebuvau sutikęs FTB agento.

– Tikrai, – sausai pritarė Markas. – Neblogas nuotykis.

– Dar viena stotelė, ir atgal į nuovadą, – tarė Ebė, kai jie pajudėjo į centrą.

– Vakarienė? – pabandė atspėti jis, nutaisęs viltingą žvilgsnį.

– Jei išalkote, galime nusipirkti po mėsainį ir traškučių.

Semas susigūžė.

– Pakentėsiu.

Ebė irgi buvo alkana, bet ji įpratusi valgyti paskubomis. Po pagrobimų jos dienotvarkė dar labiau susijaukė. Reikėjo atlikti begalę darbų, apklausti daugybę žmonių, patikrinti visas įmanomas versijas. Alkį ji beveik užmiršo. Vis dėlto gurgiantis pilvas priminė, kad ji žmogus. Ryžtu ir adrenalinu ilgai sotus nebūsi.

Jeigu jie stabtelėtų užkąsti, tektų bendrauti, pasipasakoti apie save, – bent šiek tiek – iš mandagumo. Tačiau Ebė nenorėjo nei sužinoti apie Semo Burko gyvenimą, nei pasakoti jam apie savąjį. Nenorėjo skatinti artumo, rodos, ir taip didėjančio su kiekvienu ištartu žodžiu ar mestu žvilgsniu.

Potraukis Semui Burkui buvo netikėtas, nepageidaujamas ir labai lengvabūdiškas. Ebė puikiai žino, ką toks seksualinis užtaisas gali padaryti skrupulams ir išankstiniam nusistatymui. Geriausias pavyzdys – jos šeimos moterys.

– Tai kur važiuojam? – paklausė jis, nykščiu barbendamas į vairą.

– Pas Vikę Vilder, – paaiškino ji. – Norėjote su ja pasikalbėti. Pamaniau – kuo anksčiau, tuo geriau.

Parodęs dešinįjį posūkį jis pažvelgė į Ebę.