Amanda Stivens - Edeno vaikai

Ebė išlipo iš automobilio ir apgaubta neįprastos nakties tylos žiūrėjo į mokyklą. Tačiau ji galėtų prisiekti, kad tyloje išgirdo aidintį vaikų juoką ir išvydo judančias sūpuokles.

Kitoje gatvės pusėje ji peršoko griovelį ir užsiropštė ant iškilo šaligatvio krašto. Nors prieš dešimt metų čia dingo Sedė, žaidimų aikštelės vis dar neaptvertos.

Tiesa, vaikai žaisdavo per gerus šimtą metrų nuo šaligatvio, be to, kaip Ebei dievagojosi mokyklos direktorė Luiza Šeridan, jie niekada nebūdavo paliekami be priežiūros. Nuolatos budėdavo mažiausia dvi mokytojos iš kiekvienos klasės.

Dabar – po pagrobimų – tvorai reikalingos išlaidos atrodo menkos, o tvora gal būtų apsaugojusi Emilę Kembel. Aišku, Saros Betės pagobėjui ji nesutrukdytų.

Nors tebebuvo karšta, Ebės nugara perbėgo šiurpas, kai ji ėjo aplink tamsų mokyklos kiemą. Kažkur toli sulojo šuo, sujudinti vėjo šiureno medžių lapai. Ebei skaudžiai sudiegė sprandą.

„Nekvailiok“, – ji griežtai sudraudė save. Drąsino save mintimi, kad ji – ginkluota policininkė, kurios, kaip jai norėjosi manyti, nusikaltėliai bijo. „Visai nebaisu. Nereikia jaudintis“.

Apžiūrinėdama pirmo aukšto duris ir langus suvokė, kad kažką niūniuoja. „Tiek daug langų, bet niekas nieko nematė. Niekas nežiūrėjo pro tuos langus, kai šitoje mokyklos aikštelėje dingo Emilė ir Sedė“.

Kažkas prisilietė prie jos kojos ir Ebė stryktelėjo. Pažvelgusi žemyn pamatė liesą pilką katę ir nervingai nusijuokė.

– Ar niekas tavęs nemokė nelįsti prie ginkluotų merginų? – sušnibždėjo pasilenkusi paglostyti benamės. – Dėl Dievo meilės, kodėl aš šnibždu? Juk čia tik mudvi.

Vos spėjusi ištarti paskutinius žodžius pamatė per aikštelę slystantį šešėlį. Širdis ėmė šokinėti. Ebė sustingo. Tikėjosi, kad pasilenkusios prie pastato jos nepastebės. Ranka tebeglostė katę, bandydama suvaldyti vis dažnėjantį pulsą. Įsmeigusi akis į tamsą vėl pamatė šešėlį.

Ten buvo stambus, aukštas vyras. Vogčiomis jis sėlino tarp sūpynių ir medžių. Netikėtai stabtelėjęs atsigręžė į gatvę. Mėnulis apšvietė jo profilį, ir Ebė sulaikė kvėpavimą.

Vyriškis buvo Semas Burkas.

Ebė jau norėjo siekti ginklo, bet atpažinusi vyriškį nuleido ranką ir tyliai jį stebėjo. Aikštelėje jis suklupo ir kelias akimirkas, kurios, rodės, virto amžinybe, žiūrėjo į gatvę. „Penkiamečio lygis“, – pamanė Ebė. Po kelių minučių jis atsistojo ir nužingsniavo į gatvę. Ebė pagalvojo, kad išeina, tačiau jis sustojo taip, kad nuo šaligatvio visa žaidimų aikštelė jam būtų kaip ant delno. Vėl trumpam sustingęs žvalgėsi lyg apimtas transo.

Ebė vėl pajuto šiurpuliukus. Katė staiga metėsi į tamsą. Suglumusi Ebė palydėjo ją žvilgsniu. Kai atsigręžė, Semo nebebuvo.

Gatvė buvo tuščia.

Jis dingo akimirksniu. Kaip Sedė. Kaip Emilė. Kaip Sara Betė Brodi.

„Ne, kitaip“, – pagalvojo Ebė apeidama pastatą. Semas Burkas – federalinis agentas. Jis suaugęs ir savarankiškas, o tos mergaitės – ne.

Vis dėlto jis ją traukė…Tos akys…

Ebė nesileido į tolesnius apmąstymus ir vykdė savo sumanymą. Ji lėtai apžiūrinėjo mokyklos kiemą ir bandė įsivaizduoti popietes, kai buvo įvykdyti pagrobimai.

Klasės ir žaidimų aikštelė – tolėliau nuo gatvės, o administracijos pastatas – vos per kelis metrus nuo šaligatvio. Gal pagrobėjas įslinko pro praviras duris ir tykojo, kol pasitaikė proga įsivilioti Emilę? Gal pagrobėjas stebėjo Sarą Betę pro kurį nors klasės langą?

Budėjusių mokytojų rūpestis – gatvė. Jos nesijaudintų, jei kuris nors vaikas grįžtų į mokyklą.

Dėl visa ko Ebė spustelėjo vieną rankeną. Durys buvo užrakintos. Apėjusi iš kitos pusės pateko į siaurą skersgatvį. Prie šiukšliadėžių sukrautos maisto dėžės bylojo, kad čia prekes iškraudavo tiekėjai.

Pagrobėjas galėjo patekti į pastatą apsimetęs tiekėju. O gal jis tikras tiekėjas? Jei mokyklos koridoriai jam būtų pažįstami, ilgai neužtruktų. Bet ar jam pavyktų nepastebėtam išnešti išsigandusią mergaitę?

O jeigu ji nebuvo išsigandusi? Jeigu ji nusikaltėlį pažinojo?

Ebė priėjo prie dėžių ir žibintuvėliu apšvietė etiketes. Akies krašteliu pastebėjo kažką judantį prie mokyklos. Atsigręždama pamatė artėjantį šešėlį.

Užgniaužusi kvapą Ebė suspaudė ginklą ir žengė atgal. Koja užkliuvo už dėžės ir Ebė griūdama pametė žibintuvėlį. Laikė suspaudusi ginklą, o ant jos virto kartoninės dėžės. Išsigandusi ji bandė prasiskinti kelią.

Gretimoje šiukšliadėžėje rausėsi katė. Turbūt jos judesius ir pastebėjo Ebė. Tai tebuvo mėnulio padidintas šešėlis.

Ji ranka perbraukė įdrėkstą kaktą.

„Nuostabu“, – pagalvojo Ebė, susiradusi žibintuvėlį, ir apsidžiaugė, kad niekas jos nematė ir negalės papasakoti nuovadoje. Jos kolegos vyrai tikrai apsidžiaugtų.

Seržantė Ebė Kros, bebaimė detektyvė, mirtinai išsigando benamės katės.

Tamsoje atsipeikėjusi Sara Betė išgirdo balsus. Iš pradžių pagalvojo, kad vėl barasi mama ir tėtis. Paskui susivokė esanti ne savo kambaryje ir ne savo lovoje. Ji nežinojo, kur yra, bet suprato, kad svetainėje mamos tikrai nėra.

Ji tyliai gulėjo ir klausėsi audringo šnabždesio. Jai atrodė, kad vieną balsą pažįsta. Dėl to jai turėtų būti ramiau, bet nebuvo. Sara Betė nesuprato, kodėl ją čia atvežė. Kodėl jai neleido žaisti kieme? Kodėl visus langus slėpė tamsios užuolaidos? Kodėl jai neleido grįžti namo?

Ji nieko nesuprato ir labai bijojo. Smarkiai užmerkusi akis stengėsi nepravirkti ir ką nors išgirsti.

– …negali likti čia. Puikiai žinai, kad nesaugu. Čia gali kas nors užeiti.

– Reikia laukti, – piktai atsakė Sarai Betei pažįstamas balsas. – Pervežti per daug rizikinga.

– Tai ką siūlai? – klausė kraują stingdantis pirmasis balsas. – Ką su ja darysime?

Emilei pabudus buvo tamsu ir tylu.

Tačiau ji buvo ne viena. Iš kambario šešėlių jautė stebinčias akis ir dar labiau susigūžė po antklode. Ji labai bijojo, nors jos niekas neskriaudė. Ją maitino ir girdė. Atnešė lėlių ir gražių drabužių, bet jai neleido žiūrėti televizoriaus ir išeiti į kiemą. Be to, neleido paskambinti mamai.

Tai ją gąsdino labiausia. Jeigu ji nepaskambins, mama nežinos, kur jos ieškoti. Kaip ji atvažiuos jos pasiimti?

Emilė labai norėjo, kad mama atvažiuotų. Jai čia nepatiko. Nors turėjo daug gražių suknelių ir lėlių, jai trūko savų žaisliukų, mėgstamiausios pižamos su Mike Pūkuotuku ir minkštos, rožinės, dygsniuotos antklodės, kurią jai pasiuvo senelė Džodžo. Jai trūko savo kambario ir savo lovos. O visų labiausia jai trūko mamos.

Įsikniaubusi į pagalvę ji ėmė tyliai kūkčioti, ir balsas tamsoje tarė:

– Ša, vaikeli, neverk. Greit sugrįši pas mamą.

Penktadienis

Kitą rytą į darbą atėjusią Ebę palaikė tik kofeinas ir ryžtas, tiesa, temdomas nemenko nusivylimo. Nuovadą apgulę žurnalistai dar labiau sugadino nuotaiką.

Nutėškusi bylas ant stalo nedidelėje posėdžių salėje, nusiteikė rytiniam pasitarimui. Kol visi susirinks, norėjo dar pavartyti segtuvą su pirštų atspaudais.

Ją labiausiai domino Bobis Li Hačeris iš Palisado – nedidelės bendruomenės prie Luizianos sienos. Beveik prieš dešimt metų jis buvo suimtas už sunkų sužalojimą ir vietos verslininko dukters pagrobimą. Devynerius metus praleido kalėjime ir buvo paleistas likus mėnesiui iki Emilės dingimo.

„Devyneri metai“, – galvojo Ebė, įsistebeilijusi į pavardę. Jis buvo suimtas spalį, o Sedė dingo rugpjūtį. Nejaugi pagrobėjas jis?