Jennifer Crusie - Keista pora

Šis bei tas apie Jennifer Crusie (Dženifer Kruzi):

• Garbinga trijų šunų šeimininkė.

• Tikrasis vardas Jennifer Smith. Crusie – rašytojos senelės pavardė.

• Dėstė mokykloje literatūrą.

• Perskaičiusi daugiau nei šimtą jausmų romanų, kuriais rėmėsi rašydama disertaciją apie literatūros žanro įtaką pasakojimo stiliui, pati panoro tapti rašytoja.

• Yra parašiusi penkiolika jausmų romanų, vieną literatūros kritikos knygą, begalę esė ir straipsnių.

• 2005 metais apdovanota Romance Writers of America asociacijos prizu už geriausią metų jausmų romaną.

• 1995 metais apdovanota žurnalo Romantic Times prizu už karjeros laimėjimus.

• Mėgstamiausi rašytojai: Emily Bronte, Jane Austen, Susan Elizabeth Phillips, Patricia Gaffney.

• Mėgstamiausi filmai – „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Jo merginos penktadienis“, „Kai Haris sutiko Salę“.

Atvėrusi duris Tesa Niuhart išvydo Niką Džeimisoną – aukštą, klestintį juodbruvą vyrą, kuris įtartinai nušvito, jai pasirodžius tarpduryje; malonus atviras veidas suteikė žmogiškumo nepriekaištingai pasiūtam kostiumui. Tesa nepatikliai įsistebeilijo į svečią, gniauždama absurdišką palengvėjimo, laimės ir aistros pliūpsnį, įžiebtą jo sugrįžimo.

Jis plačiai išskėtė rankas, norėdamas apglėbti Tesą.

– Tesa! – Svečias džiugiai nusišypsojo. – Puikiai atrodai!

Tesa žvilgtelėjo į apsmukusias, baliklio dėmėmis išmargintas savo sportines kelnes. Palengvėjimo, laimės ir aistros – kaip nebūta. Ji užvertė akis – Nikas tik patvirtino įtarimus.

– Kurgi ne, – šeimininkė užtrenkė duris Nikui prieš nosį ir užrakino abi spynas.

– Nagi, Tesa! – šūktelėjo kitapus durų likęs vyras. – Praėjo jau mėnuo. Tiesą sakant, penkios savaitės ir dvi dienos, bet kam smulkintis? Na gerai, skaičiavau dienas. Aš tavęs pasiilgau. Vis skambinu tau, o tu niekada neatskambini. Ar taip sąžininga? Manau, laikas mudviem pasikalbėti.

– Aš taip nemanau, – griežtai atšovė Tesa durims, bet pirštais persibraukė trumpas rudas garbanas. Jei Nikas nebūtų taip apsėstas skaičiavimo manijos, būtų kaip tik tas žmogus, kurio jai reikia, o ne tas, kurio reikia mažiausiai. Tačiau Niko viduje lindėjo šlykštus skaičiuotuvas, ir jei jau jis stovi prie durų, pasitelkęs visą žavesį, vadinasi, kažko nori. Greičiausiai ne Tesos. Kažko, susijusio su pinigais, karjera, visuomenine padėtimi arba viskuo iš karto. Ji papurtė galvą, apsisuko ir nužingsniavo apšiurusiu pilku kilimu atgal į savo vietą – pratęsti pertraukto pokalbio.

– Kas tas gudročius? Namo savininkas? – Ant kauburiuotos Tesos sofos drybsojo Džina Dekosta. Nepaklusnūs juodi plaukai lindo jai į akis, smulkus kūnelis skendėjo didžiuliuose juoduose marškinėliuose, o juodos kojas aptempusios kojinės labiau priminė suveržtus tvarsčius. Džina nedrąsiai išsitiesė ir prisimerkė iš skausmo.

– Dar blogiau. – Tesa klestelėjo ant aptriušusio kėslo, kuris sudejavo nuo svorio, ir permetė ilgas kojas per ranktūrį. – Žinai, kaskart, kai tariuosi pasiekusi dugną, kažkas stumteli jį dar žemiau.

Nikas garsiai pabeldė.

– Nagi, Tesa. Atidaryk.

– Kas jis per vienas? – pasiteiravo Džina.

– Nikas, bet nenoriu apie jį kalbėti. Jei teks rinktis tarp jo ir buto savininko, gal geriau iš viso nebeatidarysiu durų. – Tesa paplekšnojo sau per kelius ir didžiulė juoda katė liuoktelėjo jai į sterblę, iš kurios anksčiau teko sprukti, šeimininkei pakilus atidaryti durų. – Atleisk, Andžela, – sumurmėjo katei Tesa.

– Tesa?! – šūktelėjo Nikas. – Baik. Elkimės kaip suaugę. Arba tu būk suaugusi, o aš apsimesiu. Tesa?

Džina suraukė antakius ir dėbtelėjo į duris.

– Kodėl jo vengi?

– Na, – Tesa akimirką susimąstė. – Buvo taip, – ji atsistojo ir vėl numetė katę nuo kelių, – atidariau duris, o jis sako… – Tesa išskėtė rankas ir apdovanojo Džiną šypsena iš dantų pastos reklamos: – Tesa, puikiai atrodai!

Džina žvilgtelėjo į draugės sportines kelnes.

– Oi.

– Būtent, – Tesa šleptelėjo atgal į fotelį. – Žinai, kaskart, kai sutinku Niką, protas man sako: „Taip, su juo smagu, bet šis vyras – valdžios išalkusi žiurkė, todėl laikykis nuo jo atokiau“, o kūnas šaukia: „Labas, gražuoli, eikš pas mamytę.“ – Rudaplaukė papurtė galvą. – Teks rimtai pasikalbėti su savo kūnu.

Džina dar kartą žvilgtelėjo į jos sportines kelnes.

– Nemanau, kad jis tavęs klausys. Jei mane taip aprengtum, aš neklausyčiau.

– Mat juos bala, tuos drabužius, – atkirto Tesa. – Kalbi kaip Nikas.

– Gerai. Kita tema. Kodėl lauki buto savininko?

– Apskundžiau jį gyvenamųjų namų komisijai. – Tesa pradžiugusi nusišypsojo.

– Ne itin draugiškai pasielgei, – tarė Džina. – Ką jis tau padarė?

– Apskundžiau dėl to, ko nepadarė. – Tesa patogiau įsitaisė, pasirengusi iškloti savininko nuodėmes. – Per pastaruosius du mėnesius šiame name buvo išplėšti trys butai, o Rėjus nė nepataisė pagrindinių durų spynos. Užeiti gali bet kas. Kažkas turėjo ko nors imtis. – Ji plačiai nusišypsojo Džinai. – Pamaniau, o kodėl gi ne aš?

– Tesa?! – vėl šūktelėjo Nikas. – Lauke nesaugu. Jei mane apiplėš dėl to, kad vaidini nepasiekiamą, niekada sau neatleisi.

Abi moterys atsigręžė į duris, Džina pažvelgė į Tesą. Ši gūžtelėjo pečiais.

– Gerai, – Džina nebejudino Niko temos, – tu kažko ėmeisi. Nenuostabu. Stebiuosi tik, kad tą žmogelį paprasčiausiai apskundei.

– Na, svarsčiau, gal reikėtų surengti protesto žygį su žvakėmis. – Tesa vėl išsišiepė. – Pama niau, visi gyventojai galėtų užsidegti žvakutes ir žygiuoti po Rėjaus namą, bėda tik ta, kad namas tuoj pat užsiliepsnotų, mes nespėtume net iki durų nubėgti; tada pagalvojau, gal geriau tiktų „Bic“ žiebtuvėliai, bet prisiminiau priešais gyvenantį Stenlį.

– Stenlį?

– Nepažįsti Stenlio? – Tesa išsiviepė dar plačiau. – Stenlis visada vilki tuos pačius pilvo nebeuždengiančius marškinėlius, o jo pilvas ne iš gražiųjų. Tiesą sakant, Stenlio pilvas vienintelis iš visų mano matytų pilvų turi popietinę barzdelę. – Ji susiraukusi žvilgtelėjo į Džiną. – Kaip manai, jis skuta pilvą?

Džina nusivaipė.

– Šlykštu.

– Ir man taip atrodo, todėl ir negalėjau įsivaizduoti Stenlio su „Bic“ žiebtuvėliu. Su deglu – taip. Su „Bic“ – ne. – Tesa vėl šyptelėjo. – O tada pagalvojau, kodėl gi neįdavus Stenliui šakių ir nepastačius jo procesijos priešakyje? – Ji stabtelėjo bandydama įsivaizduoti, kaip tai atrodytų. – Žinai, Stenlis labai primena Kvazimodą.

– Oi, Tesa, liaukis! – šūktelėjo Nikas. – Atėjau atsiprašyti. Nejaugi tai nieko nereiškia?

Džina kilstelėjo antakį, bet Tesa papurtė galvą, tad draugė grįžo prie Stenlio temos.

– Nemanau, kad Kvazimodas turėjo šakes, – tarė ji. – Filme neturėjo.

– Kad ir kaip ten būtų, galiausiai teko surimtėti, kol dar nieko šiame name nesužeidė, – pareiškė Tesa. – Todėl pasielgiau kaip suaugusi ir parašiau skundą.

– Šaunuolė, – pagyrė Džina. – Jei būtų suėmę už tai, kad šakėmis prismeigei buto savininką Rėjų, tavo karjerai tai būtų ne į naudą.