Jennifer Crusie - Tik ne tu

Šis bei tas apie autorę:

• Garbinga trijų šunų šeimininkė.

• Tikrasis vardas Jennifer Smith. Crusie – rašytojos senelės pavardė.

• Dėstė literatūrą mokykloje.

• Perskaičiusi daugiau nei šimtą jausmų romanų, kuriais rėmėsi rašydama disertaciją apie literatūros žanro įtaką pasakojimo stiliui, pati panoro tapti rašytoja.

• Yra parašiusi penkiolika jausmų romanų, vieną literatūros kritikos knygą, begalę esė ir straipsnių.

• 2005 metais apdovanota Romance Writers of America asociacijos prizu už geriausią metų jausmų romaną.

• 1995 metais apdovanota žurnalo Romantic Times prizu už karjeros laimėjimus.

• Mėgstamiausi rašytojai: Emily Bronte, Jane Austen, Susan Elizabeth Phillips, Patricia Gaffney.

• Mėgstamiausi filmai – „Užsispyrėlės sutramdymas“, „Jo merginos penktadienis“, „Kai Haris sutiko Salę“.

štai ir sulaukėte asmeninės Fredo knygos.

Dar 1995-aisiais rankraštį, pavadintą „Kaip svarbu turėti Fredą“, atidaviau redaktorei, o ši kaipmat užprotestavo. Po metų buvo išleista knyga „Tik ne tu“. Tačiau pavadinimas čia visai nesvarbus. Man dažnai sako: „Ar žinai, kuri tavo knyga labiausiai patiko? Nagi ta, kaip ji ten vadinasi? A… Fredo knyga“, arba „Ooo, mano mėgstamiausia iš tavo parašytų knygų – toji apie Fredą. „Tik ne Fredas“? Ne, ne toks pavadinimas. Na, juk žinai, ką turiu galvoje.“

Ak, žinau. Fredo knyga.

Net ir recenzentai taip mano… „Library Journal“ rašo: „Netradicinė porelė (jam – trisdešimt, jai – keturiasdešimt) ir sužmogintas šuo, kuris šią istoriją paverčia pačiu šmaikščiausiu, linksmiausiu 1996 metų jausmų romanu.“ Taigi „Tik ne tu“ jie paskelbė metų jausmų romanu, tačiau kai visos kalbos sukasi vien apie sužmogintąjį šunelį, o ne apie istorijos veikėjų charakterių įtaigumą, belieka pritarti: taip, Fredas griežia pirmuoju smuiku.

Tai Fredo knyga.

Jis nėra kieno nors konkretus šuo, Fredą galima laikyti visų šunų prototipu. Jei tik norite, galite jį vadinti superšunimi. Smaližius, tinginys ir miegalius Fredas susišluotų visus aukso medalius už atliekamus gimnastikos pratimus Šunų olimpinėse žaidynėse. Net abejonių nekyla, kad šis šuo užgožia šeimininkę Niną ir vyruką iš trečiojo aukšto Aleksą, o ką jau kalbėti apie Ninos draugę Čeritę ar Alekso brolį Maksą. Šioje knygoje daug puikių veikėjų, kai kurie jų, mano manymu, stipriausi, kokius esu sukūrusi. Tačiau, viską gerai apsvarsčius, nė vienas jų negali varžytis su Fredu.

Taip, tai Fredo knyga.

Taigi sveiki atvykę į Fredo pasaulį. Tai vieta, kur basetas (!) gali skraidyti (ar bent jau iššokti pro langą), kur niekada nesibaigia šokoladiniai sausainiai, pertepti baltuoju kremu, o tikrai meilei net 10 metų skirtumas nėra kliūtis.

Fredas nieko nekeistų.

Tikiuosi, Jūs pamėgsite šią knygą ir, žinoma, pamilsite Fredą.

Iki pasimatymo!

Jennifer Crusie

(Dženifer Kruzi)

Ninai Eskju tik ir tetrūko Fredo.

– Noriu įsigyti šuniuką, – pareiškė ji ruda uniforma vilkinčiai moteriškei, sėdinčiai prie subraižyto ilgo metalinio stalo Riverbendo gyvūnų priežiūros centre. – Kokį nors žvitrų.

– Žvitrų, – atsiduso moteris. – Žinoma, turime žvitruolių. – Ji linktelėjo į pilkšvas metalines duris už stalo. – Eikite ten, leiskitės žemyn.

– Gerai, – Nina užsikišo tamsias garbanas už ausų, pačiupo rankinę ir nužingsniavo pro duris, pasiryžusi išsirinkti pačią energingiausią keturkoję gimtadienio dovaną. Na ir kas, kad vakar jai stuktelėjo keturiasdešimt? Keturiasdešimt metų – puikus amžius moteriai. Simbolizuoja laisvę. Ypač išsilaisvinimą nuo ambicijų apakinto buvusio vyro ir jųdviejų pervertintos užmiesčio pilaitės, kurią šiaip ne taip pavyko parduoti tik po metus trukusios kankynės – visą tą laiką namo duris varstė potencialūs pirkėjai. Vis dėlto nutiko ir šis tas gera: Nina pagaliau išsinešdino iš to prakeikto namo.

O dabar jai keturiasdešimt. Ką gi, ji visai patenkinta savo amžiumi. Kaip tik dėl šios priežasties ir nusprendė įsitaisyti šunį.

Niną prisivijusi centro darbuotoja tarė:

– Ten.

Ir Nina nusekė paskui ją dar vienų sunkių metalinių durų link. Įsigis šuniuką. Visą gyvenimą svajojo apie šunį, bet Gajus jos nesuprato. „Šunys šeriasi“, – pareiškė jis, kai Nina pasiūlė vestuvių proga padovanoti vienas kitam po šuniuką. Turėjo suprasti, kad tai Ženklas, bet ne, vis tiek ištekėjo ir įsikraustė į namą, labiau primenantį išdailintą mauzoliejų. O paskui praleido penkiolika metų remdama karjeros siekiantį vyrą, be šuns, name, kurio ilgainiui ėmė nekęsti. Šešiolika metų, jei skaičiuotų ir paskutinius, kai jau buvo išsiskyrusi su vyru, bet laukė, kol namas bus parduotas. Bet dabar Nina laisva, turi savo butą ir puikų, nors ir kiek abejotiną, darbą. Trūksta tik vieno – namie laukiančio šilto, smagaus padarėlio.

Centro darbuotoja pravėrė duris ir duslus amsėjimas virto šaižiu siautulingu lojimu. Nina įžengė į betoninę kamerą ir sustingo. Trumpam viską pamiršusi ji žvelgė į pilkuose metaliniuose narvuose uždarytus šunis, o jie garsiai skalijo stengdamiesi patraukti jos dėmesį. Pasibaisėjusi ji iškvėpė:

– Dieve brangus, kaip baisu!

– Kastruokite savo naminius gyvūnėlius. – Moteris sustojo prie priešpaskutinio narvo. – Na štai, – ji darsyk linktelėjo galvą. – Žvitruoliai.

Nina prisiartino prie moteriškės ir pažvelgė į narvą. Šunyčiai buvo išties mieli – mažuliukai, spindinčiomis akelėmis, mišrūnai dėmėtu kailiu – jie lipo vienas per kitą, griuvinėjo, cypė ir amčiojo. Tikrai žvitrūs. Dabar tik reikia vieną išsirinkti…

Nina žingtelėjo arčiau ir nejučia dirstelėjusi į paskutinį narvą suakmenėjo.

Narve kiūtojo tik vienas šuo, vidutinio dydžio, kamuojamas depresijos, pernelyg didelis jos butukui ir pernelyg melancholiškai nusiteikęs, turint omenyje jos pačios būseną. Nina norėjo pasisukti atgal į šunyčius, bet kažkodėl neįstengė. Po tamsiomis šuns akimis kabojo didžiuliai maišeliai, pats jis buvo gunktelėjęs, o baltas kailis nusėtas dėmių, primenančių milžiniškus kepenėlių gabalus. Ant drėgno betono tupintis padaras panėšėjo į didžiulį grifą. Jis nelojo, nė nekrustelėjo, tik žvelgė į Niną. Priminė jos senelio brolį Fredą prieš pat mirtį. Tada Ninai buvo šešeri. Ji mylėjo dėdę Fredą. Bet vieną dieną jo širdis sustreikavo, motinos žodžiais tariant, ir tuo viskas baigėsi.

– Labas, – pasisveikino Nina ir šuo šiek tiek kilstelėjo galvą. Ji pasilenkė, įkišo ranką pro grotas ir pakasė jam paausį. Žvilgtelėjęs į ją šuo užsimerkė iš malonumo, dėkingas už prisilietimą.

– Kas jam? – Nina kreipėsi į centro darbuotoją.

– Nieko, – atsakė ši. – Jis pusiau basetas, pusiau biglis. – Užmetė akį į kortelę ant narvo durų. – Gali turėti psichikos sutrikimų. Šiandien jo paskutinė diena.