Jennifer Crusie - Tik ne tu

– Todėl, kad atrodai kaip šviesiapūkis geruolis, – paaiškino Maksas. – Tau ant kaktos parašyta „geras berniukas“. O aš štai atrodau blogiukas.

Aleksas vis dar gulėjo užsimerkęs ir laukė, kada brolis susipras.

– Tai jau tikrai. Drožk iš čia, blogiuk.

– Žinoma, tau jau vėlu apsimetinėti blogiuku, nes visi tave pažįsta. Reikėjo pakeisti temą: „Debe, jei jau prakalbome apie vaikus, gal norėtum pasimylėti?“ Išmok greičiau gaudytis.

Aleksas norėjo supykti ir išvaryti brolį, bet nusprendė to nedaryti. Maksą jis mėgo, o kalbant apie šeimą, mėgstamus giminaičius galėjo ant pirštų suskaičiuoti.

– Nenoriu greičiau gaudytis. Tik noriu ramiai praleisti vakarą su mergina, kuriai aš įdomesnis nei vaikai ar vestuvinis žiedas. Visos mano pažįstamos moterys nerimauja dėl biologinio laikrodžio, jos dega troškimu įsipareigoti. Man reikia tokios, kuri degtų troškimu būti su manimi, žiūrėti senus filmus ir smagiai pasijuokti. Bet šią akimirką tenoriu miego, todėl eik lauk.

Maksas gurkštelėjo alaus.

– Viskas dėl to, kad tu gydytojas. Moterys nori ištekėti už gydytojų.

Aleksas praplėšė vieną akį.

– Tu irgi gydytojas. Kodėl tau taip nenutinka?

– Stengiuosi neiti į pasimatymą su ta pačia moterimi du kartus, – paaiškino Maksas. – Taip neduodu progos iškilti panašiems klausimams.

– Maksai, elgiesi kaip subrendęs vyras. – Aleksas vėl užsimerkė. – O dabar eik. Nors kartą čia ramu ir man reikia pamiegoti.

Maksas pakėlė skardinę prie lūpų.

– Vaikeli, šiandien paskutinė diena prieš stuktelint tavo trisdešimtmečiui. Kaip jautiesi pasenęs?

– Gal tu man pasakytum, – atkirto Aleksas. – Tau prieš akis keturiasdešimtmetis.

– Trisdešimt šešeri – dar ne keturiasdešimt, – išdidžiai atšovė Maksas. – O tau plaukai nuslinks anksčiau nei man. Net iš čia matau, kad prie kaktos jau retėja. – Jis susivertė likusią pusę skardinės alaus.

– Tik nesakyk, kad dabar vizituoji.

– Baigiau prieš valandą. – Maksas įmetė skardinę į netoliese stovinčią šiukšliadėžę ir susmuko, kiek tai įmanoma, ant plastikinės kėdės. – Greitai baigsi?

– Po trijų valandų. Eik lauk.

– Pasiruošęs rytdienai?

– Juk tai mano gimtadienis, – neatsimerkdamas atšovė Aleksas. – Ne aš turiu ruoštis, o kiti. Pavyzdžiui, tu. Eik, nupirk brangią dovaną. Juk daug uždirbi.

– Taigi, – patvirtino Maksas, – ir žinai kodėl.

Aleksas suvaitojo ir nusigręžė nuo brolio. Šis pašoko nuo kėdės gaudyti ant žemės slystančių skardinių.

– Ei! – perspėjo Maksas. – Jei taip nori, ir toliau venk tikrovės, tik neišpilk alaus.

Aleksas neatsigręžė.

– Aš vengiu ne tikrovės, o tavęs. Eik lauk.

– Bičiuli, aš ir esu tikrovė, – pareiškė Maksas ir Aleksas išgirdo, kaip sugirgždėjo plastikinė kėdė, kai brolis ant jos klestelėjo, paskui dunkstelėjo ant žemės dedamos skardinės. – Ką tik buvau sutikęs tėtį. Jis ieškojo tavęs.

Aleksas vėl suvaitojo.

Makso balse pasigirdo užuojauta.

– Taip, suprantu. Jis nori rytoj su tavimi pavakarieniauti.

– Ne, – paprieštaravo Aleksas.

– Pasakiau, kad sutinki. Velniai rautų, vis tiek nepavyktų išsisukti. Tėvas nori, kad susitiktum su juo septintą vakaro „The Levee“ restorane. Pradėsite nuo gėrimų.

– Po galais, – Aleksas atsivertė ant nugaros ir įsistebeilijo į dėmėtas akustines lubas. – Galėjai pasakyti jam, kad sunegalavau. Arba kad nustatei man kokią nors šlykščią užkrečiamąją ligą.

– Aš ginekologas, – priminė Maksas. – Ką turėjau pasakyti? Negali vakarieniauti, nes tau makšties uždegimas?

– Manai, būtų nepatikėjęs?

– Taip, – atsakė Maksas. – Sutikau jį darbe, tad buvo blaivas.

– Puiku. Kaip tik to ir troškau per gimtadienį – įgrūsti senuką į taksi vidurnaktį.

– Aš tuo pasirūpinau, – paguodė Maksas. – Pasakiau, kad mes laisvi tik iki devynių. Tėvas suprato.

Aleksas nutvilkė brolį žvilgsniu.

– Taigi grūsiu jį į taksi devintą. Be galo ačiū.

– Dar ne viskas, – perspėjo kaip paprastai puikiai nusiteikęs Maksas. – Tėvas užsiminė, kad rytoj atvažiuoja tavo motina.

Aleksas atsisėdo.

– Atskrenda pasveikinti manęs su gimtadieniu?

– Ne, – nuramino jaunėlį Maksas. – Ji atskrenda į seminarą apie naująsias lazerines technologijas. Tiesiog taip sutapo, kad seminaras vyksta per tavo gimtadienį.

– Ačiū Dievui, – Aleksas vėl klestelėjo ant pagalvės. – Pamaniau, kad prisiminė esanti mano motina.

– Ji sakė tėvui norėsianti su tavimi papietauti, – tęsė Maksas. – Vidurdienį „Hilton“ viešbučio restorane. Nevėluok, mama tavęs lauks pirmą valandą. – Jis pakėlė nuo grindų skardinę alaus ir ją atsidarė. – Gaila, kad tavo budėjimas dar nesibaigė. Galėtum išgerti.

– Mano motina, – Aleksas stebeilijosi į lubas. – Valanda su motina.

– Taip pat valanda su mano motina, – gurkštelėjęs alaus pridūrė Maksas. – Ji nori išlenkti su tavimi taurelę apie ketvirtą popiet. Pirmą valandą jai operacija, bet iki keturių tikisi atsilaisvinti.

– Valandą su taviške kaip nors ištversiu, – pareiškė Aleksas. – Tikiuosi.

– Spėju, kad paskambins ir Stela, – toliau kalbėjo Maksas.

– Ji jau skambino, – Aleksas delnu patrynė kaktą. – Rytoj kartu pusryčiausime prieš jos vizitaciją.

Maksas susiraukė.

– Kaip manai, ar Stela viską daro rytais, nes yra vyriausia?

– Ne, todėl, kad ji tikra rakštis subinėje, – atšovė Aleksas. – Nors ir yra mano mylimiausia giminaitė.

– Ei! – Maksas išsitiesė kėdėje. – O aš? Pasistengiau, kad tau netektų nuolat teisintis tėvui, kodėl nesieki karjeros. Tu man skolingas.

– Aš jau padariau karjerą, – nežinia kelintą kartą pakartojo Aleksas. – Esu gydytojas.

– Taip, bet pasirinkai prastą specializaciją, – atkirto Maksas. – Privalai rinktis prestižinę medicinos kryptį, o ne priimamąjį. Jie privertė mane, privers ir tave. Kardiologija, onkologija, ginekologija…

– Ne, – atkirto Aleksas. – Aš mėgstu savo darbą. Eik lauk. Bandau pamiegoti.

Smulki tamsiaplaukė seselė kyštelėjo galvą pro duris.

– Ei, Aleksai, mums tavęs reikia. Atveža skubių pacientų, – šūktelėjo ji ir išnyko Aleksui nespėjus atsisėsti.

Aleksas nuleido kojas ant žemės ir piktai dėbtelėjo į Maksą.

– Jei ne tu, būčiau penkiolikai minučių paniręs į nebūtį.

– Dar kai kas, – atsiliepė Maksas. – Jei nedirbtum priimamajame, ji į tave kreiptųsi „daktare Murai“.

Medicinos sesuo vėl kyštelėjo galvą.

– Aleksai, eime. O, labas, Maksai. Nepastebėjau, kad ir tu čia. – Mergina susiraukė. – Kuo greičiau slėpk tą alų.

– Sveika, Zande, – Maksas pasisveikino kilstelėdamas skardinę alaus. – Gražiai atrodai.

Nespėjo jis baigti sakinio, o seselės jau ir pėdos buvo ataušusios.

– Ji tau rodo išties įspūdingą pagarbą, – pažymėjo Aleksas. – Tikriausiai todėl, kad nesi priimamojo gydytojas.

– Kadaise su ja susitikinėjau, – paaiškino Maksas.

– Tada viskas aišku, – Aleksas atsistojo ir pasuko durų link. – Eik iš čia. Man reikia dirbti.

– Nepamiršk rytdienos, – pavymui šūktelėjo Maksas. – Šeimos diena. Visa Farklių [„Farklių šeima“ – komedinis JAV televizijos serialas, rodytas 1968–1973 metais.] šeima.

– Taigi, – panosėje sumurmėjo Aleksas, žirgliodamas žaliomis plytelėmis išklotu koridoriumi. – Daktarė Farkl, daktarė Farkl, daktarė Farkl, daktaras Farklis ir daktaras Farklis.