Jennifer Crusie - Keista pora

– Ačiū, – padėkojo Džina, – esu dėkinga.

– Pažįstu keletą malonių vyrukų iš fondo, – pareiškė Tesa. – Žinoma, dabar jie neteko darbo, bet…

Džina papurtė galvą.

– Tesa, galiu ir pati. Nebandyk sutvarkyti mano gyvenimo. – Ji dar kartą apsidairė po draugės butą. – Tau pirmiausia reikėtų susitvarkyti savąjį.

– Man? Aš nepasirengusi tekėti. Apie tai nė negalvoju. – Tesa taip pat apsidairė po būstą. – Na, beveik niekada.

Džina kilstelėjo antakius.

– Beveik?

– Na, kartkartėmis fantazuoju, kad ryšiu prijuostę ir sakau: „Labas, mielasis, kaip praėjo diena?“ dieviškai gražiam vyrui, o šis tuoj pat pamyli mane ant virtuvės stalo.

Džina sutriko:

– Atrodo, lyg pasakotum sceną iš filmo.

– Žinau, – susiraukė Tesa. – Nemanau, kad aš gimusi santuokai. Kartais pasijuntu vieniša ir pagalvoju, kaip būtų gera rūpintis namais, kam nors kepti vyšnių pyragą, bet tada mintys nušuoliuoja į priekį ir aš jau fantazuoju, kaip vyras nutraukia prijuostę ir laižo vyšnių sultis man nuo kūno, o aš nebeįstengiu tvardytis. – Ji pažvelgė į Džiną. – Be to, nemoku kepti pyragų. Taigi apie vestuves per daug nemąstau.

Džina susiraukusi dėbtelėjo į draugę.

– Kaip tu gali pasijusti vieniša? Tau atrodo, kad privalai išgelbėti visą pasaulį. Tikriausiai dėkingų žmonių pažįsti daugiau nei…

– Na, kartais būtų visai smagu nieko negelbėti, – atsakė Tesa. – Kartais manau, jog būtų išties gera, kad manimi kas nors rūpintųsi, gera gyventi name, o ne bute ir kasnakt šauniai mylėtis. – Ji nutilo. – Reikia mesti mintis apie seksą iš galvos. Jos temdo protą. Galvok apie karjerą, Tesa, susitelk į darbą. – Tesa papurtė galvą. – Dabar pati kalbu kaip Nikas.

– Jei jau prakalbome apie Niką, kodėl jo neįsileidai? Juk jis – pirmarūšis sutuoktinis su namu.

Tesa nusijuokė.

– Akivaizdu, kad nepažįsti Niko. Jei jis ir statytų namą, tai tik tam, kad parduotų. Tiesą sakant, būtent dėl to ir pasistatė. – Ji atrėmė galvą į fotelio atlošą. – Kai palikau Niką, namo karkasas jau stovėjo. Kartą vaikščiojome po namą ir aš mėginau įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, o jis mėgino apskaičiuoti, kiek kartų pakils jo vertė per pirmuosius metus. – Tesa išsiviepė. – Tai nebuvo gražiausia mūsų draugystės akimirka.

– O gražiausių akimirkų buvo?

– Taip. – Tesos šypsena išblėso. – Buvo. Tiesą sakant, gana nemažai, – ji stryktelėjo iš fotelio ir nudrožė į miegamąjį.

– Tesa?! – šūktelėjo Džina.

– Va, – pareiškė ši, grįžusi atgal. Prisėdo ant sofos krašto šalia Džinos ir pakišo jai nuotrauką. Joje buvo įamžintas Nikas purvinu smakru, į akis krintančiais plaukais, su senais marškinėliais nukirptomis rankovėmis; jis sėdėjo ant žemės, iš už nugaros apglėbęs Tesą ir padėjęs smakrą jai ant peties. Tesa atrodė dar baisiau: rudi plaukai styrojo į visas puses, veidas murzinas, ji nepasidažiusi. Tesa buvo išsišiepusi ligi ausų ir atrodė maždaug dešimties.

– Ką jūs veikėte? – suglumusi pasiteiravo Džina.

– Tai mūsų pirmoji pažinties diena, – Tesa nusišypsojo, žvelgdama į nuotrauką. – Susipažinome per iškylą. Žaidėme regbį. Nikas mūvėjo nutriušusius džinsus ir vilkėjo marškinėlius, senesnius netgi už manuosius, aš pamaniau, kad jis linksmas varguolis, visai kaip princas iš mano pasakos. – Ji nusijuokė. – Vaikeli, kaip aš klydau.

Džina paėmė nuotrauką ir įdėmiai apžiūrėjo Niką.

– Tesa, net ir murzinas jis tikras gražuolis. – Žinau, – atsakė Tesa. – Bet išvaizda dar ne viskas. Mane pribaigia tos sumautos raukšlelės aplink akis, kai jis šypsosi, bet Nikas ne tas tikrasis princas. – Ji papurtė galvą ir atsiduso. – Vis dėlto gana greitai susivokiau. Supranti, mes tikrai nebuvome ideali pora. Tą vakarą, kai išsiskyrėme, nuvažiavome į operą ir žurnalistai mus nufotografavo kartu. – Tesa išsiviepė Džinai. – Tiesą sakant, fotografavo Niką, o aš pakliuvau į nuotrauką tik todėl, kad stovėjau šalia. Galiausiai tą nuotrauką prieš kelias dienas išspausdino. – Atsiminusi ją Tesa dar plačiau išsišiepė. – Nikas atrodo kaip Kenedžio pusbrolis. O aš – kaip griežtis su plaukais. Visame Riverbende žmonės, pažvelgę į nuotrauką, klausė: „Ką jis joje mato?“ – Tesa dar kartą papurtė galvą. – Mes tikrai ne pora.

Džina atidavė jai nuotrauką.

– Vis tiek nesupratau, ką ten kalbėjai apie princą.

Tesa vėl klestelėjo į fotelį ir liūdnai įsistebeilijo į nuotrauką.

– Pameni, pasakojau, kad būdama maža gyvenau komunoje? – Piršto galiuku ji glostė nuotraukos kraštą. – Na, mama neleisdavo man skaityti pasakų apie Pelenę ir kitų. Sakė, kad tos pasakos patriarchalinės ir menkina moteris, o aš labai nusiminiau, todėl jos draugas, toks vyrukas vardu Lenis, sukūrė man pasaką ir pavadino ją „Pelenė Tesa“. – Tesa nusijuokė iš pavadinimo.

– Gražu, – tarė Džina, – bet kuo čia dėtas princas.

– Na, Pelenė Tesa pati nuvyksta į pobūvį, be jokių fėjų krikštamočių pagalbos, pakeliui ji gelbsti žmones ir žvėris, o tie padeda jai, – paaiškino Tesa. – Bet Pelenė Tesa jautėsi atsakinga už išgelbėtuosius ir jų vargus, todėl kai nukako į pobūvį ir ten pasirodė besanti geriausia šokėja…

– Ne gražiausia? – išsišiepė Džina.

– Išvaizda gali būti apgaulinga. Tikros moterys išsilaiko dėl savo darbštumo ir įgūdžių, – tariamai rimtai atrėžė Tesa ir nusišypsojo. – Kur aš baigiau?

– Ji buvo geriausia šokėja… – priminė Džina.

– Taigi, patraukusi visų dėmesį kaip geriausia šokėja, ji ėmė rėžti kalbas. Vieną apie aplinkos problemas, kitą apie varguolių bėdas, jei gerai pamenu. Per daug nekreipiau dėmesio, klausydavausi tik įdomiausios dalies – apie princą. – Tesa vėl nusišypsojo, atsiminusi pasaką. – Man nerūpėjo politiniai dalykai. Norėjau tik pasakos su princu.

Džina nusijuokė.

– O kas gi nenori? Tai kur princas?

– Du princus Pelenės kalba nuliūdino, bet trečiasis pareiškė, kad ji teisi, jai padėjo ir – ši dalis mano mėgstamiausia – turėjo tokias raukš leles… – Tesa išsiviepė taip, kad prie akių kampučių išryškėtų raukšlelės, – va čia, jis pažadėjo padėti Pelenei ir sakė, jog jeigu ji už jo ištekės, kasdien galės juoktis. Pelenė Tesa suprato, kad jis – tikrasis princas. – Ji pažvelgė į nuotrauką. – Neabejoju, Lenis norėjo tik gero, bet tos raukšlelės kaip reikiant sujaukė man gyvenimą, kai susipažinau su Niku.

Kažkas pasibeldė į duris.

– Tikriausiai buto savininkas, – spėjo Džina. – Pasistenk jo pernelyg nesužaloti.

Tesa nušveitė nuotrauką ant stalo ir atsistojo, vėl numetusi nuo kelių suirzusią katę. Kai atidarė duris – už jų stypsojo Nikas.

– Matau, kad tu nusiminusi, todėl ilgai netrukdysiu. – Nikas nusišypsojo Tesai, tamsios akys spinduliavo žavesiu ir pasitikėjimu savimi – Tesai šis žvilgsnis kėlė koktulį ir gniaužė žadą, nelygu, dėl kokios priežasties buvo pasitelktas jai apžavėti. Niko akių kampučiuose įsispaudė raukšlelės, ant akies užkrito plaukų sruoga – svečias atrodė viliūgiškai ir žavingai.

Tesa neabejojo, kad Nikas puikiai žino, kaip atrodo.

Bet jis suprato, kad ją kažkas kamuoja, o tai glostė širdį.

Tesai dvejojant Nikas nusišypsojo dar plačiau.

– Šio to atnešiau, kad tave pradžiuginčiau. – Jis ištiesė Tesai dėžutę su kinų maistu.

– Kas čia? – pasiteiravo imdama dėžutę Tesa; nors ir žinojo, kad neturėtų suskysti, nieko negalėjo sau padaryti.