Jennifer Crusie - Keista pora

– Eik sau, – atkirto ji.

– Pamiršk, – pasitaisė Nikas. – Tai kalbėjo mano piktasis dvynys.

– Tu turi tik vieną piktąjį dvynį – kvaišių, kuriam dirbi, – burbtelėjo Tesa.

– Keista, kad užsiminei apie Parką… – vėl pradėjo Nikas.

Prieš porą valandų, kulniuodamas į savo kabinetą „Patersono ir Patersono“ advokatų kontoroje, Nikas nė nenujautė gresiančios bėdos. Įžengti į kontorą visada būdavo gera. Gal dėl nepadoriai brangių užsieninių raudonmedžio plokščių, kuriomis buvo iškaltos sienos, nepadoriai brangių rytietiškų kilimų ir nepadoriai brangių senovinių baldų ir padoriai mokamos sekretorės, vykdančios visus jo pageidavimus, Nikas jautėsi kaip plėšikų baronas. Tądien gyvenimas atrodė ypač puikus: teisme netikėtai sklandžiai laimėta svarbi pergalė, dėkingas klientas ir staiga atlaisvėjusi popietė. Jei tik iškaboje virš durų būtų parašyta „Patersonas, Pa ter sonas ir Džeimisonas“, gyvenimas būtų tie- siog tobulas.

Paskui viskas ėmė ristis žemyn.

– Kristina, aš grįžau, – kreipėsi jis į sekretorę.

Kristina, daili brunetė, menkai tesusidomėjusi pakėlė akis į Niką.

– Nesistok, nereikia, – tarė Nikas, eidamas į kabinetą, – pats rasiu kelią.

Kristina lėtai pakilo ir nusekė paskui viršininką, tarsi ir jai būtų reikėję ten eiti, net jei jis ir nebūtų pasirodęs.

– Šiandien buvo užsukęs ponas Patersonas, – pranešė ji. – O Parkas nori su tavimi susitikti.

– Gerai sudėliojai naujienas. – Nikas išsinėrė iš švarko ir užmetė jį ant kėdės atkaltės. Prisėdo prie stalo, žvilgtelėjo į įrėmintą nuotrauką, vos regimai šyptelėjo, paskui atsilošė ir timptelėjo kaklaraištį. – Parką vėl išerzino jo tėvas, bet tu pernelyg taktiška tai paminėti. Nieko nuostabaus, kad šitiek tau mokame.

– Noriu didesnės algos, – tarė Kristina, nekeisdama nei tono, nei veido išraiškos. – Ir nepasakyčiau, kad Parkas susierzinęs. Greičiau puolęs į paniką.

Nikas atsilaisvino kaklaraištį ir su palengvėjimu atsiduso.

– Nekenčiu kaklaraiščių. Neabejoju, kad juos išgalvojo kokia nors moteriškė vyrams atkeršyti. – Jis reikšmingai mirktelėjo Kristinai. – Tu juk su tuo neturi nieko bendra, tiesa?

– Turiu, – atsiliepė Kristina. – Be to, tau kelios moterys paliko žinučių. Iš Tesos žinučių nėra.

Niko žvilgsnis stabtelėjo prie nuotraukos ant stalo, paskui nukrypo į Kristiną.

– Kodėl turėčiau laukti Tesos žinutės?

– Todėl, kad vis jai skambini, o ji neatskambina, – su pabrėžtina kantrybe atsakė Kristina. – Žinutės ant tavo stalo. Parkas savo kabinete. Žingsniuoja iš vieno kampo į kitą.

Nikas nė nedirstelėjo į žinutes.

– Ar turėčiau ką nors žinoti, prieš susitikdamas su Parku?

– Kodėl manęs klausi? – pyktelėjo Kristina, pasukusi eiti pro duris. – Aš tik sekretorė.

– Taigi, – atsiliepė Nikas. – Ir žiūrėk, nepamiršk to.

Kristina nekreipė į jį dėmesio.

– Nikai! – Parkas išlindo iš už masyvaus stalo, kad galėtų patapšnoti Nikui per nugarą; jis atrodė kaip universiteto sporto komandai atstovaujantis keturiasdešimtmetis, iš paskutiniųjų kovojantis su bėgančiais metais. – Draugeli! Bičiuli! Compadre [Draugas (isp.).]!

– Compadre? – Nikas papurtė galvą ir patogiai įsitaisė odiniame krėsle priešais Parko stalą. – Tikriausiai kažkas rimta. Tu nekalbi ispaniškai.

– O jei kreipčiausi „partneri“? – paklausė Parkas.

Nikas sukryžiavo kojas ant rytietiško kilimo, stengdamasis nuduoti abejingą, nors pulsas išsyk ėmė tvinkčioti smarkiau.

– „Partneris“ būtų neblogai, – atsakė jis. – Ar tai reiškia, kad sudarėme sandorį su Velšu?

– Ne visai sudarėme. – Parkas prisėdo ant stalo krašto ir palinkęs į priekį dar sykį patapšnojo Nikui per petį. – Bet no problemo [Kai kurie amerikiečiai klaidingai mano, kad „problema, bėda“ ispaniškai yra problemo, iš tiesų tokio žodžio ispanų kalboje nėra. No problemo yra tapęs slengu šiaurinėje Amerikos dalyje.], ar ne? Tau dar gali pavykti. Tik teks atlikti porą dalykėlių ir…

– Kokių? – įtariai pasiteiravo Nikas – Parko tonas jam sugadino nuotaiką.

– Būtų gerai, jei vestum, – pareiškė Parkas.

– Sakiau, kad nereikėjo vartoti narkotikų aštuntajame dešimtmetyje, – papriekaištavo Nikas. – Tu persikėlei į praeitį.

– Juokinga… – Parkas patylėjo. – Velšas paskambino tėčiui. Jis nori susipažinti su mūsų šeimomis. Ypač su tavąja. Tu jam patinki.

– Mes neturime šeimų. Bent jau aš neturiu. Tu dar gali parodyti jam tėvus. Ką tai reiškia?

– Nė nenumanau, – atsakė Parkas. – Mes pakviesti į Velšo namus Kentukyje – penktadienio vakarui ir šeštadieniui – paklausyti naujosios knygos ištraukų. Pasak tėvo, Velšas pabrėžė, kad privalome atsivežti žmonas. Ypač tu. Ko prikalbėjai tam Velšui?

Nikas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Bet jau tikrai nesakiau, kad esu vedęs. Jis užsuko pas mane, neva akimirkos impulso pagautas, ir kažkodėl elgėsi kaip tikras šunsnukis, viskas jį erzino. Aš stengiausi jį apžavėti, kad sutiktų su sandoriu, kai staiga… – Nikas nutilo, mėgindamas atsiminti, kas būtent nutiko. – Velšas sušvelnėjo. Nusišypsojo, palinksėjo galva ir tapo maloniausiu vyru pasaulyje. – Jis susiraukė, atsiminęs jųdviejų pokalbį. – Daug kartų viską persukau mintyse, bet nieku gyvu negaliu atsiminti, ką būtent pasakiau. Aš tik dėsčiau mūsų planus, susijusius su derybomis dėl jo naujosios knygos leidimo, o jis staiga virto geručiu. Dabar nori susipažinti su mano šeima? Absurdas.

– Ne, tai ne absurdas, o Norbertas Nolanas Velšas, žymus amerikiečių rašytojas, – pasakė Parkas. – Tai sandoris, kurio trokšta mano tėvas, apie kurį jis visada svajojo ir bus neapsakomai laimingas jį užbaigęs. Tai sandoris, kurio norime taip, kad jei dėl to privalėsime vesti, taip ir padarysime.

Nikas prisimerkė.

– Kodėl turėtume?

Parkas pasimuistė ant stalo.

– Nes jei sudarysime šį sandorį, mano tėvas išeis į pensiją. – Jis trumpam nutilo, apimtas ekstazės.

– Kodėl? – pasiteiravo Nikas.

– Jis stengėsi patraukti Velšą metų metus, – Parkas gūžtelėjo pečiais, negalėdamas to paaiškinti. – Tėvui atrodytų, kad jis išeina pakelta galva. Jo akimis žiūrint, tai būtų tobulas atsisveikinimas – pačiupus garsiausią Amerikos rašytoją. Tik pagalvok, kokios kalbos skambėtų per išleistuvių vakarienę. Pagalvok, kaip jis galėtų girtis. – Parkas kaltai pažvelgė į Niką. – Pagalvok, kad galų gale taptum partneriu.

Nikas išsitiesė tvardydamasis, kad nepašoktų ant kojų vien nuo šios minties. Ambicijos – geras dalykas, bet jį apsėdo apgailėtinos, giliai įsišaknijusios, vienareikšmiškai blogos ambicijos. Suprato, kad tokios ambicijos blogos, nes darė jį pažeidžiamą, vertė nerimauti. Be to, Tesa sakė, jog moralės požiūriu jos yra smerktinos. Kartais Nikui atrodydavo, kad jos žodžiuose esama tiesos. Nedaug, bet lašelis yra. Galų gale nesvarbu, nes sėkmė, jos alkis buvo Niko varomoji jėga ir bent kol kas, kol šiam alkiui pasotinti neprireikė luošinti žmonių, gali su tuo susitaikyti. Svarbiausia neišsiduoti, kaip jam tai svarbu. Nikas nutaisė kuo abejingesnį balsą ir pasiteiravo:

– Jei pasirašysime sutartį su Velšu, tapsiu kontoros partneriu?

– Be jokios abejonės, – patvirtino Parkas. – Nebereikės vadovauti kontorai tėčiui už akių. Nebereikės taisyti jo klaidų. Ir neabejotinai galėsime paskirti tave partneriu. Kai tėtis išeis į pensiją, niekam neberūpės, kad tu ne šeimos narys. Čia nebebus šeimos įmonė.