Sophia James - Paslaptinga dama

Londonas, 1822-ųjų gegužė

Ešeris Velingamas, devintasis Karisbruko hercogas, stovėjo kampe su pobūvio šeimininku lordu Henšou ir stebėjo moterį, vieną sėdinčią netoli pakylos.

– Džekai, kas ji? – apsimestinai atsainiai paklausė Ešeris. Tiesą pasakius, pamatė ją vos įžengęs į svetainę. Retai kada graži moteris pokylyje vilkėdavo tokią paprastą suknelę ir sėdėdavo taip, lyg iš tikrųjų mėgautųsi savo pačios draugija.

– Ledi Ema Siton, Haveršamo grafienės dukterėčia. Atvyko į Londoną prieš šešias savaites, ir nuo tos dienos visas auksinis jaunimėlis stengiasi užmegzti su ja pažintį.

– Atvyko… iš kur?

– Turbūt iš provincijos. Akivaizdu, kad nesusidūrė su Londono stilistėmis. Man dar neteko matyti tokios šukuosenos.

Ešerio žvilgsnis nuslydo kupeta šviesių garbanų, sunkiai prilaikomų smeigtukais. Įtarė, kad šukuosena padaryta namuose ir gana prastai, saulės nuauksintos šviesios garbanos vertė nerimauti.

Žmonės jį retai nustebindavo. Ar sudomindavo.

Tačiau šiai drąsiai netinkamai apsirengusiai merginai pavyko atkreipti dėmesį. Šiaip ar taip, kuri moteris valgytų vakarienę mūvėdama pirštines ir nuo šilku pridengtų pirštų laižytų pyragaičio džemą.

Ji taip darė.

Ne, ji neknibinėjo maisto, kaip buvo pratusios moterys šiame kambaryje, o ėmė nuo padėklo, kurį padavėjas nešė pro šalį, ir gausiai prisikrovė visą lėkštę, tarsi nuo to būtų priklausęs jos gyvenimas. Tarsi praeis marios laiko, kol teks gardžiuotis kitu patiekalu, o galbūt gyvendama kokiame nors kaimelyje ji neturi užtektinai maisto ir sunkiai įstengia patikėti, kaip dosniai čia visko siūloma.

Ešeris matė, kaip kiti šnairuoja į merginą, ir truputėlį suirzo. Šnabždesiai dar labiau suošė, kai ji atsistojo: aukšta, liekna, apsivilkusi suknelę, geru coliu trumpesnę, nei leido padorumas, ir mažiausiai trimis coliais, nei diktavo dabartinė mada.

Ešeris girdėjo spėliones ir kuždesius, tačiau merginos jie, rodės, nepasiekia, ir nustebo, kodėl, po velnių, jam parūpo, bet ji kažkuo išsiskyrė. Tarsi ją būtų pažinojęs. Apėmė nepaaiškinamas bendrumo jausmas, ir jis niekaip neįstengė jo nusikratyti. Iš kur galėtų ją pažinoti? Ešeris pamėgino įžiūrėti jos akių spalvą, tačiau per tokį atstumą nepajėgė. Gręždamasis iškoneveikė Haveršamo grafienę už aplaidumą, kad nepasirūpino nei dukterėčios apranga, nei šukuosena ir paliko Emą Siton aplinkui ratus sukantiems aukštuomenės vilkams.

Kambarys buvo sausakimšas vyrų ir moterų, jie nestabtelėdami tauškėjo, o styginių kvarteto muzika vargiai nustelbė ūžesį.

Emeraldė susiraukusi atsisėdo ir užsimerkė, norėdama geriau įsiklausyti. Atrodė, kad čionykščiai žmonės nevertina muzikos, nesupranta, jog, tylai susiliejus su pustoniais, garsas sklinda lengviau, atsiskleidžia melodija.

Muzika buvo nepažįstama: linksmai vinguriuojantis angliškas motyvas. Ji beveik jautė lūpinę armonikėlę prie savo burnos, girdėjo tylias gaidas ošiančiose bangose. Plūstelėjo skausmingi prisiminimai apie Jamaiką.

Ne, nederėtų apie tai galvoti , – priminė sau dar labiau išsitiesdama kėdėje ir prisivertė apžiūrėti aplinkui besispiečiančią minią.

Kol kas tai – jos gyvenimas.

Anglija .

Emeraldė perbraukė pirštais ilgą šilkinę suknelę ir, kilstelėjusi prie lūpų trečią taurę puikaus šampano, skubiai gurkštelėjo. Gardus gėrimas nuslopino nerimą ir sustiprino pojūčius. Klausą. Uoslę. Lytėjimą. Kiekviena kūno ląstele troško pajusti saulę, vėją arba lietų, išsilaisvinti iš klostėto aukšto korsažo. Atsigulti ant vasariškai šilto smėlio, tarp laukinių žolių Montego Bėjaus pakrantėje arba nerti į jūros žydrynę. Vis gilyn ir gilyn, kol purslai ims kutenti vandens žoles, ir viršuje esantis pasaulis pradings.

Garsiai atsidususi Emeraldė numaldė mintis.

– Užteks prisiminimų, – sušnabždėjo ir pradžiugo, kai priešais ant laisvos kėdės prisėdo teta. Vis dėlto išblyškęs jos veidas sukėlė nerimą.

– Teta, ar kas negerai?

– Jis čia, Eme… – Mirijam vos pajėgė suformuluoti sakinį.

– Kas? – Ji nutuokė, kokį vardą teta ištars, dar šiai neprabilus.

– Ešeris Velingamas.

Panika sumišo su baime ir pykčiu.

Galų gale jis pasirodė.

Savaičių savaites trunkantis laukimas taip ištampė nervus, kad Emeraldė vos tvardėsi, čionykščių vyrų puolimą darėsi vis sunkiau atremti. Bet ar jis matė ją? Ar atpažino?

Pastačiusi taurę ant stalelio, ji atsisakė gėrimo, kurį siūlė su padėklu besisukiojantis padavėjas, ir kilstelėjusi ranką užkišo išsprūdusią garbaną. Prašau, Dieve, to jau užtenka, jeigu atpažins, viskas bus prarasta .

– Kur jis? – Emeraldės nepradžiugino staiga apėmęs irzlumas.

– Kampe, prie durų. Pirmiau tave stebėjo. Įdėmiai stebėjo.

Nugalėjusi troškimą atsigręžti, Emeraldė labai pasistengė neprarasti savitvardos.

– Manai, ką nors įtaria?

– Ne, jei nutuoktų, nedelsdamas tave išsitemptų ir pakabintų Taiberno 1 1 Egzekucijų vieta Londone, ant Taiberno upės, buvusio Temzės intako, kranto. (Čia ir toliau – vertėjos past.) kartuvėse kaip išdaviko dukterį.

– Jis galėtų taip pasielgti?

– O, Eme, nustebtum sužinojusi, ką jis gali, ir padarytų tai, nes kaip lordas jaučiasi nebaudžiamas ir mano turįs tokią teisę.

– Tada privalome atlikti tai, dėl ko atvažiavome. Na, pažiūrėk į jį dabar. Lėtai, – pridūrė Emeraldė, kai teta mikliai pasuko galvą. – Ar remiasi lazda?

Ji sulaikė kvapą, kol teta žvalgėsi. Nejau iš tikrųjų taip lengvai pavyks?

– Ne. Rankoje laiko taurę. Spėju, su vynu – baltuoju.

Emeraldė stengėsi neparodyti nusivylimo.

– Bent jau neliks žymės ant šios suknios. – Ji buvo įsigijusi tris sukneles sendaikčių turguje Monmuto gatvėje, o kadangi visai neturėjo už ką nusipirkti daugiau, nenorėjo, kad drabužį suteptų neišsiplaunanti dėmė.

– Teta Mirijam, nesijaudink. Man teko tai išbandyti Kingstone ir Port Antonijuje, kai Bo trokšdavo susipažinti su kokiu pinigingu svetimšaliu. Čia nebus sunku. Užteks lengvai stumtelėti. Bent jau galėsiu užmegzti pokalbį ir turėsiu progą trumpam įsilieti į jo draugų būrį.

– Tai – Karisbruko hercogas. Nenuvertink jo kaip tavo tėvas.

Emeraldė įkvėpė. Bo pasielgė neapdairiai, bet jai taip nenutiks. Stodamasi ji pasilenkė ir atlaisvino sidabrinę kairiojo batelio sagtį. Reikia pasirūpinti mažomis detalėmis , – prisiminė Bo nuolat kartotą frazę.

Ešeris Velingamas vis dar šnekučiavosi su šeimininku, Emeraldė prisiartino iš nugaros ir staigiai griuvo į jo pusę. Vėliau jai toptelėjo, kad tylus šūksnis buvo vertas pasigėrėjimo, nes hercogas reagavo žaibiškai, atsigręžė ir ištiesė rankas, kai ji prarado pusiausvyrą. Jei batelio kulnas nebūtų įsipainiojęs tarp suknelės klosčių, viskas būtų pavykę. Jei šalia hercogo stovintis žemaūgis vyras būtų buvęs stipresnis ir išsilaikęs ant kojų, jie visi trys nebūtų pargriuvę. Bet kadangi grindys buvo gerai išblizgintos, avėdama batelius minkštais odiniai padais Emeraldė nepajėgė sustoti, tiesiog leido sau kristi ir apsipylė šaltu vynu.

Girdėjo aplinkinių aiktelėjimus, kai stipriomis rankomis Karisbruko hercogas apsivijo jos liemenį ir kelius, o juodo aukščiausios kokybės švarko audinys švelniai prigludo prie skruosto. Jis kėlė ją ant rankų. Labai lengvai.