Sophia James - Paslaptinga dama

Po paraliais.

Dar mėnuo ir ji liks be grašio. Dar mėnuo ir tarnai, kuriuos pasamdė, ims reikalauti užmokesčio, o visas Londonas ims jas niekinti.

Emeraldę baugino ne tokia ateitis, o tai, kaip neapykanta paveiks tetą. Mirijam buvo sena ir nusipelnė ramiai praleisti paskutinius gyvenimo metus. Deja, jos titulas, nors ir garbingas, nesuteikė didelių pajamų.

Pinigai.

Kaip jai nepatiko, kad viskas priklauso nuo jų. Jei būtų viena, susidorotų, tačiau ji nebe viena. Emeraldė suvirpėjo ir labiau susiautė šaliką virš dėmėmis nusėto korsažo.

– Šalta. – Reikėjo pagalvoti apie paslaptingojo hercogo jai sukeltą reakciją. Reikėjo sprukti ir apsvarstyti savo veiksmus šiame be galo pilkame ir painiame krašte.

– Liepsiu liokajui pristatyti karietą. – Ešeris Velingamas jau sukosi eiti, bet Mirijam suskubo jo stabdyti.

– Nebūtina, jūsų šviesybe. Mums pavyks gauti samdomą karietą.

Tačiau Emeraldė netikėtai sugalvojo planą ir paprieštaravo:

– Mes džiaugsimės galėdamos priimti dosnų pasiūlymą, jūsų šviesybe. Tikiuosi, dėl laiko nesukelsime nepatogumų, – ji dirstelėjo į išpuoštą laikrodį ant židinio atbrailos. – Dvidešimt po pirmos, pone. Susisiekimo priemonė jums bus grąžinta dar prieš laikrodžiui išmušant antrą.

Ešeris pervėrė ją niūriu žvilgsniu. Emeraldė spėjo, jog jis akimis aprėpė viską ir nustatė, kad ji turi trūkumų. Jos veidas. Manieros. Drabužiai. Plaukai.

– Tada leiskite su jumis atsisveikinti.

Žiūrėdama, kaip jis nueina, Emeraldė pirmą kartą pastebėjo, kad šlubčioja.

Lazda , – toptelėjo jai. Lazda, kurioje paslėptas lobių žemėlapis, kaip prisiekė Bo, nuvesiantis prie didžiulių turtų. Lazda, dėl kurios atvyko į Londoną, padės galiausiai atsikratyti ant kulnų lipančių kreditorių ir bent iš dalies susigrąžinti buvusį gyvenimą.

Emeraldę persmelkė abejonė, bet ji nuginė ją šalin. Privalo tikėti istorija, kurią Azizas prieš dvylika savaičių nugirdo vienoje Kingstono tavernoje. Kaip byloja toji istorija, Karisbruko hercogas pastebėtas Londone su savitai išdrožinėta juodmedžio lazda.

Jos tėvo lazda, kuri buvo inkrustuota smaragdais ir rubinais, o po išsikišusiu dramblio kaulo apvadu paslėptas lobis.

Viešpatie, viskas taip neaišku, tačiau nereikia nustoti tikėjus, kad žemėlapis ten, o jei jo nėra?.. Emeraldė papurtė galvą. Smarkiai. Apie kitą pasirinkimą sunku net pagalvoti. Be to, dar laukia paslaptinga ir ilga naktis.

Ganėtinai ilga, kad būtų galima patykoti hercogo?

Jai pasitaikė pirma proga?

Apsivilkusi kaip berniokas galėtų iškvosti Velingamą, kur yra žemėlapis, o jei Azizas palydėtų?.. Jaudulys nurausvino Emeraldei skruostus, ji paėmė tetą už rankos ir išvedė iš kambario. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur lazda. Sužinojusi galės ją surasti ir kilus kitam potvyniui išvykti iš Anglijos. Lengva dingti, kai turi užtektinai pinigų pėdsakams paslėpti.

Po dviejų valandų Emeraldės laukiama karieta iš abiejų pusių užtrauktomis sunkiomis veliūrinėmis užuolaidomis išdardėjo iš Deriko rezidencijos. Davusi Azizui ženklą paraginti komandą ir sekti iš paskos, Emeraldė ėmėsi ieškoti vietos, kur užpulti karietą, bet kai ši pasuko link dokų pietiniame upės krante, įsakė laikytis nuošaliai.

– Ką hercogas čia veikia vidury nakties? – paklausė šalia sėdinčio Toro. Šiam papurčius galvą kairėje ausyje žybtelėjo mėnesienos apšviestas auskaras.

– Vanduo pakils dar neišaušus. Galbūt ketina kur nors plaukti.

Sumišimą pakeitė nuostaba, kai iš sustojusios karietos išlipo Emeraldei nematyta moteris.

Ne, ne moteris, mergina , – pasitaisė visai be džiaugsmo. Susitikęs su mergina, vyresnio amžiaus vyriškis smarkiai suspaudė jai dilbį, atrodė nepatenkintas. Juodu nužingsniavo prie apgriuvusių pigių nakvynės namų priebučio ir sustojo. Emeraldė gana aiškiai girdėjo, ką kalba mergina.

– Stivenai, mums čia ne vieta. Juk iš tikrųjų neketinai manęs čia vežtis.

– Liuse, tik šią naktį. Tik kol rasiu laivą.

– Ne. Tu žadėjai, kad pirmiausia mudu susituoksime. – Mergina vis labiau sielvartavo. – Jei brolis sužinos, kad lankiausi šioje vietoje…

Vyriškis neleido jai baigti sakinio:

– Liusinda, aš per prievartą nesodinau tavęs į karietą. Tikėjausi, kad važiavai savo noru. Kaip ir sakei – nuotykis, paįvairinsiantis nuobodų gyvenimą. Nagi, eikš, mes turime ne visą naktį, – paliepė jis kiek nerišliai.

– Tu girtas? – Jaunos moters siaubas tapo dar akivaizdesnis, kai į pokalbį įsiterpė Velingamo vežikas.

– Miledi, šeimininkas nepaprastai supyks. Man buvo duotas nurodymas vežti jus tiesiai namo.

– Bertonai, tuojau ateisiu. Gal galėtumėte palaukti karietoje?

Tarnas dvejojo, ką toliau daryti, jo neryžtingumas įžiebė jaunojo vyriškio pyktį. Be jokio įspėjimo jis smogė, ir apsvaigęs vežikas pargriuvo ant šaligatvio.

– Eikš, mano meile. Jokiam tarnui nederėtų abejoti damos motyvais, mes ilgai laukėme šios progos.

Emeraldė susiraukė. Anksčiau buvo girdėjusi tokį balso toną ir nutuokė, kas įvyks paskui. Nepatyrusi mergina neturi nė menkiausio supratimo, kaip pasipriešinti tokiam atviram vyriškam spaudimui. Ir dėl to nukentės.

Atsikvėpusi ji metėsi pirmyn liepusi Torui su Azizu likti savo vietose.

– Paleisk ją, – Emeraldė pasakė tokiu žemu šiurkščiu balsu, kokį tik įstengė nutaisyti, o mėnesienoje suspindę aštrūs ašmenys patvirtino, kad nejuokauja.

– Kas tu toks, po velnių?

Nekreipdama dėmesio į jo klausimą, Emeraldė kreipėsi į merginą.

– Panele, gerai pamąstykite prieš eidama su šiuo džentelmenu, spėju, kad jis nėra toks garbingas, kaip galbūt tikitės. Jumis dėtas, pasirinkčiau saugesnį kelią ir grįžčiau namo.

Emeraldė įsitempė, kai Stivenu vadinamas vyriškis prisiartino, tačiau įbedė ašmenis į painias kaklaskarės klostes prie kaklo ir privertė jį sustoti.

– Pone, patarčiau neaušinti burnos dėl šios nakties ekskursijos tikslo. Jei pageidaujate, kaltinkite beprotystę arba stipraus gėrimo poveikį, tačiau žinokite, kad net menkiausias šnipštelėjimas apie tai, kas čia nutiko, gali pakenkti jūsų gerovei.

– Tu man grasini?

– Kuo tikriausiai.

Staiga sujudėjęs vyriškis delnu kliudė Emeraldei skruostikaulį, bet ji ryžtingai smogė peilio kotu į minkštą jo smilkinį. Jai dingtelėjo, kad šis aukštas vyras susmuko išties gracingai ir niekaip nesušvelnino kritimo. Priblokšta mergina įsistebeilijo į ją, ir netikėtai Emeraldė pajuto privalanti pasiaiškinti dėl savo poelgio.

– Man atsibodo jo klausimai.

– Todėl nužudėte?

– Ne. Tik pamyniau jo išdidumą. Spėju, lygiai taip pat, kaip jis pamynė jūsų.

– Jis ne toks, kaip maniau, net neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jei nebūtumėte užsistojęs, pone?..

– Kingstonas. – Emeraldę apėmė neviltis, kai mažučiai šalti pirštukai apsivijo delną.

– Ponas Kingstonas, – dusdama prakalbo mergina, o kai Emeraldė pamėgino ištraukti ranką, puolė į ašaras: iš pradžių verkšleno tyliai, paskui pasigirdo garsi skausminga rauda. Iš artimiausios smuklės pasipylė nuolatiniai lankytojai. Dabar jau Emeraldė atsidūrė keblioje padėtyje. Laikas spaudžia, netrukus pradės švisti, bet vis tiek negalima palikti šios naivios būtybės.

– Kiek tau metų? – pasiteiravo ji taip pat šiurkščiai, kaip rėždavo Azizui, ir pradėjo laukti, kol bus surasta samdoma karieta.

– Septyniolika. Po trijų mėnesių bus aštuoniolika, aš skolinga jums už pagalbą. Jei nebūtumėte įsikišęs, aš… – ašaros sruvo mergaitės skruostais ir tiško ant geltono šilko suknelės.