Sophia James - Paslaptinga dama

Emeraldė pajuto, kaip jis įkvėpė oro, ir tuo pat metu išgirdo ramų širdies plakimą, tada pirštais brūkštelėjo suknelės priekį, ir visas pasaulis susvyravo. Ji vilkėjo absurdišką suknelę, išryškinančią minkštas apvalias krūtis, todėl nustebo pažvelgusi Ešeriui Velingamui į akis, kai šis išnešė ją iš pokylių salės. Šviesiai rudos akys buvo taip arti, jose išryškėjo smulkios auksinės dėmelės, o žvilgsnis bylojo, kad jis neabejotinai vyriškai susidomėjęs. Tik sekundėlę Emeraldė sutriko, paskui viskas tapo nepaprastai sudėtinga.

– Jūs nualpote, – tarė Ešeris, guldydamas ją ant sofos atokiau nuo šokių salės esančiame kambaryje. Žemas jo balsas, aiškiai tariamos balsės rodė aukštą kilmę. Vis dėlto žvilgsnis išdavė, kad jam rūpi ne vien kandus klausimas. Tamsūs ant sprando suglostyti plaukai, šviesiai rudos akys – Karisbruko hercogas buvo neužmirštamas. Vyras, garsėjantis pasitikėjimu savimi ir nestokojantis pykčio, persekiojo jos tėvą per tris vandenynus.

Ir nužudė!

Deginantis pyktis sumišo su nenumaldomu skausmu, Emeraldė priglaudė pirštus prie burnos ir paplonino balsą, kad – kaip pati įsivaizdavo – atrodytų drovi.

– Labai apgailestauju, – pratrūko ir jautėsi patenkinta, kad žodžiai nuskambėjo taip nuoširdžiai. – Tikriausiai taip atsitiko dėl karščio pokylių salėje ar žmonių grūsties. O galbūt triukšmo… – sutrikusi nutilo. Gal persistengė atskleisdama moterišką polinkį dramatizuoti ir suplakdama tris atsiprašymus į vieną? Perdėti pavojinga, bet vilkint šią ankštą suknelę ir avint niekam tikusius batelius – stebėtinai lengva.

Skubiai mostelėjusi vėduokle, Emeraldė paslėpė akis ir perstatė gynybines užkardas, kiekviena kūno ląstele jausdama Karisbruko hercogą ir suvokdama, kad dabar ją užklupusios bėdos nulems jo veiksmus. Nurijusi išdavikišką kaltės tumulą, patenkinta stebėjo, kaip jis žengteli atgal.

– Tai jūs mane sugavote, jūsų šviesybe?

– Panašiau, kad jūs atsitrenkėte į senąjį Deriko grafą ir patekote man į rankas.

Apsimesdama susigėdusi Emeraldė mąstė, kaip sunku nuolat apgailestauti arba dėkoti, ir netikėtai visa šarada, kodėl ji čia esanti, tapo baisiai sudėtinga. Jai čia ne vieta, ji nesuprato taisyklių ir niuansų, o vidinis balsas šaukte šaukė būti atsargiai. Ir išsaugoti anonimiškumą: jei bus klausiama, teks atsakyti, o tada kils pavojus tiems, kuriuos myli. Vien nuo šios minties kūnu perbėgo šiurpas.

– Kur mano teta?

– Grafienė išskubėjo ieškoti jūsų šaliko.

Nukėlusi nuo sofos kojas, Emeraldė pabandė atsikelti.

– Jei galėčiau atsistoti…

– Protingiau būtų pagulėti, – kimiai pratarė hercogas. Emeraldės pulsas padažnėjo, kai jis prispaudė pirštus prie kairiojo riešo. Jai miglotai dingtelėjo, kad klausosi širdies plakimo, ir sukėlė smalsumą, ką galėtų parodyti šie tvinksniai.

Ešeris nusišypsojo, ir ji suprato, kad jis ne iš tų vyrų, kurie sukelia vangų moters atsaką. Net ir taip prastai pasirodžiusios kaip ji. Ištraukusi ranką Emeraldė pavėdino veidą, tiksliai pamėgdžiodama merginas, pastarąjį mėnesį matytas daugybėje sausakimšų svetainių.

– Dažniausiai nebūnu tokia nerangi, nesuprantu, kas privertė mane suklupti… – Jai kilstelėjus suknelės kraštą šviesoje žybtelėjo atlaisvinta sidabrinė sagtis. – Galvą guldau, kad dėl to… – Emeraldė leido jam suprasti mintį ir nudžiugo išvydusi grįžtančią Mirijam, nešiną per ranką permestu šaliku, veidas buvo perkreiptas. Ją lydėjo lordas Henšou.

– Ar geriau jautiesi, brangioji? Krisdama galėjai lengvai susitrenkti galvą, o vynas sudėmėjo tavo suknelę. Nagi, pasilenk, apsiausiu šaliu. – Skaisčiu raudoniu liepsnojantis audinys buvo skubiai apvyniotas. Emeraldei įgriso blėstantis dėmesys ir ji atsistojo.

– Ateityje būsiu atsargesnė. Dėkoju už pagalbą, – kalbėdama ji turėjo pakelti akis į Ešerį Velingamą, o basai siekiant penkias pėdas dešimt colių nedažnai tekdavo tą daryti. Kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė, Emeraldė ūmai ėmė trokšti ilgesnių plaukų ir prabangesnės suknelės.

Ne. Ne. Ne.

Ji papurtė galvą. Kokia nesąmonė. Ešeris Velingamas – priešas, ir ji išvyks iš Anglijos vos radusi, ko ieško. Tai tvankuma kambaryje vertė rausti, dėl patirto sukrėtimo širdis ėmė daužytis. O, kad galėtų ištrūkti laukan ir įkvėpti gryno oro arba pajusti vėją, laisvai šiurenantį palei upę Londone.

Paploninusi balsą ir nutaisiusi ausį rėžiantį verksmingą toną, kurį tobulino mokoma Mirijam, Emeraldė ėmėsi įgyvendinti savo tikslą.

– Įtariu, dėl batelių padų susvyravau, o ir grindys labai išblizgintos. Viliuosi, kad gandai nebus žiaurūs.

– Esu įsitikinęs, jog nebus, – negyvu balsu atsakė jis.

– Ak, kaip malonu, kad taip sakote, jūsų šviesybe. – Ešerio akyse blykstelėjęs pyktis baugino, bet Emeraldė prisivertė tęsti: – Kai namie kas nors nepavykdavo, mama sakydavo, kad moters stiprybė – ne pasisekimai, o klaidos.

Jo vyptelėjimas nė kiek nepadrąsino.

– Atrodo, jūsų motina yra protinga moteris, ledi Ema, – pastaboje nebuvo justi nė ženklo susidomėjimo, ir Emeraldė suprato, kad greitai jam trūks kantrybė.

– Ak, taip, buvo, jūsų šviesybe.

– Buvo?

– Mirė, kai buvau visai maža, mane užaugino tėvas.

– Aišku, – atrodė, jis išties persisotino kalbomis, tačiau geros manieros neleido išeiti. – Kalbama, kad esate iš kaimo. Iš kurios vietos jūs kilusi?

– Iš Natsfordo Češyre. – Vaikystėje ji kartą ten lankėsi. Buvo vasara, Anglijos gėlių prisiminimas taip niekada ir neišblėso. Motina įdėjo vieną žiedą į medalioną, ir dabar Emeraldė jį nešiojo. Bėgant metams, dangaus mėlynumo pentinius išbluko.

– O jūsų akcentas? Niekaip neįstengiu jo atpažinti.

Klausimas išgąsdino Emeraldę. Ant cokolio šalia dešinės rankos stovinti vaza susvyravusi nukrito ir daugybė porceliano šukių pažiro po kojomis. Emeraldė pasilenkė jų rinkti, bet stiklas įdūrė per pirštinę ir iš piršto pasruvo kraujas.

– Ema, palik. Vargu ar tai pridera, – nuskambėjo griežtas Mirijam priekaištas, ir Emeraldė sustingo. Žinoma, tarnas sutvarkys. Nereikėtų to pamiršti.

– Ar ji brangi? – O svarbiausia, ar jai teks mokėti už vazą?

Henšou žengtelėjo į priekį.

– Cokolis buvo išklibęs, be to, aš pernelyg nesižaviu įmantriais daiktais.

Garsus Velingamo juokas jam už nugaros privertė Emeraldę sunerimti: apsižvalgiusi aplink suvokė, kad paskutinė pastaba – gryniausias melas. Viskas šiame kambaryje buvo išdailinta ir įmantriai papuošta. Vis dėlto turėdama galvoje, kad ją nuo bankroto skiria tik aštuoniasdešimt svarų ir keletas papuošalų, vargiai galėjo sau leisti elgtis kilniaširdiškai.

– Aš labai atsiprašau, – iš nevilties balsas įgijo įprastą kimų tembrą. Ji troško bėgti iš čia. Ilgėjosi plačių Jamaikos tolių ir erdvės, kurioje galėtų laisvai judėti. Norėjo saugiai gyventi su Rube ir teta toli toli nuo vyro, galinčio ją visiškai sužlugdyti.

Tačiau pirmiausia jai reikia lazdos.

Be lazdos niekas nepavyks. Smarkiai užsimerkusi, Emeraldė pajuto pasitenkinimą, kai akis suvilgė drėgmė. Šiems anglams patinka trapios ir įnoringos moterys. Tuo įsitikino vos atvykusi į šalį. Pokylių salėse. Svetainėse. Net parke, kur moterys sėdėdavo šalia savo vyrų ir stebėdavo, kaip jie vadelioja arklius, kurie, Emeraldės manymu, buvo tokie romūs, kad net vaikas Jamaikoje būtų galėjęs susitvarkyti. Tiesiog Anglijoje taip buvo įprasta.

Todėl ji nustebo, kai Karisbruko hercogas užsisklendė savyje. Neabejojo ką nors ne taip padariusi, nes jo linksmumas išgaravo ir stojo nesmagi tyla. Apsvarstydama pasirinkimo galimybes, Emeraldė prikando apatinę lūpą. Jis nepanašus į kitus čia esančius. Nei išvaizda. Nei temperamentu. Nei ūgiu.