Susan Mallery: Paskutinis pirmas pasimatymas

Suzana Maleri (Susan Mallery) nuolat šmėžuoja The New York Times populiariausių knygų sąrašuose, ji – daugiau nei šimto knygų autorė. Ir vis dar kupina stulbinančių idėjų! Rašytoja puikiai geba derinti humorą su emocijų proveržiais – taip sukurdama įsimintinus ir be galo gyvus veikėjų charakterius.

Svajonių knygos jau išleido šias

Suzanos Maleri knygas:

„Gavau darbą, ieškau meilės" (Buchananų restoranų imperija)

„Kaimynas iš gretimo buto" (Buchananų restoranų imperija)

„Cukraus – pagal skonį" (Buchananų restoranų imperija)

Krisė Filips tikėjo, kad šokoladas gydo sudaužytą širdį, sportas – visas kitas ligas, o progų ištaisyti nevykusius poelgius irgi pasitaiko… bet tik ne jai. Štai kodėl jau penkiolika minučių ji stoviniavo prie užkandinės Kinkanas , niekaip nesiryždama praverti durų ir su kai kuo susitikti. Žengti vidun būtų beveik tas pats, kas atleisti sau, o Krisė kol kas dar nebuvo pasirengusi to padaryti.

Visus argumentus ji turėjo kaip ant delno. Buvo jauna. Tą akimirką pasirinko sau geriausią sprendimą. Jeigu į jos padėtį būtų pakliuvusi kokia draugė, Krisė be jokios širdperšos būtų patarusi viską pamiršti ir judėti į priekį. Kodėl visada lengviau patarti kitiems nei sau pačiai? Kodėl visų kitų klaidos atrodo lengvai ištaisomos, o jos pačios gyvenimas – nesibaigianti painiava? Ir kodėl ji dabar stypinėja viduryje automobilių stovėjimo aikštelės prie užkandinės ir šnekasi pati su savimi?

Krisė žengė žingsnį link durų, bet ir vėl sustojo.

Eik, – ragino pati save. Pirmyn, pirmyn, pirmyn. Kai įsikalbėti nepavyko, ji krestelėjo galvą ir pajuto, kaip neseniai pakirptų plaukų galai švelniai brūkšteli per kaklą. Išleido daugiau nei du šimtus dolerių šioms rusvoms ir auksinėms sruogelėms bei paskutinio mados klyksmo kirpimui, kuris, atvirai kalbant, visai tiko jai prie veidelio.

Argi ne smagu pasipuikuoti nauja, pagerinta savo pačios versija?

Krisė negalėjo pakęsti tokio nesugebėjimo apsispręsti ir nesaugumo jausmo. Ji – sėkmingai karjerą daranti, atsakomybės nevengianti verslininkė. Sprendimus priima lengvai ir daugelyje sričių yra visa galva aukštesnė už kitus, išskyrus mezgimo pamokėles, kuriose jaučiasi visiška nevykėlė.

Aišku, to nereikia suprasti paraidžiui.

Juk tik vienas susitikimas. Kas bloga gali nutikti? Jai būtinai reikia…

Užkandinės durys atsivėrė, pro jas išėjo aukštas išvaizdus vaikinas. Rusvų jo plaukų spalva buvo nuostabiai panaši į Krisės, kai dar nesidažydavo, o samanų po lietaus žalumo akys, įrėmintos ilgų tankių blakstienų, kuo puikiausiai tiktų kokiai reklamos afišai. Krisė nelaikė savęs labai sentimentalia būtybe, bet pagalvojo, kad šios akys tikrai vertos vienos kitos odės.

– Labas, – tarė jis šypsodamasis. – Ar jūs ta, kurios laukiu?

Toks pasisveikinimas tiktų ir filmo scenarijui, galėtų būti jo pirmieji žodžiai, – šyptelėjusi pagalvojo Krisė.

– Pamiršote pridurti: visą gyvenimą. Būtinai reikia užuominos apie laiką, kad frazė įgautų svorio.

Dar plačiau išsišiepęs vaikinas pažvelgė į laikrodį.

– Tiksliau būtų: pastarąsias dešimt minučių . Ar jūs Krisė?

Nereikėjo eiti su velniu obuoliauti.

Jis atvažiavo norėdamas su ja pasimatyti. Aišku, Džošas Danielsas joks velnias. Tiesiog malonus žmogus, kuris, broliui patarus, pasisiūlė padėti. Tiesą sakant, buvo sakoma – palengvinti padėtį , bet Krisei nepavykdavo ištarti šių žodžių nesusijuokus.

– Sveiki, Džošai, – pasisveikino. – Malonu su jumis susipažinti.

Jis kilstelėjo antakius.

– Nesu tikras, kad žodis malonu čia tinka. Pastarąsias dešimt minučių stypsote negalėdama apsispręsti, ar eiti vidun. Tai ar aš, ar aplinkybės privertė jus trypčioti šioje aikštelėje?

– Aš netrypčiojau, – atrėžė Krisė, stengdamasi per daug nesureikšminti fakto, kad vaikinas stebėjo ją ir suprato, jog vis dėlto jos sielą drasko šiokios tokios abejonės, ar verta susitikti. – Mėginau susisiekti su savo vidiniu…

– Aš? – spėjo Džošas.

Nors ir ne visai tiksliai, bet tiks.

– Taip, – atsakė Krisė.

– Ar pavyko? – pasiteiravo jis.

Daugmaž, jei apskritai tai įmanoma.

– Puikiai.

– Džiaugiuosi. – Džošas atidarė duris. – Man pasisekė, gavau nuošalesnį staliuką. Su puikiu vaizdu į automobilių aikštelę. Jums patiks. Eime, nebus jau taip blogai.

Kadangi pati kvietė susitikti, dabar nieko kito nebeliko, kaip tik sekti paskui Džošą į ryškiai apšviestą salę. Jis nusivedė prie staliuko užkandinės gale – iš šios vietos, deja, tikrai atsivėrė puikus vaizdas į automobilių aikštelę.

– Vadinasi, stebėjote, kaip aš kraustausi iš proto, – tarė Krisė pritūpusi ant kėdės. – Tai labai guodžia. Bet kadangi jau pasirodžiau visu gražumu, kelio atgal nebėra.

Džošas įsitaisė priešais ją.

– Jeigu tai visas jūsų gražumas , esate kur kas geresnė už daugumą žmonių. – Atsilošęs jis įdėmiai ją nužvelgė. – Tenka pripažinti, kad padėtis neįprasta ir nejauki. Todėl neskubėsime. Iš pradžių šiek tiek pasišnekučiuosime apie įprastus dalykus. Kaip manote?

– Gerai, – sutiko Krisė. – Jūs elgiatės labai maloniai.

– Aš iš tiesų esu malonus vyrukas. Neįtikėtinai protingas ir talentingas… bet užteks apie mane.

Ji šyptelėjo.

– Tikra sielos atgaiva sutikti vyrą, kuris neabejoja dėl savo vietos po saule.

Pasirodė padavėja, nešina dviem valgiaraščiais. Abu, ir Krisė, ir Džošas, užsisakė kavos. Kai liko dviese, Krisė prakalbo:

– Ačiū, kad sutikote su manimi pasimatyti. Pitas ir Ebė visada taip nuoširdžiai kviesdavo, bet man atrodė nelabai… – ji nutilo ir sučiaupė lūpas. Po perkūnais. Pasakys teisybę, nors ši nelabai graži ir jos nepuošia. – Daug metų Brendonas man buvo labiau įsivaizduojamas nei tikras sūnus, kurį atidaviau įvaikinti, – prisipažino. – Kaskart, kai Ebė atsiųsdavo žinutę arba paskambindavo, nežinodavau, ką pasakyti. Lengviau buvo laikytis atokiai.

Padėjusi po puodelį kavos padavėja vėl paliko juos vienus.

– Aš čia ne tam, kad kelčiau bangas, – pridūrė Krisė. – Tik pamaniau – būtų neblogai, jeigu galėčiau su juo susitikti ar panašiai.

Galvon toptelėjo – ar išgirs iš Džošo kandžią pastabą apie ketvirtą dešimtį ir vis garsėjantį biologinio laikrodžio tiksėjimą, ar jis nukreips kalbą. Bet vaikinas susimąstęs žvelgė į ją jausmingomis žaliomis akimis ir nieko nesakė.

– Apie ką mąstote? – paklausė ji po kelių minučių tylos.

– Apie tai, kad ilgai graužėtės atidavusi kūdikį įvaikinti. Kiek jums tada buvo? Septyniolika?