Susan Mallery: Paskutinis pirmas pasimatymas

Buvo ir oficialių nuotraukų, ir nesurežisuotų kadrų. Vienose nuotraukose buvo ir Pitas su Ebe, kitose jų nebuvo. Bet viena labai aišku – juos visus sieja artimas ryšys. Ar ji turi teisę brautis? Nors Ebė nuolat kvietė ją susipažinti su Brendonu, Krisė jautėsi esanti pašalaitė, galinti sugriauti šią laimingą šeimą.

– Šito aš nedarysiu, – sušnabždėjo pati sau, lyg duodama pažadą. Ji atėjo susipažinti su sūnumi, bet jokiu būdu neketino ko nors įskaudinti. Jeigu tik pastebės, kad reikalai krypsta į bloga, tuojau pat dings ir daugiau čia nesirodys.

Perėjusi per koridorių Krisė papuolė į didžiulę šviesią virtuvę. Joje plepėdamos ir juokdamosi būriavosi koks pustuzinis moterų. Panašių į jos sporto klubų lankytojas. Mamytės iš priemiesčių. Normalios moterys, labai užsiėmusios, užtat daug nuveikiančios. Krisė ir vėl pajuto, kad jos priklauso kažkokiam kitam pasauliui, kuriam ji vargiai kada nors priklausys. Staiga braškes pjaustanti Ebė pakėlė galvą nuo pjaustymo lentos ir ją pastebėjo.

– Vis dėlto atėjai, – patenkinta pasisveikino ji džiaugsmingu balsu. – Prašau visų dėmesio – čia Krisė, Džošo draugė. Krise, čia mano draugės. Apeisiu rateliu ir pasakysiu kiekvienos vardą, bet mes nesitikime, kad prisiminsi visus iš pirmo karto.

– Aišku, kad tikimės, – nusikvatojo daili raudonplaukė. – Vėliau patikrinsime. Jeigu būsi pamiršusi, blogai baigsis.

– Negąsdink jos pačią pirmą dieną, – sudraudė šviesiaplaukė. – Pasilaikyk antram kartui. Tegul žino, ko gali tikėtis.

– Nekreipk į jas dėmesio, – nuramino Krisę Ebė. – Iš tiesų jos mielos moterys.

Krisė tuo neabejojo. Iš pradžių dar stengėsi įsiminti vardus ir veidus, bet netrukus beviltiškai susipainiojo. Iš dalies dėl to, ką išgirdo apie Džošą ir save.

– Taip ir maniau, kad tas nuostabus vyrukas neliks vienišas, – beveik apgailestaudama burbtelėjo viena iš moterų. – Galiausiai turėjo kas nors jį pričiupti.

Priedangai skirtos istorijos šalutinis poveikis, – pa manė Krisė. Ji buvo pristatyta kaip Džošo draugė, todėl natūralu, jog visi įsitikinę, kad juodu susitikinėja. Tiesą sakant, kada nors mielai su juo kur nors išeitų. Tik ne dabar, kai tiek daug svarbių įvykių vyksta jos gyvenime. Todėl Krisė leidosi erzinama ir pažindinosi su Ebės draugėmis.

Kai jau su visomis susipažino, Krisei buvo pasiūlyta pasivaišinti gaiviaisiais gėrimais arba baltuoju vynu. Ji paėmė stiklinę šaltos arbatos.

– Ar žaidimas jau prasideda? – paklausė Ebė, pažvelgusi pro didžiulį langą nišoje, prie kurio buvo suolelis su minkštomis pagalvėlėmis. – Vaje. Gal reikėtų juos prižiūrėti.

Kelios moterys linktelėjo.

– Pamenate, praėjusį kartą Aronas pasitempė kulkšnį? – paklausė viena. – Kaip Dievą myliu, jis vis dar mano esąs septyniolikos.

Ebės draugės sugužėjo prie durų ir pabiro į kiemą. Kai jiedvi liko dviese, Ebė nusišypsojo Krisei.

– Daviau suprasti, kad bičiulės paliktų mus vienas kuriam laikui. Tau pravers šiek tiek atsikvėpti. Tikiuosi, neprieštarauji?

– Viskas gerai. Tik daug įspūdžių. – Krisė giliai atsiduso ir pabandė susikaupti. – Tu taip maloniai elgiesi. Juk galėjai neleisti man susipažinti su Brendonu.

– Kodėl? – nuoširdžiai sutrikusi paklausė Ebė. – Kuo šeima didesnė, tuo geriau. Brendonui svarbu pažinti biologinę šeimą. Aš sujaudinta, kad sutikai atvažiuoti.

Krisė suabejojo, ar atsidūrusi Ebės vietoje būtų tokia svetinga.

– Tu nuostabi moteris, Ebe.

– Ak, liaukis. Darau tai, kas geriausia Brendonui. Esu įsitikinusi, kad tavo nusiteikimas neskubėti labai tinka mums visiems. – Ji baigė pjaustyti braškes ir sumetė jas į dubenį. – Aš susisiekiau ir su Marčiu.

Krisei reikėjo sekundės susivokti, kad Martis – tas pats futbolininkas, su kuriuo ji susitikinėjo mokydamasi mokykloje. Tas, kuris buvo jai pirmas meilužis ir tapo Brendono biologiniu tėvu.

– Ką jis pasakė? – paklausė svarstydama, ar Martis irgi domisi Brendonu. Būtų keisčiau nei keista.

– Dabar jis advokatas Bostone. Buvo labai mandagus, bet pareiškė apie praeitį nenorįs nieko girdėti. Jis atsisakęs visų teisių į vaiką, ir jeigu aš tikiuosi galinti išlupti iš jo pinigų, tai skaudžiai klystu.

Krisė net krūptelėjo.

– Gal pajuokavo?

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Kai kurie žmonės tokie yra, jie mano, kad viskas tik dėl pinigų. Jis sūnaus nenori prisiminti. Aš dėl to neprieštarauju.

– Tais laikais, kai mudu draugavome, jis nebuvo toks pasipūtęs, – tarė Krisė. – Bent jau aš nepastebėjau.

Ebė šyptelėjo.

– Esu tikra, kad būtum pastebėjusi.

Kaip tik tuo metu į virtuvę įbėgo mergytė, kurią Krisė atpažino iš nuotraukų svetainėje.

– Mamyte, ar galiu atsigerti sulčių?

– Aišku. – Ebė nuėjo prie šaldytuvo. – Ema, čia Krisė. Ji dėdės Džošo draugė.

Mergaitė buvo aštuonerių ar devynerių metų, aukšta ir laiba, apsiavusi bateliais, išpieštais princesėmis iš animacinių filmukų.

– Labas, – droviai pasisveikino Ema. – Dėdė Džošas labai geras.

– Taip, tikrai, – sutiko Krisė, dėkinga jam už tai, kad palengvino pasirodymą šiuose namuose.

Ebė padavė mergaitei stiklinę sulčių ir ši pasuko prie durų.

– Tu sukiesi kaip bitelė, – tarė Krisė. – Neįsivaizduoju, kaip pajėgčiau auginti tris vaikus.

– Pradėjau nuo vieno, turėjau laiko išmokti. – Ebė ėmė traukti iš šaldytuvo dubenis su salotomis. – Mums pasisekė. Visi vaikai nuostabūs. Viltei, mažajai, neseniai suėjo dveji, ji irgi pasakiška. Dabar atgulė pogulio, bet kai pabus, pamatysi, ką turiu omenyje. Viltė labai draugiška. Brendonas judresnis – tipiškas berniukas. O Ema tylenė. Jai gerai praleistas laikas – popietė su knyga. Man patinka, kad jie tokie skirtingi, kiekvienas turi savitų būdo bruožų.

Ant spintelių greitai nebeliko vietos, todėl Krisė priėjo ir paėmė iš Ebės du dubenis. Žvilgtelėjo į juos.

– Ar tu pati viską paruošei?

Ebė gūžtelėjo pečiais.

– Taip. Esu truputį kvaištelėjusi dėl to, ką mano šeima valgo. Pripažįstu ekologišką ir sveiką maistą, todėl labai daug šeimininkauju pati. Prie namo turime didelį daržą. Brendonas su Ema man padeda jame krapštytis. Pati kepu duoną, sausainius ir pyragus. Esu tikra namisėda. – Ji pažvelgė į Krisę. – Tokiai sėkmės lydimai verslininkei kaip tu mano gyvenimas tikriausiai atrodo be galo nuobodus.

– Visai ne, – nesutiko Krisė, stengdamasi prisiminti, kada pastarąjį kartą savo virtuvėje buvo įjungusi orkaitę. – Iš manęs tai menka šeimininkė. Nežinočiau net nuo ko pradėti. Niekada nesu nieko kepusi. Net megzti neišmokau, nors seniai lankau mezgimo kursus.

– Užtai tau gerai sekasi kiti dalykai, – tarė Ebė. – Viskas, kas susiję su verslu. Kartais pagalvoju, kad ir aš galėčiau susirasti darbą. Su pinigais gana striuka, tenka verstis iš Pito atlyginimo. O dabar, kai baigėsi įvaikinimo procesas, bus dar sunkiau.

Krisė susiraukė.

– Nesuprantu. Juk auginate Viltę jau dvejus metus, tai kodėl įsivaikinus padaugės išlaidų?

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.