Susan Mallery - Paskutinis pirmas pasimatymas

Stengėsi įtikinti save, kad Brendonas – dvylikametis berniukas ir net nepastebės jos. Bet vis vien pagalvojus apie susitikimą su juo atrodydavo, kad skrandis tuoj iššoks per gerklę.

Galiausiai nutarė vilktis nepriekaištingai gulinčiais džinsais, plonyčiu aptemptu megztuku ir odiniu švarkeliu. Ir autis aulinukais, nes su jais atrodė aukštėlesnė. Gerokai paplušėjo, kol susitvarkė plaukus, makiažą darėsi du kartus – puošdamasi praleido begalę laiko, tiek nebuvo skyrusi savo išvaizdai prieš jokį pirmąjį pasimatymą, kiek pajėgė prisiminti.

Tiesa, nelabai daug tų pirmųjų pasimatymų buvo. Krisė jų nemėgo. Susitikinėti su vaikinu jau ir taip ganėtinai painus reikalas, o per pirmą pasimatymą neapsieisi be visų tų nesąmonių, privalomų susipažįstant.

Dar kartą pasikeitusi auskarus Krisė išėjo į svetainę, kurioje išsidrėbęs saulės atokaitoje miegojo katinas Karalius Edvardas.

– Kaip atrodau? – paklausė lėtai sukdamasi ratu. – Jeigu būtum dvylikametis berniukas, susidrovėtum mane pamatęs ar ne?

Karalius Edvardas pakėlė galvą, dukart sumirksėjo ir nusižiovavo.

– Ir aš taip manau, – burbtelėjo Krisė ir čiupusi raktus išdūmė pro duris.

Priešais didžiulį rančos stiliaus namą jaukiame Riversaido priemiestyje ji atsidūrė greičiau nei tikėjosi ar būtų norėjusi. Gatvė buvo jauki, iš tų, kuriose vaikai važinėjasi dviračiais, o kaimynai vieni už kitus paima siuntinius. Automobilių buvo pristatyta tiek daug, kad Krisei teko sustoti beveik už kvartalo. Džošas nejuokavo sakydamas, kad pokylis bus didelis. Juo lengviau ištirpti minioje, – apsidžiaugė Krisė lipdama iš automobilio.

Eidama link namo ji pasinaudojo Džošo pasiūlymu ir paskambino. Priėjusi arčiau pamatė, kaip jis išėjo į nedidelį priebutį ir patraukė prie jos.

Jis buvo aukštesnis, nei Krisė prisiminė, ir – kaip keista – dar gražesnis. Jai patiko jo šypsena ir tai, kad stengėsi nepriminti, ko ji čia atvažiavo.

– Jaudinatės? – paklausė pasitikęs.

– Paralyžiuota. Galiu pradėti seilėtis.

– Padarytumėte įspūdį.

Juodu žvelgė vienas į kitą. Džošas susikišo rankas į kišenes ir nusišypsojo.

– Viskas gerai. Giliai įkvėpkite. Jūs puikiai susitvarkysite.

– Šito jūs negalite žinoti, – burbtelėjo Krisė. – Turiu puikią vaizduotę ir per minutę galiu sukurpti bent tris šimtus pačių baisiausių scenarijų.

– Įspūdinga.

Džošas atrodė per daug linksmas, tokie vyrai jai nepatiko.

– Galėtumėte parodyti daugiau užuojautos. Juk ant plauko kabo mano gyvenimas.

– Tikrai ne gyvenimas. Ne daugiau nei…

Bet nespėjo jis nė pabandyti įtikinti jos tuo, kas neįmanoma, nes laukujės durys su trenksmu atsivėrė ir į priebutį išbildėjo dvylikametis berniukas.

– Dėde Džošai, eime! Nusprendėme žaisti futbolą, o aš noriu, kad būtum mano komandoje.

Krisei užgniaužė kvapą. Atrodė, kad žemė šiek tiek pakrypo į kairę. Ji spoksojo į veidelį, kurį iki tol buvo mačiusi tik nuotraukose. Tačiau gyvas paveikslas iš kūno ir kraujo buvo sunkiai palyginamas su tais dvimačiais paveikslėliais.

Kartą šį žmogeliuką ji jau buvo mačiusi. Beveik prieš trylika metų, ketvirtadienio rytą, kai slaugytoja atnešė ir norėjo duoti jai palaikyti mažulytį suvystytą kūdikėlį.

Krisė prisiminė, kad neėmė. Mostelėjo ranka į verksmingą, bet pakiliai nusiteikusią Ebę, ir tarė:

– Štai jo mama.

Tada tikrai tuo tikėjo. Bet ar vis dar tiki?

Krisė stengėsi nespoksoti į Brendoną. Nenorėjo išgąsdinti jo, per pirmą susitikimą pasirodžiusi kaip kokia keistuolė. Vis dėlto sunku elgtis natūraliai, kai širdis krūtinėje daužosi taip, jog atrodo, kad ir visi aplinkiniai girdi. Laimė, Brendoną kur kas labiau domino žaidimas nei nepažįstama moteris.

– Ateisiu po penkių minučių, – tarė Džošas. – Pradėkite be manęs.

– Nieko nebus, aš noriu, kad mūsų komanda laimėtų, – neatlyžo Brendonas.

– Laimėti – ne pats svarbiausias dalykas pasaulyje.

– Tu visada taip sakai, bet jeigu pralošiame, kraustaisi iš proto.

Džošas sukikeno.

– Taip, ir aš ne be trūkumų. Norėčiau, kad būtum protingesnis už mane.

Brendonas šypsodamasis pavartė akis.

– Dėde Džošai, tu juk nori pažaisti. Eime, galėsi būti pagrindinis puolėjas.

– Ar tik nebandai papirkti?

Krisė tylėdama klausėsi jų pokalbio. Stengėsi sutelkti dėmesį į Džošą, bet akys vis krypo į aukštą liesą bernioką, bet kokia kaina trokštantį pergalės. Siurrealistiškas jausmas – žvelgi į kitą žmogų ir matai jame savo ir savo šeimos bruožų. Taip pažįstamai iškelta galva, tokia panaši šypsena. Krisė niekada nesusimąstė, kad Brendonas gali būti panašus į ją.

Tai maloniai nustebino ir mažumėlę išgąsdino. Impulsyvus noras bėgti buvo toks pat stiprus, kaip ir troškimas geriau jį pažinti. O kad laukia daugybė sunkumų, galėjai neabejoti.

Džošas priėjo prie Krisės ir apkabino. Tik pajutusi ant pečių jo rankos svorį Krisė susivokė virpanti.

– Čia Krisė, – pristatė ją Džošas. – Mano draugė. Krise, čia Brendonas Danielsas.

– Labas, – tarė ji ir pamėgino kuo natūraliau nusišypsoti. – Malonu su tavimi susipažinti.

– Ir man, – automatiškai atsakė Brendonas, jo akys vėl nukrypo į dėdę. – Atsivežei merginą?

– Kartais taip būna.

– Tik ne tau. – Brendoną šis reikalas aiškiai suintrigavo. – Tai ji lyg ir tavo panelė?

Nejaugi aplink Džošą nesisukioja moterys? Krisė suprato, kad jo ryšiai su šeima labai glaudūs. Ar tai, kad neatsiveža čia merginų, reiškia, jog su jomis nesusitikinėja? Kad nevedęs, Ebė kažkada minėjo. Tai kodėl moters draugija taip stebina Brendoną? Iš pirmo žvilgsnio Džošas atrodo tiesiog tobulas vyras – gražus, linksmas, žavus, be to – gydytojas. Jis neturi nieko, kas galėtų nepatikti…

– Krisė yra mano draugė moteris, – nė kiek nesutrikęs paaiškino Džošas. – Tau teks su tuo susitaikyti.

Brendonas nužvelgė Krisę, paskui šyptelėjo.

– Gerai. – Priėjęs artyn ištiesė ranką. – Malonu su jumis susipažinti.

Krisė paspaudė ranką sūnui. Nuo to vienintelio prisilietimo jos kūną užgriuvo jausmų lavina. Tai joje buvo pradėtas šis berniukas, joje užaugo. O ji pagimdė jį ir paliko. Juodu svetimi, ir vis dėlto taip artimai susiję, kaip tik gali būti susiję žmonės.

Visko per daug, viskas per greitai, – pagalvojo pajutusi, kaip ima suktis galva. Krisė pasisuko į Džošą.

– Eik pažaisti. Aš pati pasirūpinsiu savimi.

– Valio! – Brendonas puolė prie durų. – Girdėjai, ką ji sakė? Eime!

– Tikrai taip manai? – kiek atsitraukęs pasitikslino Džošas. – Nenoriu palikti tavęs vienos.

– Ji neprapuls, – pareiškė Brendonas. – Gali eiti į virtuvę pas mano mamą, – patarė ir įlėkęs į namą riktelėjo: – Pirmos durys į kairę! – Buvo girdėti, kaip jis nubėga, iš toli atsklido jo balsas: – Savo komandoje turiu dėdę Džošą!

Džošas palydėjo Krisę į vidų ir nuvedė į suverstą, bet jaukią svetainę.

– Jeigu tikrai manai… – vėl prabilo jis.

– Eik, – Krisė stumtelėjo jį link koridoriaus. – Kaip Brendonas ir sakė, galiu nueiti į virtuvę.

– Gerai. Aš netrukus grįšiu.

Džošas nuskubėjo koridoriumi. Prieš eidama ieškoti virtuvės, Krisė apžiūrėjo ant svetainės sienų kabančias nuotraukas. Jų buvo daugybė, ir visos – šeimos. Brendono kūdikystės akimirkos, kitur – jam ketveri ar penkeri, nufotografuotas su dar vienu kūdikiu. Vėliau kūdikėlis virto dailia maža mergaite. Paskui atsirado dar vienas kūdikis.