Kristan Higgins - Per geras, kad būtų tikras

Vagišius dėbtelėjo į mane. Jo paakys jau spėjo įgauti melsvai raudoną atspalvį. O Dieve, iš kur tas kraujas?!

– Rankas už galvos, bičiuli, – paliepė vienas policininkas, išsitraukęs antrankius.

– Negaliu patikėti, – prabilo vagišius su tokiu bejėgišku (kaip man pasirodė) nuolankumu, tarsi būtų jau ne kartą pakliuvęs į panašią padėtį. – Ką aš padariau?

Pirmasis policininkas neatsakė, tik uždėjo antrankius.

– Prašau eiti į vidų, ponia, – pasakė kitas pareigūnas.

Aš nuleidau rankas ir įsvirduliavau vidun. Angusas atvilko man iš paskos nelemtą žolės riedulio lazdą ir pradėjo sukti džiaugsmingus ratus aplinkui. Susmukau ant sofos ir pasiėmiau šunį ant rankų. Jis energingai palaižė man smakrą, du kartus sulojo ir sutaršė plaukus.

– Ar jūs esate panelė Emerson? – paklausė faras, atsargiai peržengęs žolės riedulio lazdą.

Linktelėjau, vis dar nepaliaujamai drebėdama. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės.

– Tai kas čia įvyko?

– Aš pamačiau vyrą, kuris mėgino įsilaužti į kaimyninį namą, – ėmiau aiškinti, mėgindama ištraukti savo plaukų sruogą Angusui iš nasrų. Kalbėjau greitai ir spigiai. – Beje, jame niekas negyvena. Tada aš paskambinau jūsų vyrukams, o jis kaip tik išdygo mano verandoje. Taigi tvojau jam žolės riedulio lazda. Žaidžiau šį žaidimą vyresnėse klasėse.

Aš atsilošiau, nurijau seilę, žvilgtelėjau pro langą ir kelis kartus giliai įkvėpiau, mėgindama atgauti savitvardą. Faras manęs neskubino, tad glosčiau šiurkštų šuns kailį, o mažius net inkštė iš pasitenkinimo. Dabar, galvojant apie tai, kas atsitiko, pradėjo atrodyti, kad pliekti lazda plėšiką gal ir nebuvo būtino reikalo. Kiek pamenu, jis net pasilabino. Bent jau man taip atrodo. Taip, jis pasakė „labas". Ar vagišiai visada taip mandagiai elgiasi su būsimomis aukomis? „Sveiki, aš norėčiau apiplėšti jūsų namus. Ar jūs nieko prieš?"

– Jums viskas gerai? – pasidomėjo policininkas. – Ar jis nesužeidė jūsų? Gal grasino? – Aš papurčiau galvą. – Kodėl atidarėte duris, panele? Juk taip elgtis nesaugu. – Pareigūnas nepritariamai suraukė antakius.

– Hmm, na, pamaniau, kad sulaukiau jūsų, vyrukai. Kaip tik pamačiau pro langą policijos automobilį. Ne, tas vyras manęs nesužeidė. Jis tik… – „Pasilabino", – užbaigiau mintyse. – Jis pasirodė man… hmm… įtartinas. Na, šiek tiek. Suprantate, sukinėjosi aplink kaimyninį namą. Štai ir viskas. Sėlino ir vogčiomis apžiūrinėjo. O ten niekas negyvena. Nemačiau nė gyvos dvasios nuo to laiko, kai nusipirkau šį namą. Tiesą sakant, neketinau šio vyruko mušti.

Labai suabejojau, ar tai, ką pasakiau, nuskambėjo išmintingai.

Faras įtariai pažvelgė į mane ir kažką pasižymėjo nedidelėje juodoje užrašų knygelėje.

– Ar jūs išgėrusi, panele? – paklausė jis.

– Truputį, – kaltai išlemenau. – Ir tikrai nevairavau automobilio. Buvau vestuvėse. Ištekėjo mano pusseserė. Ne pati maloniausia būtybė. Na, nesvarbu. Žodžiu, aš išgėriau vieną kokteilį. Džino su toniku. Tiesą sakant, du su puse. Na, gal tris.

Faras užvertė užrašų knygelę ir atsiduso.

– Bučai? – Tarpduryje pasirodė antrasis policininkas. – Iškilo problema.

– Ar jis pabėgo? – gyvai pasidomėjau. – Išsigelbėjo? Antrasis policininkas gailiai pažvelgė į mane.

– Ne, panele, jis vis dar sėdi ant jūsų laiptų. Mes uždėjome jam antrankius, tad galite nebijoti. Bučai, ar galėtum ateiti minutėlei?

Bučas pakilo, lempos šviesoje sublizgo ginklas. Spausdama Angusą prie krūtinės aš nutykinau prie svetainės lango ir truputį praskleidžiau portjerą (mėlyno natūralaus šilko, labai gražią). Ant priebučio laiptelių nugara į mane išties vis dar sėdėjo vagišius, o pareigūnas Bučas kažką aptarinėjo su porininku.

Dabar, kai man nebegrėsė mirtinas pavojus, galėjau kaip reikiant apžiūrėti nepažįstamąjį. Tankūs rudi plaukai, tiesą sakant, gana gražūs. Platūs pečiai… Gerai, kad man neteko su juo susigrumti. Na, tikiuosi, kad tai, kas nutiko, nebuvo grumtynės. Žvelgiant į rankų raumenis, išsišovusius pro marškinius, buvo galima spręsti, kad vyrukas tvirtas. Jis tik apsimetė esąs romus, kai leidosi surakinamas antrankiais. Tarsi pajutęs mano žvilgsnį vagišius atsigręžė. Aš krūptelėjau ir skubiai atšokau nuo lango. Nepažįstamojo akis jau buvo spėjusi užtinti. Po galais! Aš visai neplanavau jo pulti. Aš išvis nieko neplanavau… Kiek suprantu, veikiau instinktyviai.

Pareigūnas Bučas sugrįžo į vidų.

– Gal jam reikia ledo? – pašnibždomis paklausiau.

– Jam viskas bus gerai, panele. Tvirtina, kad gyvena gretimame name, bet mes ketiname vežtis jį į policijos skyrių ir patikrinti jo pasakojimą. Ar galite man pateikti savo kontaktinius duomenis?

– Žinoma, – atsiliepiau ir padiktavau telefono numerį. Tada įsisąmoninau policininko pasakytus žodžius. „Gyvena gretimame name."

Vadinasi, aš ką tik aptalžiau lazda savo naująjį kaimyną.

Pirmiausia, ką padariau vos atsibudusi, – tai išsiropščiau iš lovos ir apsiblaususiomis nuo pagirių akimis sužiurau į gretimą namą. Jis atrodė tylus. Nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų. Kartu su galvos skausmu mane užgriuvo kaltė, kai prisiminiau nuostabos kupiną vagišiaus, o gal visai ir ne vagišiaus, veidą. Turėjau tiesiog paskambinti policijai ir žiūrėti, kas bus toliau. Galbūt reikėtų įspėti tėtį. Juk jis teisininkas. Tiesa, jo sritis – mokesčiai. O štai sesuo Margareta baudžiamųjų bylų advokatė. Kertu lažybų, jog man jos paslaugos labiau pravers.

Po galais! Daug atiduočiau, kad nebūčiau trenkusi tam vaikinui. Bet nieko nepadarysi. Taip jau nutiko. Juk jis slampinėjo aplink namą po vidurnakčio. Tai ko tikėjosi? Kad pakviesiu išgerti kavos? Be to, gali būti, jog jis melavo. Galbūt „gyvenimas gretimame name" – viso labo tik prasimanymas. Ir aš padariau paslaugą vietos bendruomenei. Šiaip ar taip, nesu pratusi tvatyti žmonių lazda. Tikiuosi, kad vyrukas nukentėjo nesmarkiai. Ir pernelyg nesupyko.

Metusi žvilgsnį į suknelę, kurios dėl naktinio šurmulio taip ir nepakabinau į spintą, prisiminiau Kitės vestuves. O ir Endrių su Natali. Ką jau kalbėti apie Vajatą, mano naująjį išgalvotą gerbėją. Aš nusišypsojau. Dar vienas menamas vaikinas. Vėl griebiausi to paties.

Iš to, ką papasakojau, galėjo susidaryti įspūdis, kad Natali yra… na, ne išpaikinta, bet apsupta dėmesio. Tai tiesa. Ją vieningai dievino mūsų tėvai, Margareta, nors pelnyti jos meilę ne taip lengva, ir net mėmė. O labiausiai – aš pati. Tiesą sakant, mano pirmasis ryškus gyvenimo prisiminimas susijęs kaip tik su Natali. Tai buvo ketvirtasis mano gimtadienis. Močiutė rūkė virtuvėje, neva prižiūrėdama orkaitėje kepantį pyragą, saldus vanilės kvapas visai maloniai maišėsi su cigaretės dūmais.

Mano vaikystės virtuvė, regis, buvo milžiniškas kambarys, pilnas nuostabių, netikėtų lobių, bet pats mėgstamiausias kampelis – maisto podėlis, kitaip tariant, ilga tamsi patalpa su lentynomis nuo grindų iki lubų. Aš dažnai įsigaudavau vidun, užsidarydavau duris ir kramsnodavau šokoladinius sausainius iš maišelio, apsupta nuostabios tylos. Tai buvo tarsi maži namai namuose, pilni selterio ir šunų ėdalo. Mūsų kokerspanielė Marnė įsitaisydavo kartu su manimi ir vizgindavo striuką uodegėlę kaskart, kai aš atlauždavau jai sausainio gabalėlį, o pati sušlamšdavau visą vienu kartu. Sykiais mama praverdavo duris ir suspigdavo iš išgąsčio aptikusi mane, draugiškai lindinčią podėlyje su šunimi. Ten aš visada jausdavausi be galo saugi.