Paula Roe - Pavyks arba ne

Nesigirdėjo jos aukštakulnių kaukšint į šokių aikštelės grindis, nes visa, išskyrus jos pyktį, skendo muzikos garsuose. Jai pavyko išvengti susidūrimo su šokėjų poromis, įkaušusiu svečiu, ir Eidžė pagaliau pasiekė arkinį išėjimą kitame salės gale. Piktai pastūmusi duris atsidūrė ištaigingame vestibiulyje, iš kurio buvo galima patekti į tualeto kambarius.

Stabtelėjusi prie didžiulio sieninio veidrodžio, ji pažvelgė į savo atvaizdą ir delnais suėmė degančius skruostus.

Metas Kuperis – arogantiškas šmikis. Jis visu kuo aprūpintas ligi gyvenimo galo, tėvai priklauso visuomenės grietinėlei, o britiška protėvių linija siekia Hastingsų mūšio laikus. Jis neįtikėtinai sumanus paveldėtojas, kuriam nėra tekę grumtis… dėl gyvybės, dėl viršenybės prieš kitus, dėl valgio. Jis didžiausias savimyla, valdingas…

Ne. Pakaks galvoti apie jį. Nuo balandžio mėnesio jos gyvenimas beprotišku greičiu ėmė ristis žemyn: per savaitę, po įprasto medicininio patikrinimo, pateko tiesiai į chirurgijos skyrių, kur jai buvo pašalintos kiaušidžių cistos. Ji nusprendė netrukdyti Emilei ruoštis išsvajotoms vestuvėms ir niekam apie tai neprasitarė, bet sėkmė nuo jos nusisuko, kai ligoninėje susidūrė su Zaku, ką tik paaukojusiu didžiulę pinigų sumą ligoninės vaikų skyriui. Eidžę kaip tik vežė iš reanimacijos skyriaus. Ji liepė Zakui prisiekti, kad neišduos paslapties, bet tas šniukštinėtojas prisispyręs reikalavo leisti jam už viską sumokėti, įskaitant ir savaitės trukmės reabilitaciją privačioje medicinos įstaigoje.

Panele Reinolds, labai maža tikimybė, kad galėsite gimdyti .

Ak, chirurgas mokėjo užjausti ir puikiai ją suprato, ir ji prieš keletą metų nebūtų nė dėmesio kreipusi į jo susirūpinimą. Reikia tik pagalvoti – netekėjusi mergina, vakarėlių siela – ir turi vaikų, juk juokinga, tiesa? Nepaisant skausmingos vaikystės, jai patiko, kad užsigeidusi galėjo keliauti po valstiją, nes neturėjo, kam aiškintis, nepriklausė nuo kieno nors malonės ir jai nereikėjo draugijos. Aišku, matant Emilę su Zaku kartu, ją šiek tiek graužė pavydo kirminas. O vienu metu pajuto, lyg visos draugės būtų ją pamiršusios, nes vienos panoro ištekėti, kitos pamilo, o dar kitos susilaukė vaikų.

O Eidžė Reinolds ne. Jai nieko panašaus nereikėjo.

Dabar buvo kitaip, prigimtinė teisė į motinystę buvo iš jos be gailesčio atimta, ir netikėta sunkiai suvokiama netektis žiojėjo kaip atvira žaizda.

Eidžė ėmė svarstyti, kodėl atsidūrė tokioje situacijoje, nagrinėjo kiekvieną veiksmą. Toji neįprasta savistaba varė ją iš proto, bet, pasikankinusi savaitę, vieną rytą atsibudo gerai žinodama, ko nori.

Jos mintis nutraukė sunkiai besiveriančios durys ir netikėtai pasigirdusi muzika bei juokas. Primerkusi akis ji žiūrėjo į Meto atvaizdą veidrodyje ir nė nemanė atsisukti, nors tyla prailgo, o oda šiurpo iš nekantrumo.

– Vyrų tualeto gretimos durys, – paslaugiai paaiškino ji.

Jis nekreipė dėmesio į jos pastabą.

– Vis dar ant manęs pyksti.

Ji atsisuko pasiryžusi kovoti, bet paskutinę akimirką atsikvėpė, kad nurimtų.

– Jei pykčiau, reikštų, kad man vis dar rūpi. O taip nėra.

Ji kilstelėjo smakrą ir, nors Metas buvo gerais šešiais coliais už ją aukštesnis, žvelgė į jį iš aukšto.

– Tiesa.

Jo pranašumas išgaravo.

– Ak, atsikvošėk, Metai! Praėjo dešimt metų. Aš pasikeičiau. Suaugau. Turiu savo gyvenimą. O tu… – Ji apvedė ranka jo tobulą figūrą. – Tu turbūt vedęs kokią aukštuomenės damą, kuri kažkam vadovauja, ir kad įtiktum tėvams…

– Tiesą sakant, esu išsiskyręs ir vadovauju Tarptautinei greitojo reagavimo medicinos brigadai.

– …ir jei atvirai, nemanau… – Eidžė nutilo ir sumirkčiojo akimis. – Ką?

– Vadovauju Tarptautinei skubios medicinos pagalbos…

– Pala, pala. Išėjai iš Šv. Kotrynos ligoninės?

Jis linktelėjo galva.

– Daugiau nei prieš ketverius metus.

Eidžė buvo apstulbusi.

– O, viešpatėliau. Juk toji ligoninė buvo visas tavo gyvenimas. Ji buvo tau viso ko pagrindas, o tu… Vaje . Ką sakė tavo tėvai?

– Jie nepasitenkino žodžiu vaje. – Daug ką pasakė primerktos aksominės Meto akys, o visai ką kita rodė atsainiai patemptos lūpos.

– Vaje, – pakartojo ji. Ji klausiamai į jį pažvelgė, bet jis nieko nebepridūrė.

Jis buvo vedęs . Žinia nebenauja, bet jai pervėrė širdį. Jis taip pamilo, kad pasipiršo. Į lovą jis buvo pasiguldęs kitą, ir buvo jos mylimas.

Ar blogai nekęsti tos, kurios nė nepažįsti?

Eidžė žvelgė į jo nuostabias lūpas. Jai paaiškėjo, apie ką jis mąsto: jo rudos akys aptemo, šnervės suvirpėjo, ir jis iš lėto įkvėpė oro.

– Angele…

Ji nurijo seiles.

– Nevadink manęs taip.

Ji išgirdo garsiai kažką spragtelint ir net pašoko, nes patalpoje pasidarė tamsu nors į akį durk.

Automatiškai išsijungė šviesos laikmatis. Tyliai nusikeikusi Eidžė ištiesė rankas ir žengė žingsnį į priekį.

– Eidže?

– Einu link sienos. – Ji žengė dar porą žingsnių… ir atsidūrė į kažką tvirtą. Ir šiltą. Tikrai ne į sieną.

Surikusi iš baimės ji atšoko ir būtų parkritusi, jei Metas nebūtų greitai susivokęs. Jis čiupo jai už rankų ir pastatė ant kojų.

– Laikau tave.

– Man viskas gerai.

– Kaipgi kitaip. – Nieko nebuvo matyti, bet ji vis vien pajuto, kad jis šypsosi.

Jo delnai degino, jos kvėpavimas trūkčiojo.

– Jau gali paleisti.

– Gerai.

Bet jis ją tebelaikė. Suėmė delnais alkūnes, ir netikėtai sukilo visi jos pojūčiai. Šildė jo ilgi jautrūs pirštai, viliojo nuo jo sklindantis švelnus aromatas. Jam sujudėjus, ją apgobė karščio banga, lyg būtų patekusi į kokį vilionių voratinklį.

Po galais. Jos širdis daužėsi, puikiai nujausdama, kas bus. Ji girdėjo, kaip jis įkvepia ir iškvepia. Pajuto prie pat skruosto tą švelnų oro dvelktelėjimą.

– Metai. Įjunk šviesą.

– Įjungsiu.

– Tuojau pat.

– Vis dar pyksti.

– Ne tavo reikalas. – Ji stengėsi išsilaisvinti iš jo gniaužtų, ir kai jis ją paleido, ji trenkėsi jam į krūtinę, ir jųdviejų lūpos susidūrė.

Ji aiktelėjo ir atšlijo, bet sekundėle per vėlai. Abu buvo paveikti tos trumpos džiaugsmo akimirkos.

Staiga durys plačiai atsidarė, plykstelėjo šviesa. Jie abu sumirksėjo, atsisuko ir tarpduryje pamatė Peidžę.

Jie visi sutriko ir sustingo lyg apmirę, o Eidžė su Metu atšoko į šalis.

– O, sveikučiai, – pasakė Peidžė kiek per daug nerūpestingai. – Visur judviejų ieškojau, Metai. Jaunavedžiai išvyksta. Ar važiuosi ir tu?

– Tuojau. – Bet jis nė nepajudėjo iš vietos ir taip atidžiai stebėjo Eidžę, kad toji iš susijaudinimo drebančiais pirštais ėmė taisytis nė kiek nesuglamžytą savo suknelę.

Eidžei nepraslydo pro akis nei Peidžės numanus žvilgsnis, nei jos šyptelėjimas. Ką gi, puikumėlis .

– Turėčiau važiuoti ir aš.

– Galėtume visi kartu važiuoti taksi, – pasiūlė Peidžė.

– Ak, aš dar turiu nuotakos automobilį…

– Tikrai? – Peidžės veidas nušvito, o Eidžė mintyse sudejavo. Po galais.

– Jei norite, galite važiuoti su manimi, – nenoromis pakvietė ji. Nesutik. Nesutik .

– Kaip gerai! Argi ne puiku, Metai?

Jis smeigė žvilgsnį į Eidžę, po to į seserį, ir jo kaktoje susimetė raukšlelė. Tada jis susikišo rankas į kišenes ir gūžtelėjo pečiais.

– Nuostabu.

Laimei, paskutinę akimirką Peidžė apsižiūrėjo palikusi rankinę. Pasakiusi: Nesirūpinkite, važiuosiu taksi! , jiems su nuostaba bežiūrint, trinktelėjo durimis. Jų bentlis pajudėjo iš vietos.