Christy McKellen - Ar jai pavyks?

Kara Vinston skalūno laiptais pasiekė juodas tviskančias namo duris Pietų Kensingtone slopindama ypatingos pastato elegancijos keliamą pagarbią baimę. Būdama jauna, naivi, tačiau degdama viltimi ji svajojo būtent apie tokį būstą. Jos svajose keturių aukštų Viktorijos laikų namuose siautė laimingi vaikai, kuriuos juodu su gražuoliu vyru auklėtų su begaline meile, tačiau griežtai. Vakare, suguldę mažuosius padūkėlius į lovas, abu kvatotųsi iki valios.

Kiekviename kambaryje būtų pamerkta skintų gėlių puokštė, o pro didžiulius vitražinius langus sklistų šviesa ir žaismingai tviskėtų ant skoningų baldų.

Deja, realybė kiek kitokia – Kara gyvena apleistame vieno kambario butelyje Islingtone, tūkstančius mylių nutolusiame nuo šių dieviškų rūmų. Tiesą sakant, jeigu šiandien nepasiseks, net ir tas varganas butas netrukus gali būti nebe jos. Triguba espreso kavos porcija, kurią šįryt išgėrė, teliuškavo skrandyje, o ji niekaip nesiliovė svarsčiusi, kad vieta, kurią šešerius metus vadino namais, slysta iš rankų dėl perdėto šeimininko godumo. Jeigu skubiai nesusiras kito darbo, nunarinusi galvą sliūkins atgal į Kornvalį, į laiko pamirštą kaimą, ir prašysis būti priimama tėvų į mažulytį kambarį drauge su šunimis, kol atsistos ant kojų.

Žinoma, ji nuoširdžiai mylėjo tėvus, bet vien pagalvojus, kad tektų vėl stumdytis alkūnėmis nedidelėje erdvėje, krėtė šiurpas. Jie taip apsidžiaugė, kai prieš šešis mėnesius Kara paskambino ir pranešė, kad gavo svajonių darbą – vadovo padėjėjos vietą vienoje iš didžiausių šalies korporacijų. Dėl visiems žinomo mamos pomėgio liežuvauti naujiena netruko pasklisti: Karos telefoną ir elektroninį paštą užplūdo giminių, bendruomenės narių sveikinimai.

Vien pagalvojusi, kad tektų paskambinti ir kaip nors paaiškinti, kodėl, nepraėjus nė trims mėnesiams, gavo atleidimo lapelį, ji nukaito iš gėdos. Nevalia leisti, kad taip nutiktų. Juk tėvai tiek paaukojo, kad sumokėtų už gerą išsilavinimą ir jai atsivertų tokios galimybės, kokių jie patys niekada neturėjo. Kara buvo jiems skolinga daug daugiau.

Tereikia lašelio sėkmės ir jai niekada neteks kęsti to žeminančio pokalbio. Ši diena – tai puiki proga susigrąžinti pasitikėjimą. Kara privalo gauti šį darbą ir visa kita susitvarkys.

Po pažastimi laikydama segtuvą su gyvenimo aprašymu ir puikiomis rekomendacijomis, ji paspaudė tviskantį žalvario skambutį ir laukė, kol namo šeimininkas atvers duris. Vis dar laukė. Nerimastingai trepsėdama koja, delnais išlygino geriausio savo kostiumėlio sijoną. Norėjo atrodyti kiek įmanoma profesionalesnė ir labiau pasitikinti savimi, kai durys atsivers. Tik jos taip ir liko uždarytos. Galbūt namo gyventojas neišgirdo skambučio? Vargais negalais atsispyrusi įpročiui kramtyti nagus – neseniai buvo jo atsikračiusi – paskambino darsyk. Tik šį kartą piršto ilgiau neatitraukė. Jau ketino pasiduoti ir grįžti vėliau, bet durys netikėtai atsilapojo, o už jų stovėjo aukštas, neįsivaizduojamai dailus tvirto stoto vyras, nuo kurio sklido ypatinga ramybė. Nejučia Karos širdis ėmė plakti kiek greičiau.

Šokolado spalvos plaukai, kuriuos jau reikėtų pakirpti, nerūpestingai krito ant kaktos kiek pridengdami skvarbias šviesiai rudas su aukso atspalviu akis. Jeigu jos kas nors būtų paprašęs apibūdinti vyrą vienu žodžiu, pavadintų šauniu . Jam šis apibūdinimas idealiai tinka.

Suirzusio vyro žvilgsnis nuslydo nuo Karos veido prie suspausto segtuvo.

– Taip? – prakalbo jis tokiu piktu tonu, kad ji nejučia atsitraukė kelis žingsnius ir vos nenuvirto nuo laiptų.

– Ponas Maksas Fajerbrasas? – Deja, po tokio nedraugiško sutikimo balsas vos pastebimai virptelėjo. Vyriškis dar smarkiau susiraukė.

– Tiems, kas trainiojasi apie duris, neaukoju.

Giliai įkvėpusi, Kara nušvito plačia ir užtikrinta šypsena ir kuo kantriausiai atsakė:

– Nerenku labdaros. Atėjau dėl darbo.

Jo priešiškumas blykčiojo lyg ryškus vasaros žaibas.

– Ką čia paistote? Neketinu nieko samdyti! – Karai odą badė it karštomis adatomis. Ji sutrikusi sumirksėjo jausdama, kaip kyla panika.

– Tikrai? Bet mano pusseserė Popi sakė, kad jums reikalingas asmeninis padėjėjas, nes esate užsivertęs darbais.

Vyras sukryžiavo rankas ant krūtinės ir papurtė galvą. Jo veide pasirodė nerimas.

– Pasakiau tai Popi tik tam, kad ja atsikratyčiau, – atšovė suirzęs. Karos skrandis skaudžiai susitraukė.

– Tai jums nereikia padėjėjo?

Užsimerkęs jis brūkštelėjo ranka per smakrą ir šaižiai atsiduso.

– Aš tikrai labai užsiėmęs. Neturiu laiko net pokalbiams su kandidatais. Ką jau kalbėti apie mokymą. Todėl jeigu leisite… – namo šeimininkas jau ruošėsi užtrenkti duris, tačiau labai greitai Kara metėsi į priekį ištiesusi abi rankas, kad jį sustabdytų. Segtuvas su dokumentais triukšmingai nukrito ant žemės.

– Palaukite! Prašau! – vyro veide pasirodė nuostaba, sumišusi su kitais jausmais. Vis dėlto jis stabtelėjo, durys vėl pajudėjo atsiverdamos tuos kelis colius. Neprarasdama atkaklumo, Kara susišlavė pasklidusius popierius, ištiesė pečius įsijausdama į pardavėjos vaidmenį, kuriam ruošėsi nuo tos akimirkos, kai gavo Popi elektroninį laišką apie šią aukso vertės galimybę.

– Esu labai talentinga ir sparčiai mokausi. Turiu šešerių metų asmeninės padėjėjos darbo patirtį, todėl nereikėtų daug manęs mokyti, – balsas pasidarė spigus, tačiau mergina nesitraukė. – Puikiai moku dirbti viena. Esu tiksli ir kruopšti. Pamatysite, kai priimsite į darbą, – ištarė mėgindama atrodyti savimi pasitikinti, nors taip ir nesijautė. Jis toliau tylomis spoksojo į ją, o rankomis duris laikė taip, tarsi rimtai svarstytų užtrenkti jas tiesiai Karai prieš nosį. Ji neketino pasitraukti be kovos. Nusivylimo ir pralaimėjimo patyrė užtektinai.

– Suteikite galimybę parodyti, ką moku. Nemokamai. Šiandien. Jeigu mano darbas patiks, rytoj pradėtume oficialiai, – nuo tos dirbtinės šypsenos jai maudė žandus. Vyras prisimerkė, tarsi svarstytų pasiūlymą. Po kelių įtampos kupinų tylos sekundžių, kai atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės, vyriškis linktelėjo segtuvo, kurį Kara stipriai suspaudusi laikė rankose, pusėn.

– Čia jūsų gyvenimo aprašymas? – paklausė.

– Taip, – atsakė Kara ir ištiesė popierius. Sulaikiusi kvapą stebėjo, kaip jis juos varto.

– Gerai, – pratarė jis galiausiai sunkiai atsidusdamas ir ištiesdamas jai segtuvą. – Šiandien parodykite, ką mokate, ir jeigu liksiu patenkintas, pasiūlysiu vieno mėnesio bandomąjį laikotarpį. Tada nuspręsiu, ar esate verta nuolatinio darbo, ar ne.

– Sutarėme, – Kara ištiesė ranką, Maksas suglumęs į ją pažvelgė, tada apglėbė savąja, kuri buvo tvirta ir šilta. Jos kūnu lyg elektros srovė perbėgo palengvėjimas, sumišęs su karštu net pirštų galiukus pasiekusiu dilgčiojimu, sukeltu šio paspaudimo.

– Geriau užeikite, – pasiūlė vyras atitraukdamas ranką. Atsuko jai plačią nugarą ir dingo viduje.

Sprendžiant iš atžagaraus bendravimo, teks gerokai paplušėti, kad jam įtiktų. Kara mėgo iššūkius – net jei juos pateikdavo tokie vyrai, nuo kurių prasidėdavo skrandžio spazmai.

Suėmusi save į rankas, ji nuskubėjo paskui jį užverdama sunkias duris sau už nugaros. Atsisuko kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip jis žengia pro kitas duris vestibiulio gale. Bet koks tai buvo vestibiulis! Didesnis nei visas jos butas. Ant aukštų kremo spalvos sienų išrikiuoti abstrakcionizmo meno kūriniai, nutapyti ant drobės. Ne kokie atspausdinti ir ant sąvaržėlių sukabinti paveiksliukai kaip jos namuose. Spalvotų mozaikinių plytelių grindys driekėsi gerus penkiasdešimt metrų, kol prigludo prie plačių ąžuolo laiptų į erdvią laiptinę, kurią saulės šviesa pasiekdavo pro milžiniškus vitražinius langus.