Christy McKellen - Ar jai pavyks?

Kara pasisuko ir jų žvilgsniai susidūrė. Staiga jos skruostai nukaito. Sutrikęs dėl nuotaikos, kurią sukūrė į ją spoksodamas, jis atsisėdo tiesiai, sukryžiavo rankas, kad atrodytų panašesnis į darbdavį.

– Kara, papasakok apie paskutinę savo darbovietę. Kodėl išėjai?

Rausvi jos skruostai, regis, neteko paskutinio kraujo lašo po tiriamu žvilgsniu. Supdamasi ant kulnų, ji atsikrenkštė, žvilgsnis nukrypo nuo jo prie rankose laikomų popierių. Atrodė, kad Kara labai stengėsi rasti atsakymą, kokio jis tikisi. Kas čia vyksta? Dėl tokios neatitikties jis suraukė antakius.

– Ar tave atleido?

Karos žvilgsnis įsmigo į jį.

– Ne, ne, aš pati išėjau. Sakykime taip: pasisiūliau pati, kai mažino darbuotojų skaičių. Verslas, kuriame dirbau, per pastaruosius metus patyrė didelį finansinį smūgį. Paskutinė įsidarbinau bendrovėje, todėl man pasirodė teisingiausia išeiti pirmai. Ten dirbo daug žmonių, maitinančių šeimas, o aš viena…

Sakant monologą jos balso tembras kiek paaukštėjo, į skruostus grįžusi spalva virto skaisčiu raudoniu. Kažkas jos atsakyme kėlė nerimą, tik Maksas niekaip neužčiuopė kas. Gal ji tik jaudinosi? Puikiai žinojo, kad kartais gali atrodyti tiesiog bauginantis, nors dažniausiai taip nutikdavo tik kam nors jį supykdžius. Jis nepakentė kvailių. O ji atrodė labai sumani nerdamasi iš kailio, kai mėgino įtikinti jį priimti ją asmenine padėjėja.

– Tiesiog pasisiūlei savanoriškai būti atleista, ir viskas?

Kara linktelėjo ir padovanojo jam dirbtinę šypseną.

– Ir viskas.

– Tai kodėl atėjai maldauti darbo? Turėdama šešerių metų praktiką nesunkiai gautum darbo patikimoje įmonėje ir uždirbtum nemenkus pinigus.

Susikryžiavusi rankas ant krūtinės, ji išsitiesė, tarsi ketintų stoti į kovą.

– Nesutinku, kad maldavau šito darbo…

Maksas išplėtė akis nustebintas gynybiško balso tono. Tai pastebėjusi, ji tuojau pat grįžo prie ankstesnės pozos ir ištiesė ranką, tarsi ketintų taikytis.

– Supratau mintį. Tiesą sakant, jau kurį laiką ieškojau galimybės dirbti ne korporacijoje. Gavusi Popi laišką, pagalvojau, kad pasitaikė būtent tokia proga. Man patiktų dirbti mažoje, atsidavusioje komandoje ir iš vidaus stebėti augimą. Popi sakė, kad esate puikus verslininkas ir geras žmogus.

Karos veide vėl nušvito šypsena, šį kartą ji skleidė daugiau šilumos. Maksas prisimerkė ir linktelėjo pritardamas.

– Gerai. Šaunus atsakymas. Puikiai sau atstovauji, o šią savybę labai vertinu.

Jos akys vėlyvo ryto šviesoje įgavo keistą spindesį – tarsi sužvilgo nuo besikaupiančių ašarų. Žinoma, kad ne. Ji nukreipė akis ir sužiuro į rankose laikomus popierius. Tada kelis kartus tankiai sumirksėjo ir tylomis linktelėjo grindims.

– Malonu girdėti.

Kai pakėlė akis, žvilgsnis buvo ir vėl skaidrus, o perdėta drąsa vertė jį susimąstyti, kas dėjosi jos galvoje. Tiesa, jo tai nejaudino.

Juodu kurį laiką tylomis žvelgė vienas į kitą, kol Maksas susizgribo, kokia nejauki tvyro tyla. Šiuose namuose vienas jis išbuvo daug ilgiau, nei norėtų galvoti, todėl ji akivaizdžiai drumstė jo mintis. Būtent to jam reikėjo mažiausiai.

Kara pirma nusuko akis. Ji atidarė vieną žemesnių spintos stalčių. Sudėjusi dokumentus, atsigręžė ir plačiai nusišypsojo.

– Ką gi, netrukus viską baigsiu, tada išbėgsiu ir atnešiu mums pietus iš kavinės už kelių gatvių. Kai šįryt ėjau pro šalį, nosį kuteno gardus ką tik iškeptos duonos aromatas. Ten puikus mėsos, sūrių ir viliojamai atrodančių salotų pasirinkimas.

Makso skrandis suurzgė – mintyse kilo aiškus ir ryškus maisto paveikslas. Jis nuolat buvo pernelyg užsiėmęs, kad pasirūpintų pietumis, todėl sušveisdavo bet ką, ką rasdavo virtuvėje. Deja, dažniausiai pasirinkimas būdavo menkas.

– Vėliau, jeigu rasi laisvą minutę, galėsi suteikti man prieigą prie savo elektroninio kalendoriaus, – kalbėjo Kara nelaukdama atsakymo. – Peržvelgsiu ir pasirūpinsiu transportu ar nakvyne, jeigu prireiktų.

– Puiku. Tikrai naudinga, – atsakė jis linktelėdamas. Būtų puiku, jeigu kas nors pasirūpintų kasdienėmis smulkmenomis, o Maksas visą dėmesį skirtų ataskaitai, prie kurios pluša. Hmmm. Gal jos pagalba pasirodys esanti daug naudingesnė, nei jis manė iš pradžių. Prieš atleisdamas turės išpešti iš Karos visą įmanomą naudą.

Ji niekam tikusi melagė.

Jai beriant savo versiją dėl išėjimo iš darbo Makso veido išraišką geriausiu atveju buvo galima pavadinti skeptiška. Kol kas pavyko išsisukti. Maksas bent neliepė jai nešdintis.

Dar ne.

Regis, jis iš tų žmonių, kurie nepakenčia emocinio silpnumo. Išsiskyrusi su paskutiniu savo vaikinu Evanu, kuris paliko ją prieš tris mėnesius, Kara tapo ypač jautri. Ji liko viena, nes Evanas pavargo nuo jos „dejavimo ir nuotaikų kaitos“. Dabar Kara tapo itin atsargi – neleis, kad net menkiausias silpnumo ar dvejonės ženklas pasirodytų veide. Nuo šiol ji spinduliuos tik džiaugsmą ir laimę!

Kai paskutinis dokumentas nugulė spintoje, vengdama, kad Maksas pamatytų vis dar virpančias jos rankas, pastvėrusi paltą ir rankinę ji išlėkė. Giliai įkvėpusi gaivaus miesto oro, nužingsniavo į kavinę nupirkti abiem pietų. Duris paliko nerakintas, kad grįžusi nebetrukdytų Makso.

Maisto nupirko daug daugiau, nei du žmonės įveiktų, tačiau guodė save, kad Maksas suvalgys likučius per vakarienę. Sprendžiant iš to, koks tuščias didžiulis šaldytuvas, jis bus net dėkingas.

Kara ir vėl susimąstė apie jo asmeninį gyvenimą. Popi savo laiške, kurį išsiuntė išpešusi penkias laisvas minutes per beprotišką filmavimą Afrikos dykumoje, beveik nieko nepaaiškino. Kara nenorėjo įkyrėti pusseserei su klausimais, kai šioji tokia užsiėmusi, todėl atsakymus turės rasti pati. Žinoma, tiktai iš profesinio intereso. Dirbti bus daug lengviau, jeigu žinos, ar turi atsižvelgti į partnerio emocijas, kai tvarkys, pavyzdžiui, nakvynės reikalus.

Keista, bet Maksas nelabai ir priešinosi būti atitrauktas nuo kompiuterio ir pakviestas pietų į virtuvę, kur ji ant stalo dėjo paskutinį indelį su alyvuogėmis, kurioms nepajėgė atsispirti.

– Pačiu laiku, – pratarė ji, kai Maksas atsisėdo. – Šitas maistas tiesiog nepakartojamas. Nežinojau, ką mėgsti, todėl paėmiau beveik visko, ko jie turėjo. Tikiuosi, rasi ką nors valgomo. Spėju, kad maisto liks ir rytdienai arba šiam vakarui, jeigu neturi kitų planų.

Dieve šventas, ar ji nesiliaus tauškusi?

Regis, tokia mintis šmėstelėjo ir Makso galvoje – jis kilstelėjo antakius, bet nutylėjo.

Nesutrikusi dėl nejaukios tylos, Kara padavė lėkštę, Maksas ją paėmė atsainiai linktelėdamas. Prieš vėl išsižiodama ji stebėjo, kaip lėkštė prisipildo maisto.

Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.