Jhumpa Lahiri
Bendravardis
Albertui ir Oktavijui, kuriuos vadinu kitais vardais
„Skaitytojas turėtų suprasti, kad kitaip nutikti negalėjo, duoti kitą vardą buvo visiškai neįmanoma.“
Nikolajus Gogolis
Apsiaustas
1968-ieji
Tvankų rugpjūčio vakarą, likus dviem savaitėms iki kūdikio gimimo, Ašima Ganguli savo buto virtuvėje Centrinės aikštės apartamentuose į dubenį įpylė pūstų ryžių, žemės riešutų „Planters“ ir susmulkintų raudonųjų svogūnų. Paskui įbėrė druskos, pašlakstė citrinos sulčių, įmetė plonų žalios aitriosios paprikos griežinėlių, dar būtų įpylusi ir garstyčių aliejaus, bet jo neturėjo. Tokį mišinį moteris valgė per visą nėštumą, prisimindama užkandžius, kurie už skatikus laikraščių kūgeliuose pardavinėjami ant Kalkutos šaligatvių ir geležinkelio platformų visoje Indijoje. Net kai jos viduje beveik nebeliko vietos, ji norėjo tik tokio maisto. Paragavusi iš saujos, Ašima susiraukė – kaip visada kažko trūko. Ji įbedė tuščią žvilgsnį į lentą, ant kurios kabėjo virtuvės reikmenys – visi šiek tiek pasidengę riebalų sluoksniu, – ir laisvu sario galu nusišluostė prakaitą. Stovint ant pilko, taškuoto linoleumo grindų, jai skaudėjo ištinusias kojas, o nuo kūdikio svorio maudė dubenį. Moteris atidarė spintelę – jos lentynos buvo išklotos purvinu geltonais ir baltais langeliais išmargintu popieriumi, kurį ketino pakeisti, – ir paėmė dar vieną svogūną. Lupdama šviesiai raudoną lukštą, vėl susiraukė. Staiga jos pilve pasklido keista šiluma, paskui pilvas įsitempė taip smarkiai, kad ji susirietė ir, be garso žioptelėjusi, išmetė iš rankos svogūną, kuris bumbtelėjo ant grindų.
Nemalonus tempimas liovėsi, bet tuoj prasidėjo kitas, stipresnis. Nuėjusi į vonią, ant kelnaičių pamatė storą rusvo kraujo sluoksnį ir pašaukė savo vyrą. Ašokas, Masačusetso technologijų instituto elektros inžinerijos doktorantas, studijavo miegamajame, palinkęs virš kortų staliuko prie jų lovos krašto. Sustūmęs du vienodus čiužinius ir uždengęs juos raudono atspalvio violetiniu užtiesalu, jis buvo pasidaręs sau krėslą. Šaukdama vyrą, žmona neištarė jo vardo. Ašima niekada, galvodama apie savo vyrą, jo neįvardydavo, nors vardą žinojo puikiai. Ji paėmė jo pavardę, bet, laikydamasi moralės normų, netarė jo vardo. Bengalų žmonoms tai nepriimtina. Vyro vardas, kaip ir bučinys ar glamonė indų filme, priklauso intymiai sričiai, todėl jis netariamas, bet apdairiai kuo nors pakeičiamas. Tad, užuot pašaukusi Ašoką vardu, ji ištarė klausiamąjį sakinį, kurį apytikriai būtų galima išversti: „Ar girdi mane?“
Auštant sutuoktiniai išsikvietė taksi, kuris nuvežė juos tuščiomis Kembridžo gatvėmis, Masačusetso aveniu, pro Harvardo universiteto miestelį į „Oberno kalno“ ligoninę. Ašima užsiregistravo, atsakė į klausimus apie sąrėmių dažnumą ir trukmę, o Ašokas užpildė anketą. Sanitaras pasodino gimdyvę į kėdę su ratukais ir, pralėkęs pro spindinčius, ryškiai apšviestus koridorius, greitai įstūmė į liftą, kuris buvo daug erdvesnis už jos virtuvę. Gimdymo skyriuje slaugė nuvedė moterį į palatą koridoriaus gale prie jai skirtos lovos netoli lango, paprašė nusivilkti Muršidabado šilko sarį ir padavė gėlėtą medvilnės chalatą, kurį apsivilkusi ji sumišo, nes jis siekė tik iki kelių. Slaugė pasisiūlė sulankstyti sarį, bet susierzinusi, jog neįveikia šešių metrų slidžios medžiagos, sugrūdo jį į pilkai melsvą Ašimos lagaminą. Jos apžiūrėti atėjo gydytojas akušeris Ašlis, ištįsęs ir gražus kaip lordas Mountbatenas puikiais smėlio spalvos plaukais, atidengiančiais smilkinius. Kūdikio galvutė iš normalios padėties jau pradėjo leistis žemyn. Gydytojas pasakė, kad gimdymas dar ankstyvoje stadijoje, ji trimis centimetrais išsiplėtusi, pradeda stumti.
– Ką reiškia „išsiplėtusi“? – paklausė ji.
Gydytojas Ašlis pakėlė du suglaustus pirštus ir juos praskėtė, aiškindamas, kokį neįsivaizduojamai sunkų darbą turi atlikti kūnas, kad kūdikis išlįstų. Tai užimsią šiek tiek laiko, nes ji gimdanti pirmą kartą. Gimdymas galįs trukti dvidešimt keturias valandas ar ilgiau. Ašima ieškojo Ašoko veido, bet vyras buvo nuėjęs už užuolaidos, kurią gydytojas užtraukė.
– Sugrįšiu, – pasakė jai Ašokas bengališkai, o slaugė pridūrė:
– Nesijaudinkite, pone Ganguli. Jai dar ilgai reikės čia būti. Mes ja pasirūpinsime.
Palatoje gimdyves vieną nuo kitos skyrė užuolaidos. Iš pokalbių nuogirdų Ašima suprato, kad vienos moters vardas yra Beverlė, kitos – Luisė, o jai iš kairės guli Kerolė. Išgirdo, kaip viena jų keikiasi: „Velniai griebtų! Kaip skauda!“, o vyriškas balsas sako: „Aš tave myliu, brangioji.“
Tokių žodžių iš savo vyro Ašima niekada negirdėjo ir nesitikėjo išgirsti, nes jų tarti apskritai nedera. Pirmą kartą gyvenime ji miegojo viena tarp nepažįstamų žmonių, ne taip kaip anksčiau, kai miegodavo tame pačiame kambaryje kaip tėvai arba su Ašoku. Moteris pagalvojo, kad būtų gerai, jei kas nors atitrauktų užuolaidas ir ji galėtų pasikalbėti su tomis amerikietėmis. Galbūt kuri nors iš jų jau buvo gimdžiusi ir galėtų pasakyti, ko laukti. Tačiau Ašima nusprendė, jog amerikietės, nors ir rodo viešai savo jausmus, mūvi mini sijonėlius ar bikinius, vaikšto gatvėse susikibusios už rankų su mylimaisiais ir gulinėja su jais centriniame Kembridžo parke, iš tikrųjų saugo savo privatumą. Išskėtusi pirštus, ji apglėbė savo didžiulį, įsitempusį lyg būgnas pilvą, svarstydama, kur tą akimirką galėtų būti kūdikio kojytės ir rankytės. Vaikas nurimo, pastarąsias kelias dienas nebesikumščiavo, nebesispardė ir nespaudė jos šonkaulių. Tik kartkartėmis būsimoji mamytė pajausdavo nuvilnijantį virpulį. Ji pamanė, kad turbūt visoje ligoninėje yra vienintelė indė, bet švelnus kūdikio trūktelėjimas priminė, kad iš tikrųjų ji nėra viena. Ašimai pasirodė keista, kad jos vaikas gims tokioje vietoje, į kurią žmonės ateina kentėti arba numirti. Niekas toje palatoje su itin šviesių plytelių grindimis ir tokios pat spalvos lubų plokštėmis, su tvirtai ant lovos užtemptomis baltomis paklodėmis negalėjo jos paguosti. Ji prisiminė, kad Indijoje moterys, palikusios savo vyrus, vyrų šeimas ir namų ūkio darbus, gimdyti vyksta į savo namus, o kūdikiui gimus trumpam sugrįžta į vaikystę.
Prasidėjo kitas sąrėmis, stipresnis už pirmąjį. Ji suriko, spaus- dama galvą į pagalvę ir rankomis įsikabindama į šaltus lovos turėklus. Tačiau niekas jos neišgirdo, nė viena slaugė neatbėgo pažiūrėti. Gydytojas liepė stebėti sąrėmių trukmę ir ji žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, kurį jai, linkėdami laimingos kelionės, padovanojo tėvai – užmovė ant riešo, kai paskutinį kartą pro ašaras matė juos oro uosto sumaištyje. Paskui ji įlipo į lėktuvą BOAC VC–10 ir pirmą kartą savo gyvenime skrido. Kurtinamą lėktuvo kilimą iš Dum Dum oro uosto balkono stebėjo dvidešimt šeši šeimos nariai. Moteris skrido virš tokių Indijos vietovių, kuriose niekada nebuvo buvusi, net toliau, už Indijos, ir tik tada ant rankos tarp voros geležinių, auksinių, koralo, kriauklelių ir santuokinių apyrankių ji pastebėjo laikrodį. O ligoninėje dar turėjo mūvėti ir plastikinę apyrankę su joje užrašytu savo vardu. Ašima atvertė laikrodį ciferblatu į vidinę riešo pusę. Ant nugarėlės, be žodžių nelaidus vandeniui, saugus nuo įsimagnetinimo, atsparus smūgiams , buvo išraižyti santuokiniai jos inicialai A.G.
Читать дальше