Jhumpa Lahiri - Bendravardis

– Ne, bet turiu motiną, tėvą, šešis jaunesnius brolius ir seseris. Esu vyriausias.

– Po kelerių metų vesi ir gyvensi tėvų namuose, – spėliojo pakeleivis.

– Turbūt.

Ghošas pakratė galvą.

– Kol dar esi jaunas ir laisvas, – pasakė jis ir plačiai išskėtė rankas pabrėždamas žodžius, – padaryk sau paslaugą. Kol dar nevėlu, per daug nesvarstydamas įsimesk į lagaminą pagalvę, apklotą ir pamatyk kuo daugiau pasaulio. Nesigailėsi. Jei nepadarysi to dabar, paskui bus per vėlu.

– Mano senelis tvirtina, kad tam skirtos knygos, – atsakė Ašokas ir, pasinaudodamas proga, atsivertė apysakų rinkinį, kurį laikė rankoje. – Jų padedamas gali bet kur keliauti nepajudėdamas iš vietos.

– Kiekvienam savo, – pasakė vyras ir mandagiai palenkė galvą į vieną pusę. Nuorūka iškrito iš jo pirštų. Pasilenkęs prie savo kojų, jis įkišo ranką į krepšį ir, išsitraukęs dienyną, atsivertė spalio dvidešimtos dienos puslapį. Jis buvo tuščias. Iškilmingai atsukęs parkerio dangtelį, puslapyje vyras užrašė savo vardą ir adresą. Paskui atplėšė ir padavė Ašokui.

– Jei kada nors pakeisi savo nuomonę ir tau reikės kontaktinių asmenų, pranešk man. Aš gyvenu Toligunge, iškart už tramvajų parko.

– Ačiū, – padėkojo Ašokas, sulankstė lapelį ir įkišo į knygos galą.

– Gal suloškime kortomis? – pasiūlė Ghošas, išsitraukęs iš švar- ko kišenės nuzulintą kortų kaladę. Ant jos nugarėlės buvo atvaizduotas Didysis Benas. Tačiau Ašokas mandagiai atsisakė, nes nemokėjo lošti kortomis. Be to, jam labiau patiko skaityti. Keleiviai vienas paskui kitą uždarame tambūre išsivalė dantis, persirengė pižamomis, užtraukė aplink save užuolaidas ir sumigo. Ghošas pasisiūlė miegoti aukštai ir, tvarkingai sulankstęs kostiumą, basomis kojomis užlipo ten kopėčiomis. Tad Ašokas netrukdomas galėjo žiūrėti pro langą. Pora iš Biharo pasivaišino saldumynais iš dėžutės, atsigėrė vandens iš vieno puodelio – nė vienas jų lūpomis nepalietė kraštelio – paskui taip pat įsikūrė savo vietose, išjungė šviesą ir nusisuko į sieną.

Tik Ašokas tebesėdėjo ir vis dar apsirengęs skaitė. Virš jo galvos degė maža lemputė. Kartkartėmis pro langą jis pažvelgdavo į juodą kaip smala bengališką naktį, neryškius palmių siluetus ir vargingus namelius, atsargiai versdamas pageltusius knygos lapus, iš kurių keli buvo nežymiai išvagoti kirminų urvelių. Garo variklis pūškavo raminamai ir galingai. Giliai krūtinėje aidėjo bukas ratų bildesys. Pro langą praskriejo iš aukštų kaminų ištrūkusios žiežirbos. Plonas lipnių suodžių sluoksnis nusėdo ant jaunuolio veido, akių vokų, rankos, kaklo. Jis pamanė, kad, kai tik atvažiuos, senelė primygtinai prašys nusiprausti muilu „Margo“. Įsijautęs į liūdną Akakijaus Akakijevičiaus, klaidžiojančio plačiomis, apsnigtomis ir vėjuotomis Sankt Peterburgo gatvėmis, padėtį, jis dar nežinojo, kad ateityje pats gyvens ten, kur bus daug sniego. Ašokas vis dar skaitė ir nemiegojo kartu su keliais būdraujančiais keleiviais, kai pusę trijų ryto nuo bėgių nuriedėjo garvežys ir septyni vagonai. Driokstelėjo, lyg sprogus bombai. Pirmi keturi vagonai apvirto įduboje prie kelio. Penktas ir šeštas vagonai, vežantys pirmos klasės ir vagono su oro kondicionieriumi keleivius, sugriuvo vienas ant kito – žmonės mirė miegodami. Septintas vagonas, kuriuo važiavo Ašokas, taip pat nuvirto ir smūgio bangos buvo nusviestas į lauką. Avarija įvyko už 209 kilometrų nuo Kalkutos, tarp Gatšilos ir Dalbamgaro stočių. Traukinio apsaugininko nešiojamasis telefonas neveikė. Tik nubėgęs beveik penkis kilometrus į Gatšilą, pasiuntinys pranešė apie įvykį ir paprašė pagalbos. Praėjo daugiau kaip valanda, kol atvyko pirmieji gelbėtojai, nešini lempomis, kastuvais, semtuvais ir kirviais, pasirengę traukti iš vagonų kūnus.

Ašokas ilgai prisiminė, kaip kažkas šūkavo ir klausė, ar yra kas gyvas. Jis ir pats mėgino šaukti, bet jam nepavyko – iš gerklės sklido tik silpnas girgždesys. Jis prisiminė, kaip pusgyviai žmonės dejavo ir beldė į vagono sienas, šnabždėdami ir užkimę prašė pagalbos, tarė žodžius, kuriuos galėjo girdėti tik tie, kurie ir patys sužaloti buvo įstrigę traukinyje. Ašoko krūtinė ir dešinė marškinių rankovė permirko krauju. Smūgio banga išmetė jį pro langą ir nusviedė už kelio. Jis visiškai nieko nematė ir kelias pirmas valandas manė, jog galbūt apako kaip jo senelis, kurį keliavo aplankyti, jis užuodė aitrų ugnies kvapą, girdėjo musių zvimbimą, vaikų verksmą, burnoje pajuto dulkių ir kraujo skonį. Jie buvo kažin kur lauke. Aplink juos sukiojosi kaimo žmonės, policijos inspektoriai ir keli gydytojai. Jis pamanė, jog miršta, kad galbūt jau mirė, nes nejautė apatinės kūno dalies ir todėl nejuto, jog suknežintos Ghošo kojos guli ant jo kojų. Pagaliau vaikinas pamatė šaltą, nedraugišką švintančio ryto dangų, vis dar tebešviečiantį mėnulį ir kelias žvaigždes. Netoli nuo traukinio pleveno iš jo rankos išlėkusios knygos puslapiai, ji buvo perplėšta pusiau. Vienas iš gelbėtojų, nukreipęs prožektoriaus šviesą, ją pastebėjo ir stabtelėjo.

– Čia nieko nėra, – išgirdo kažką sakant Ašokas. – Eime toliau.

Tačiau prožektoriaus šviesa nedingo – ji švietė tol, kol Ašokui pakako jėgų pakelti ranką ir padaryti judesį, kuris, jo nuomone, sunaudojo paskutinius gyvybės likučius. Kumštyje Ašokas tebelaikė suglamžytą Apsiausto puslapį. Kai jis pakėlė ranką, gniužulas iškrito.

– Palaukit! – išgirdo jis šauksmą. – Tas vaikinas šalia knygos. Mačiau, kaip jis sujudėjo.

Gelbėtojai ištraukė Ašoką iš po nuolaužų, paguldė ant neštuvų, nunešė į kitą traukinį ir nuvežė į Tatanagaro ligoninę. Jam buvo lūžęs dubuo, dešinysis šlaunikaulis ir trys dešinės pusės šonkauliai. Likusią metų dalį jis gulėjo ant nugaros, nes gydytojas liepė kiek įmanoma vengti judėti, kol suaugs kaulai. Iškilo grėsmė, kad dešinė koja visą gyvenimą liks paralyžiuota. Paskui Ašoką pervežė į Kalkutos universitetinę ligoninę, kur jam į klubus įstatė du varžtus. Gruodžio mėnesį jaunuolis grįžo į tėvų namus Aliporėje. Keturi broliai nešė jį neštuvais ant pečių tarsi lavoną per kiemą ir laiptais į viršų. Šeima tris kartus per dieną maitindavo jį šaukštu. Jaunuolis šlapinosi ir tuštinosi į plokščią alavinį dubenį. Gydytojai ir lankytojai ateidavo ir išeidavo. Iš Džemšedpuro net atvažiavo aklas jo senelis. Šeima išsaugojo laikraščių iškarpas, kuriose Ašokas pamatė traukinio duženas, dangaus fone styrančias nelygias krūvas, apsaugininkus, sėdinčius ant neatsiimtos mantos, ir sužinojo, kad už kelių pėdų nuo pagrindinio kelio buvo rastos bėgių tvarslės ir sklendės, sukėlusios įtarimą, kurio niekas vėliau nepatvirtino, apie galimą sabotažą. Kūnai buvo sužaloti neatpažįstamai. „Atostogautojų susitikimas su Mirtimi“, – rašė Times of India .

Iš pradžių didesnę dienos dalį jis spoksodavo į miegamojo lubas ir jų viduryje besisukančias tris rusvai gelsvas ventiliatoriaus mentes nešvariais pakraščiais. Kai ventiliatorius būdavo įjungtas, vaikinas girdėdavo, kaip už jo lovos į sieną brūžinasi viršutinis kalendoriaus kraštas. Pakreipęs kaklą į dešinę, matydavo langą ir ant jo krašto stovintį apdulkėjusį antibakterinio skysčio „Dettol“ butelį, o kai langinės būdavo atidarytos – betono sieną, juosiančią namą, ir rusvus ja šmirinėjančius gekonus [2] Driežų rūšis. . Jis klausėsi kasdienės lauko garsų programos – žingsnių, dviračių skambučių, nepaliaujamo varnų kranksėjimo, rikšų pypsėjimo siauroje gatvelėje, kuria negalėjo pravažiuoti taksi, ir iš kampinės kolonėlės į virtuvus pumpuojamo vandens. Kiekvieną vakarą temstant Ašokas klausydavosi, kaip kaimynas pučia kriauklę, kviesdamas valandą pasimelsti, ir užuosdavo žalią žibantį dumblą, susirinkusį atvirame kanalizacijos vamzdyje, nors jo ir nematydavo. Visi namuose gyveno savo gyvenimus. Tėvas išeidavo į darbą ir grįždavo, broliai ir seserys skubėdavo į mokyklą. Motina plušėjo virtuvėje, kartkartėmis ateidavo jo pažiūrėti. Jos pilvas būdavo išteptas daržinėmis ciberžolėmis. Du kartus per dieną tarnaitė panardindavo skudurus į vandens kibirus, išgręždavo ir išplaudavo jais grindis.