Jhumpa Lahiri - Bendravardis

Jis vėl įniko į žurnalą Globe , kurį skaitė vaikščiodamas. Dėl lengvo šlubumo sulig kiekvienu žingsniu Ašokas truputį vilko koją. Skaityti eidamas, vienoje rankoje laikydamas knygą, jis įprato nuo vaikystės ir darė tai visur: pėdindamas į mokyklą, eidamas iš vieno kambario į kitą ar lipdamas aukštyn žemyn raudonais molio laiptais dideliame, trijų aukštų savo tėvų name Aliporėje. Niekas vaiko neerzindavo ir neblaškydavo. Berniukas niekada nesuklupdavo. Taip paauglystėje jis perskaitė visas Č. Dikenso ir tokių naujesnių autorių, kaip Greihamas Grinas ir Somersetas Moemas, knygas, kurias nusipirkdavo už sutaupytus pinigus savo mėgstamame kioske Koledžo gatvėje. Tačiau labiausiai jam patiko rusų rašytojai. Angliškus jų vertimus Ašokui vaikystėje garsiai skaitydavo senelis iš tėvo pusės, anksčiau dėstęs Kalkutos universitete Europos literatūrą. Kasdien arbatos gėrimo metą, kai jo broliai ir seserys žaisdavo lauke kabadį ir kriketą, Ašokas eidavo pas senelį, kuris atsiguldavo ant nugaros, užsikeldavo koją ant kojos ir, pasidėjęs ant krūtinės atverstą knygą, visą valandą skaitydavo susirangiusiam pašonėje vaikaičiui. Tą valandą Ašokas likdavo kurčias ir aklas aplinkiniam pasauliui. Jis negirdėdavo, kaip užlipę ant stogo šūkauja jo broliai ir seserys, nematydavo mažo, dulkėto, užgriozdinto kambarėlio, kuriame senelis jam skaitydavo. „Perskaityk visus rusų rašytojų kūrinius, – kadaise pasakė jam senelis, – o perskaitęs, dar kartą skaityk.“ Pakankamai gerai išmokęs anglų kalbą, Ašokas ir pats pradėjo skaityti knygas. Eidamas triukšmingomis ir judriomis Čouringio ir Gariahato gatvėmis, jis perskaitė Brolius Karamazovus, Aną Kareniną, Tėvus ir sūnus . Kartą jaunesnis pusbrolis nusprendė jį pamėgdžioti, bet nukrito nuo raudonų molinių laiptų Ašoko name ir susilaužė ranką. Ašoko motina buvo įsitikinusi, kad jos vyresnėlį, įbedusį nosį į romaną Karas ir taika , kada nors partenks autobusas ar tramvajus ir… kad paskutinę savo gyvenimo akimirką jis skaitys knygą.

Kartą, ankstyvą 1961-ųjų spalio dvidešimtosios rytą, tai vos nenutiko. Ašokui tada buvo dvidešimt dveji. Jis studijavo inžinerijos koledže ir per atostogas važiavo ekspresu „83 Haura – Rančis“ aplankyti savo senelių, kurie persikėlė iš Kalkutos į Džemšedpurą, seneliui išėjus į pensiją. Ašokas niekada per atostogas nepalikdavo savo šeimos. Tačiau tada jo senelis buvo ap- akęs ir pageidavo, kad būtent Ašokas rytais jam skaitytų laikraštį The Statesman , o po pietų – Dostojevskį ir Tolstojų. Ašokas noriai sutiko padėti, pasiėmė du lagaminus – vieną su drabužiais ir dovanomis, o kitą tuščią, nes kaip tik dabar senelis pažadėjo jam atiduoti visas per gyvenimą sukauptas knygas, kurias saugojo užrakintas spintoje stiklinėmis durimis. Tas knygas jis pažadėjo Ašokui dar vaikystėje ir – kiek pamena – labiausiai už viską pasaulyje jis troško būtent jų. Kelias knygas vaikinas jau turėjo – gavo jas per savo gimtadienius ir kitomis ypatingomis progomis. Tačiau atėjus metui paveldėti kitas knygas, senelis pats nebegalėjo jų skaityti. Kišdamas po sėdyne tuščią lagaminą, Ašokas nusiminė – jį trikdė lagamino lengvumas, liūdesį kėlė aplinkybės, kurių verčiamas turės grįžti pilnu lagaminu.

Su savimi į kelionę jaunuolis buvo pasiėmęs Nikolajaus Gogolio apysakų rinkinį kietais viršeliais, kurį senelis jam davė dvyliktos klasės baigimo proga. Antraštiniame puslapyje, po senelio parašu, Ašokas pasirašė pats. Tą knygą jis labai mėgo, nuo dažno vartymo nugarėlė suskilo, atrodė, kad puslapiai tuoj pasidalys pusiau. Labiausiai jam patiko paskutinė rinkinio apysaka Apsiaustas , kaip tik ją Ašokas vėl pradėjo skaityti, kai traukinys, ilgokai ir kurtinamai ūktelėjęs, vėlai vakare pajudėjo iš Hauros stoties tolyn nuo jo tėvų, šešių jaunesnių brolių ir seserų, kurie buvo atėję jo išlydėti, supo jį iki paskutinės akimirkos ir, stovėdami ant ilgos tamsios platformos, mojavo jam tolstant. Jis buvo skaitęs Apsiaustą nesuskaičiuojamą daugybę kartų, kai kurie sakiniai ir frazės tvirtai įsirėžė jam į atmintį. Jį visada žavėdavo absurdiškas, tragiškas, tačiau kaskart keistai įkvepiantis pasakojimas apie Akakijų Akakijevičių, nuskurdusį pagrindinį veikėją, kuris visą gyvenimą nuolankiai perrašinėjo kitų parašytus raštus ir kentėjo patyčias. Širdyje jis juto didelę užuojautą vargšui Akakijui, romiam valdininkėliui, nes toks savo karjeros pradžioje buvo ir Ašoko tėvas. Kiekvieną kartą, skaitydamas, kaip prieš krikštydama sūnų motina atsisakė daugybės keistų vardų, Ašokas garsiai juokdavosi. Ir šiurpdavo nuo siuvėjo Petrovičiaus kojos nykščio aprašymo: „išsigimusiu nagu, storu ir tvirtu lyg vėžlio kiautas“. Jo burna sudrėkdavo skaitant, kaip Akakijus vakarą prieš jo apsiausto vagystę valgė šaltą veršieną, saldžius pyragaičius su kremu ir gėrė šampaną, nors pats Ašokas tokio maisto niekada nebuvo ragavęs. Ašoką priblokšdavo Akakijaus apiplėšimas „aikštėje, panašioje į baisią dykumą“, kurioje vargšelis liko sušalęs ir pažeidžiamas. O Akakijaus mirtis, aprašyta po kelių puslapių, visada išspausdavo ašaras akyse. Kažkodėl Ašokui darėsi vis sunkiau suprasti apysaką. Jis viską įsivaizduodavo labai aiškiai ir taip įsijausdavo, kad prasmė tarsi nugrimzdavo dar giliau ir apsitraukdavo migla. Akakijaus šmėkla neduodavo ramybės ne tik paskutiniuose puslapiuose, bet ir Ašoko sielos gelmėje, kur ji atskleisdavo pasaulio neprotingumą ir neišvengiamybę.

Lauke greitai sutemo, beveik nebesimatė padrikų Hauros stoties žiburių. Jo vieta buvo septintame antros klasės vagone, už vagono su oro kondicionieriumi. Kadangi buvo atostogų metas, keleiviai sėdėjo susigrūdę. Ypač triukšmavo atostogauti važiuojančios šeimos. Maži vaikai buvo išpuošti gražiais drabužiais, mergytės su ryškiais kaspinais plaukuose. Ašokas pavakarieniavo prieš išvykdamas į stotį, tačiau jam prie kojų stovėjo motinos įdėtas keturių dalių termosas su užkandžiais, jei jis kartais naktį išalktų. Savo kupė jis dalijosi su kitais trimis keleiviais – vidutinio amžiaus pora iš Biharo, kuri, kaip jis nugirdo iš jų pokalbio, ką tik ištekino vyriausią savo dukterį, ir draugišku, pilvotu bengalu verslininku vardu Ghošas, dėvinčiu kostiumą ir ryšinčiu kaklaryšį. Verslininkas pasisakė Ašokui ką tik su žmona grįžęs iš Anglijos, kur dvejus metus dirbo pagal sutartį, tačiau grįžo namo, nes žmona užsienyje labai liūdėjo. Apie Angliją pakeleivis atsiliepė pagarbiai. Tviskančios tuščios gatvės ir spindintys juodi automobiliai jam atrodė tarsi sapnas. Kaip ir pagal tvarkaraštį išvykstantys traukiniai. Niekas nespjaudo ant šaligatvių. Jo sūnus gimė britų ligoninėje.

– Ar daug pasaulio pamatei? – paklausė Ghošas Ašoko, atsirišdamas batus ir sėsdamasis rytietiškai ant savo gulto. Jis išsitraukė iš švarko kišenės cigarečių pakelį „Dunhill“ ir, prieš užsidegdamas cigaretę, pasiūlė visiems kupė pasivaišinti.

– Kartą buvau Delyje, – atsakė Ašokas, – pastaruoju laiku kartą per metus vykstu į Džemšedpurą.

Ghošas iškišo ranką pro langą ir nukratė žėruojantį cigaretės galiuką į tamsą.

– Ne tokį pasaulį, – pasakė jis, liūdnai apžvelgdamas traukinio vidų. Paskui pakreipė galvą į langą. – Anglija. Amerika, – vardijo jis, tarsi tai būtų pralekiančių kaimų pavadinimai. – Ar kada pagalvojai ten nuvykti?

– Mano dėstytojai kartkartėmis apie tai užsimena, bet aš turiu šeimą, – atsakė Ašokas.

Vyras susiraukė.

– Jau vedęs?