Jhumpa Lahiri - Bendravardis

Ištraukusi kojas iš batų, ji įėjo į kambarį. Vyriškis sėdėjo pintoje rotango kėdėje, o jo tėvai – ant viengulės lovos, kurioje naktimis miegodavo jos brolis. Svečias buvo apkūnokas, moksliuko stiliaus, bet dar jaunatviškas, smaila, atsikišusia nosimi, su storais juodų rėmelių akiniais. Tvarkingai pakirpti ūsai siekė barzdą, kuri dengė tik smakrą, tai teikė jo išvaizdai elegancijos, netgi šiek tiek aristokratiškumo. Vaikinas mūvėjo rudas kojines, tokios pačios spalvos kelnes, vilkėjo marškinius žaliais ir baltais dryžiais ir niūriai spoksojo į savo kelius.

Kai mergina pasirodė, jis nepakėlė akių. Tačiau, eidama per kambarį, Ašima pajuto jo žvilgsnį, nors, kai ji vogčiomis vėl žvilgtelėjo, jis atrodė abejingas, sėdėjo nudelbęs akis į kelius, paskui atsikrenkštė, lyg norėdamas kažką pasakyti, bet nepasakė nieko. Už jaunuolį kalbėjo jo tėvas, pasakė, kad jo sūnus mokėsi Šventojo Pranciškaus Ksavero kolegijoje, paskui inžinerijos koledže, kad abi mokyklas baigė puikiais pažymiais. Mergina atsisėdo ir palygino sario klostes. Ji pajuto, kaip motina pritariamai nužvelgia dukrą. Ašima buvo metro šešiasdešimt septynių centimetrų aukščio – ganėtinai aukšta kaip bengalė – ir svėrė keturiasdešimt penkis kilogramus. Jos oda buvo labiau tamsesnė nei šviesi, tačiau žmonės dažnai ją lygindavo su kino žvaigžde Madhabi Mukherdži. Turėjo stebėtinai ilgus nagus, o pirštai buvo kaip tėvo – meniški, ploni. Svečiai pasidomėjo jos išsilavinimu, paprašė padeklamuoti kelis Viljamo Vordsvorto eilėraščio „Narcizai“ posmus. Vaikino šeima gyveno Aliporėje. Tėvas dirbo laivybos įmonių biure.

– Mano sūnus gyveno užsienyje dvejus metus, – paaiškino tėvas, – ten apsigynė daktaro darbą Bostone, atliko mokslinius tyrimus pluoštinės optikos srityje.

Ašima nebuvo girdėjusi nei apie Bostoną, nei apie pluoštinę optiką. Paskui jaunuolio tėvai pasiteiravo, ar ji norėtų skristi lėktuvu ir ar galėtų gyventi viena mieste, kuriame žiemos būna šaltos ir iškrinta daug sniego.

– Argi jo ten nebus? – paklausė ji, rodydama į vyrą, kurio batus trumpam buvo pasisavinusi, bet kuris jai dar nepasakė nė žodžio.

Jo vardą sužinojo tik po sužieduotuvių. Po savaitės buvo atspausdinti pakvietimai, o dar po dviejų savaičių aibė tetų ir pusseserių, besisukinėjančių aplinkui, ją papuošė ir parengė vestuvėms. Tokios buvo paskutinės jos kaip Ašimos Bhaduri akimirkos prieš tampant Ašima Ganguli. Moterys patamsino jos lūpas, patepė sandalo medžio pasta skruostus, sukėlė į viršų plaukus, papuošė juos žiedais, prilaikomais daugybe vielos segtukų, kuriems ištraukti vėliau prireikė visos valandos. Nuotakos galvą apgaubė ryškiai raudonu nėriniu. Jos plaukai, tankiausi visoje giminėje, kad ir prilaikomi segtukų, niekaip nenorėjo paklusti, nes oras buvo drėgnas. Ji mūvėjo visus karolius, vėrinius ir apyrankes, kuriems likimas lėmė didesnę laiko dalį praleisti Naujosios Anglijos banko saugykloje. Skirtą valandą ją pasodino ant medinės kėdutės piri , kurią jos tėvas papuošė ir ant kurios neštuvais ją turėjo nešti į susitikimą su jaunikiu, ir pakėlė nuo žemės į pusantro metro aukštį. Paskui nuotaka, nuleidusi galvą, veidą užsidengusi širdies pavidalo betelio lapu, septynis kartus apėjo jaunikį.

Ir tik Kembridže, įveikusi aštuonis tūkstančius mylių, Ašima pažino savo vyrą. Vakarais ji iš nenormuotų, ypač švarių produktų: cukraus, miltų, ryžių ir druskos gamindavo valgį, tikėdamasi, kad jam patiks. Apie tai ji rašė pirmame savo laiške į namus. Paskui sužinojo, kad jos vyras mėgsta sūresnius patiekalus, o iš aštraus avienos troškinio labiausiai vertina bulves, jog jam patinka pabaigti vakarienę nedidele porcija ryžių ir dalo . Naktį, gulėdamas šalia žmonos, vyras klausydavosi jos pasakojimo apie dienos nutikimus: kaip ji ėjo pasivaikščioti Masačusetso aveniu, į kokias parduotuves buvo užsukusi, kaip jai įgriso krišnaitai, siūlantys savo informacinius lapelius, kaip Harvardo aikštėje smaguriavo ledų su pistacijomis vafliniame indelyje. Jos vyras, kad ir gaudamas menką aspiranto stipendiją, kiekvieną mėnesį atidėdavo pinigų siųsti tėvui, nes norėjo padėti statyti tėvų namo priestatą. Jis buvo labai pedantiškas dėl drabužių – pirmas jų ginčas įvyko dėl megztinio, kuris susitraukė, kai Ašima išplovė jį skalbimo mašina. Grįžęs iš universiteto, marškinius ir kelnes Ašokas pakeisdavo pižama su virvele kelnėse, o jei būdavo šalta, apsivilkdavo dar ir megztinį. Sekmadieniais jis valandą skirdavo batų tepalo dėžutėms ir trims poroms batų, iš kurių dvi buvo juodos ir viena ruda. Tuos ruduosius Ašima ir buvo apsiavusi, kai jis pirmą kartą atėjo į jos namus. Pamačiusi jį, sėdintį rytietiškai ant laikraščiais išklotų grindų, dėmesingai braukiantį per batų odą šepečiu, ji visada prisimindavo nekuklų savo poelgį tėvų namuose. Toji akimirka ilgai jaudino moterį, ir ji, kad ir ką naktimis pasakodavo vyrui apie savo gyvenimą, nusprendė išsaugoti ją paslaptyje.

Ašokas sėdėjo kitame ligoninės aukšte, laukiamajame, susikūprinęs prie mėnesio senumo Boston Globe , kurį kažkas paliko ant gretimos kėdės. Jis perskaitė apie riaušes, kilusias per Demokratų partijos suvažiavimą, ir apie dvejų metų įkalinimo nuosprendį vaikų gydytojui Bendžaminui Spokui už raginimą šauktiniams vengti karinės tarnybos. Rankinis laikrodis „Favre Leuba“ šešiomis minutėmis lenkė didelį sieninį laikrodį pilku ciferblatu. Buvo pusė penkių ryto. Dar prieš valandą Ašokas miegojo namuose, Ašimos lovos pusė buvo nuklota egzaminų medžiaga, kurią jis kalė vėlai vakare, kai suskambo telefonas. Balsas kitame laido gale pasakė, jog Ašima pilnai atsivėrusi ir nuvežta į gimdymo palatą. Atvažiavęs į ligoninę, jis sužinojo, kad ji pradėjo stumti ir kūdikis gali gimti bet kurią minutę. Minutę. Tačiau atrodė, kad tik anądien, pilkšvą žiemos rytą, kai į langus pliekė kruša, Ašima išspjovė arbatą, apkaltinusi vyrą, kad šis vietoj cukraus įpylęs druskos. Norėdamas įsitikinti savo teisumu, jis siurbtelėjo saldaus gėrimo iš žmonos puodelio, bet ji atkakliai tvirtino, jog arbata sūri, ir išpylė ją į kriauklę. Tąkart ji pirmą kartą įtarė tai, ką vėliau patvirtino gydytojas. Paskui jis kiekvieną rytą pabusdavo, kai ji, valydamasi dantis, pradėdavo žiaukčioti. Prieš eidamas į universitetą, Ašokas palikdavo puodelį arbatos prie lovos, kurioje žmona gulėdavo apatiška ir tyli. Grįžęs vakare namo, dažnai ją ten teberasdavo, arbata stovėdavo nepaliesta.

Dabar jam pačiam labai reikėjo išgerti arbatos, nes prieš išeidamas iš namų nespėjo išsivirti. Tačiau iš automato koridoriuje galėjai gauti tik kavos popieriniame indelyje, ir dar drungnos. Vyras nusiėmė Kalkutos optikoje jam parinktus akinius storais rėmeliais, nuvalė lęšius medvilnine nosinaite, kurią visada turėdavo kišenėje. Nosinaitėje motina šviesiai mėlynu siūlu buvo išsiuvinėjusi raidę A . Juodi plaukai, kuriuos jis paprastai tvarkingai sušukuodavo nuo kaktos atgal, dabar buvo išsidraikę, pasišiaušę. Jis atsistojo ir, kaip ir kiti laukiantys tėvai, ėmė vaikščioti. Tačiau laukiamojo durys atsidarė tik du kartus, kai slaugė paskelbė, kad vienas tėvas turi berniuką, kitas – mergaitę. Prieš palydėdami iki durų, visi paspaudė jiems rankas, patapšnojo per nugaras. Vyrai laukė su cigarais, gėlėmis, adresų knygutėmis ir šampano buteliais, jie rūkė cigaretes, barstydami pelenus ant grindų. Ašokas buvo abejingas tokioms silpnybėms, nes nerūkė ir nevartojo alkoholio. O adresus mažoje užrašų knygutėje saugodavo Ašima ir visada nešiodavosi ją rankinėje. Nupirkti žmonai gėlių vyrui niekada minties nekildavo.