Susan Mallery - Gavau darbą, ieškau meilės

Restoranas buvo senas, todėl virtuvė – erdvi ir puikiai vėdinama. Padėklai atrodė nauji. Pakilnojusi puodą Penė pajuto, kad jis sunkus, vadinasi, geros kokybės. Dar reikėjo užsukti į sandėlius.

– Galėjai bent apsimesti, kad susidomėjai, – išgirdo ji Kolo balsą virtuvėje.

Ji atsisuko.

– Kuo?

– Restorano sale. Spalvomis ir staliukų išdėstymu.

– Ak taip, žinoma. – Penė kiek patylėjo nežinodama, ką sakyti. – Ten gražu. Įspūdinga.

– Nejaugi manai, kad patikėsiu?

– Ne, bet neturėtum tuo stebėtis. Iš tikrųjų tai man labiausiai rūpi, kokio dydžio salė, kiek joje staliukų, keliaviečiai jie.

Penei buvo svarbu žinoti, kiek bus šešiaviečių ir aštuonviečių staliukų, kad galėtų planuoti didesnius vakarėlius. Nedaug yra dalykų, kurių virėjai nekenčia labiau nei netikėtai užsakytos vaišės dvylikos žmonių būriui.

– Pateiksiu tau visą reikiamą informaciją, – pažadėjo Kolas. – Na, tai ką manai?

Ji šyptelėjo.

– Neblogai. Turėsiu pasirūpinti visu reikalingu inventoriumi. Kokia suma skirta naujai įrangai?

– Surašyk sąrašą, ko reikia, aš viskuo pasirūpinsiu.

Penė suraukė nosį.

– Aš esu vyriausioji virėja ir ką nors perkant turiu tarti paskutinį žodį.

– Tikriausiai pamiršai, kad gerai tave pažįstu. Lindėsi internete ir rankiosies galai žino ką iš Vokietijos ir Prancūzijos. Nespėsiu nė mirktelėti, kai būsi iššvaisčiusi dvidešimt gabalų.

Norėdama, kad Kolas nepastebėtų jos šypsenos, Penė nusisuko.

– Niekada taip nepasielgčiau.

– Kurgi ne. Ir taip kalba moteris, kuri vestuvių proga dovanų užsiprašė peilių rinkinio.

Ji atsisuko pasiruošusi išdraskyti jam akis.

– Kolai…

Jis greit papurtė galvą tildydamas Penę.

– Atleisk, daugiau nebepriminsiu mūsų santuokos.

– Gerai.

Jųdviejų santykiai – tiksliau, tai, kas anksčiau ją siejo su Kolu Buchananu – virtuvės darbuotojams paaiškės prabėgus vos penkiolikai minučių nuo atidarymo. Virtuvėse nebūna paslapčių. Bet tai nereiškia, kad tuo jiems galima badyti akis. Bent jau ji tikrai to netroško.

Buvo keista matyti Kolą, kalbėtis su juo. Nė pati nesuprato, ką jaučia. Nepyksta. Gal šiek tiek nejauku. Liūdna. Kadaise viskas buvo gerai. Tik jam nerūpėjo. Jis…

Na gerai, gal truputį ir pyksta. Bet prabėgo jau treji metai. Kas galėtų patikėti, kad dar liko tiek daug neišblėsusių jausmų?

Visa laimė, kad bent jau nereikės kasdien turėti reikalų su juo.

– Sudarysiu tau tą sąrašą, – tarstelėjo. – Vėliau pati pasiimsiu įrangą.

– Gerai. – Kolas pažvelgė į ją. – Pasistenk per daug nesiusti.

– Dėl ko?

– Esame sudarę sutartis.

Penė suprato, kad jis kalba ne apie darbuotojus, todėl teliko maistas arba paslaugos.

– Man tai nerūpi, – atrėžė ji.

– O turėtų, nes tau teks su jais dirbti.

Ir vėl tas pats. Kolas žiūri į ją kaip viršininkas. Gal teoriškai jis ir suvokia, ką reiškia paruošti vakarienę dviem ar trims šimtams asmenų, bet visa siela to nejaučia.

– Nesiruošiu dirbti su pašlemėkais, – pareiškė Penė.

– Kodėl taip juos pravardžiuoji, juk dar nespėjai išmėginti?

– Jeigu maistas būtų buvęs geras, restorano nebūtų tekę uždaryti, – paaiškino ji. – Vadinasi, kažkas buvo ne taip. Spėju, kad prastas maistas. Turiu savų žmonių, su kuriais norėčiau dirbti.

– Bet mes esame pasirašę sutartis.

– Jūs esate pasirašę sutartis, ne aš.

– Atsirieksi dalį pyrago, Pene. Dabar esi su mumis.

Kadangi kol kas nebuvo jokio pyrago, nuo kurio galėtų atsiriekti, ši mintis Penės neįtikino.

– Noriu dirbti su savo tiekėjais.

– Mes vertiname senuosius.

Ji pastebėjo pažįstamą Kolo mimiką – jis kietai suspaudė lūpas. Dabar ji gali ginčytis, rėkti, netgi pulti su kumščiais, jis nesitrauks. Vienintelė galimybė priversti jį nusileisti – vadovautis logika.

– Gerai. Kol kas padirbėsiu su jais. Bet jeigu bent kartą susimaus, vieną vienintelį kartelį – viskas bus baigta. Kreipsiuosi į kitus.

– Sutinku.

– Geriau pasikalbėk su jais. Galiu lažintis, kad tiekė ne pačios aukščiausios kokybės produktus. Tegul pasitaiso.

– Pasirūpinsiu tuo. – Kolas išsitraukė iš švarko kišenės delninuką ir užsirašė ekranėlyje. Toks jau tas Kolas – iki ausų įsimylėjęs savo žaisliukus.

– Nejaugi tuo rūpintis turėtų ne naujasis restorano vadovas? – nustebo Penė. – Ar neturėtum prekiauti savo kava?

– Juokinga, kad apie tai užsiminei, – tarė Kolas.

Penė atsirėmė į stalą ir nužvelgė Kolą. Viskas – žibančios akys, vos pastebima šypsenėlė bylojo apie tai, kad jis įsivaizduoja visiškai kontroliuojąs padėtį. Kad tik nekontroliuotų. Juodu kalbasi apie tai, kas jai yra svajonės išsipildymas – niekam neleis jos sužlugdyti.

– Nujaučiu, – šaltai tarė ji, – man nepatiks tavo nusamdytas žmogus.

– Nežinau, – Kolas gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. – Tai aš pats.

Penė tikėjosi išgirsti kokį nieko nesakantį vardą arba paminint nemėgstamą žmogų, su kuriuo jai yra tekę dirbti. Bet Kolas? Nuo užplūdusių jausmų net skrandį susuko.

Ne. Tik ne Kolas. Tikrai prastas sumanymas.

– Juk neturėsi tam laiko, – skubiai tarė ji. Na taip, jis puikus vadovas, tą Penė gerai prisiminė. Metęs darbą savo tėvų kepsnių restorane Kolas ėmėsi savo verslo, bet ne todėl, kad ten prastai sekėsi. Atvirkščiai – rezultatai iš tiesų stulbino. Bet čia? Dabar?

– Turiu keturis mėnesius atostogų, – paaiškino vyras. – Kartkartėmis užsuksiu į „The Daily Grind" [„The Daily Grind" – žinoma JAV kavos kompanija (vert.)] biurą, tačiau tik ke- lioms valandoms per savaitę. Dabar visą dėmesį skirsiu „Jūros krantui".

– Kodėl nepasakei, kai aną kartą klausiau?

– Buvau įsitikinęs, kad nesiimsi šio darbo.

Ar taip ir būtų buvę? Penė pati nežinojo. Bet jam nėra ko žinoti apie jos abejones. Moteris nusijuokė:

– Vaje, Kolai, maniau, kad tavo broliukas – pats didžiausias savimyla. Dabar matau, kad tai šeimos bruožas.

Kolas, kaip paprastai, nesutriko. Tik dėbtelėjo į ją.

– Prisiminus mūsų drauge nugyventus metus, mano nuogąstavimai buvo pagrįsti. Dirbti kartu – visada didelis iššūkis, bet restorane… – Jis nutilo.

Penė nusisuko. Ji galvojo lygiai taip pat.

– Man nesvarbu, su kuo dirbti, jei tik tas asmuo gerai išmano savo darbą. Todėl sublizgėk, išspausk šimtą penkiasdešimt procentų pelno – ir viskas bus gerai.

– Pene?

Ji giliai kvėpavo, nenorėdama pasiduoti kunkuliuojančiam pykčiui, kuris, palaidotas giliai širdyje, kėsinosi pratrūkti. Tai jau praeitis, – kartojo pati sau moteris. Viskas seniai baigta. Reikia to nepamiršti.

Tačiau nuoskaudų – jo nuodėmių – sąrašas niekur nedings. Penė troško išrėkti jas visas iki vienos jam į veidą ir reikalauti, kad pasiaiškintų. Tik kokia prasmė.

Vis dėlto negalėjo atsispirti pagundai sviesti jam į akis bent vieno priekaišto. Menkučio, tokio, kuris jau nebeaitrina širdies. Ji atsisuko į Kolą ir įsisprendė rankomis į šonus.

– Po galais, kodėl taip elgeisi? – paklausė. – Juk buvau tavo žmona. O ir darbas pats paprasčiausias, Kolai – ruošti salotas. Tik salotas. Kodėl negalėjai surinkti telefono numerio ir užtarti žodeliu? Manei, kad nesusitvarkysiu?

Štai kas jai nedavė ramybės, bet iki šiol nebuvo progos paklausti. Išsiaiškinti, ar jis nepasitikėjo ja. Argi galėjo būti kokia nors kita priežastis? Penė visą laiką tuo abejojo ir pagaliau panūdo išsiaiškinti.