Susan Mallery: Gavau darbą, ieškau meilės

– Privalau tai padaryti pati, – paaiškino. – Juk supranti.

– Taip, taip. Tikriausiai jauti malonumą užsikraudama sau ant pečių tokią naštą, Pene. Tau tai smagu.

Ji praleido pro ausis Reido žodžius.

– Man patinka galvoti, kad galiu prikelti iš pelenų „Jūros krantą". Jeigu pavyks, dar labiau sužibėsiu ir mano restoranui bus garantuota dar didesnė sėkmė.

– Nejaugi kalbi rimtai?

Penė nusikvatojo:

– Tik pažiūrėkite, kas kalba. Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Reidas apėjo aplink stalą, pasilenkė prie jos ir suėmęs veidą rankomis pakštelėjo į skruostą.

– Jei tikrai to nori, juk žinai, kad visada tave palaikysiu.

– Ačiū. – Penė nubraukė jam nuo kaktos juodus plaukus ir pagalvojo, kad gyvenimas daugeliu atžvilgių būtų gerokai paprastesnis, jeigu būtų įsimylėjusi Reidą, o ne Kolą.

Reidas atsitiesė ir atsirėmė į stalą.

– Kada pradedi?

– Kai tik pasirašysime dokumentus. Girdėjau, kad tam restoranui verkiant reikia remonto, bet tam neturime laiko. Teks kaip nors suktis. Reikia peržiūrėti valgiaraštį, pasamdyti virtuvės darbuotojų.

Reidas susinėrė rankas ant krūtinės.

– Tu juk nepasakei jam, tiesa?

Penė pasimuistė kėdėje.

– Tai visai nesvarbu.

– Net neabejoju, kad svarbu. Pasvarstykime. Nusprendei, kad žinodamas visą tiesą Kolas tavęs nesamdytų, o kai jau dirbsi, negalės atleisti.

– Esi arti tiesos.

– Gudrutė Penė. Bet juk tu nemėgsti tokių žaidimų.

– Labai noriu to darbo. Taip galiu jį gauti.

– Kolui tai nepatiks.

Penė pakilo nuo kėdės.

– Nesuprantu, kodėl tai turėtų būti svarbu. Mudu su Kolu išsiskyrę jau beveik treji metai. O dabar kartu dirbsime. Sakyčiau, labai pažangūs naujojo tūkstantmečio santykiai.

Reidas dėbtelėjo į ją.

– Patikėk, kai mano brolis sužinos, kad laukiesi, užkurs didesnę pirtį nei gali įsivaizduoti.

Po keturių dienų Penė privažiavo prie „Jūros kranto" ir pasistatė automobilį laisvoje vietoje. Buvo įprasta kovo diena – vėsi, apniukusi ir žadanti lietaus. Išlipusi ant suskeldėjusio grindinio ji įkvėpė drėgnos medienos, druskos ir žuvies kvapo. Aplink klykavo žuvėdros, o senas pastatas dvelkė vienatve. Buvo šiek tiek paremontuotas ir palopytas, bet nepavyko paslėpti, kad statinys išgyvena sunkius laikus.

Nėra liūdnesnio vaizdo už apleistą restoraną, – pagalvojo moteris. Buvo rytas. Turėtų šurmuliuoti pagalbiniai virtuvės darbuotojai, ruošdamiesi dienos pradžiai. Virėjai jau turėtų būti apsisprendę dėl ypatingųjų dienos patiekalų ir patikrinę atvežtus produktus. Nuo krosnies turėtų sklisti dūmų ir aštrių prieskonių kvapas. Deja, tik vėjas šiureno „Seatle Times" lapą palei automobilį.

Dabar čia jos valdos. Penė pasirašė sutartį ir nusiuntė atgal į Kolo biurą. Ateinančius trejus metus čia jos pasaulis, kurio likimas – jos rankose.

Iš susijaudinimo ir nekantrumo Penei suspaudė paširdžius. Kitomis aplinkybėmis tokį įvykį ji atšvęstų su draugais, patiekusi gero maisto ir vyno. Bet šįkart teks palaukti.

– Dėl rimtos priežasties, – sušnabždėjo ji, uždėjusi delną ant pilvo.

Į aikštelę įvažiavo automobilis. Atsisukusi Penė pamatė tamsiai mėlyną BMW Z4. Ji nužvelgė prabangų kabrioletą ir į galvą šovė bent pustuzinis kandžių klausimų. Ar Kolas bent kartą per pastaruosius trisdešimt vienus metus atkreipė dėmesį, koks lauke oras? Ar tikrai išmintinga žiemą važinėti kabrioletu?

Bet kai atsidaręs dureles Kolas išsiropštė iš automobilio, Penė neištarė nė žodžio, tik išspaudė šypseną ir pamojo ranka. Kai jis išsitiesė visu šešių pėdų ūgiu ir pasitaisė odinį švarką, moteris pasijuto it statistė vyriškų kvepalų reklamoje, kuriai liepta iš susižavėjimo užkandus žadą stebėti pasaulinio garso modelį. Šiai scenai derančius žodžius turėtų ištarti kitas asmuo, kurio smegenys šią akimirką geriau veikia.

Nieko gero, – pagalvojo Penė, nes jai užėmė kvapą, virpėjo kinkos, o staiga pajautrėjusios krūtys, regis, pačios veržėsi link jo. Šiomis aplinkybėmis nevalinga jos kūno reakcija pamačius buvusį vyrą visai nieko gero nežadėjo.

Nemanė, kad tai reiškia ką nors ypatinga. Ji laukiasi, todėl kiekvieną dieną mirksta hormonų bangose. Ašaroja žiūrėdama „Hallmark" reklaminius klipus, sriūbauja matydama šuniukus myluojančius mažus vaikus – ir šiaip trokšta visam pasauliui išsiųsti širdingą saldžią žinią.

Ne, tai, ką šią akimirką ji jaučia žvelgdama į Kolą, su juo neturi nieko bendra, dėl visko kalta ta trintuko dydžio zigota jos pilve.

Bet tai nereiškia, kad ji negali visiškai apsikvailinti.

Teko priminti sau, kad ji yra visų gerbiama virėja, garsėjanti griežtumu, nesugyvenamu charakteriu ir polinkiu siekti tobulumo. Duonai užsidirba mosikuodama labai aštriais peiliais. O vištos kauliukus gali laužyti plikomis rankomis.

– Pasirengusi žengti į naują pasaulį? – paklausė prie jos priėjęs Kolas.

– Žinoma. Bent jau į savąją jo dalį. – Penė nusekė paskui jį prie paradinių durų. – Man reikės rakto.

Pasirausęs kišenėje jis ištraukė raktų ryšulį.

– Visi pažymėti – nuo paradinių ir galinių durų, visų sandėlių, vyno rūsio ir stipriųjų gėrimų saugyklos.

Atrakinęs dvigubų medinių įstiklintų durų dešiniąją pusę Kolas žengtelėjo į šalį, praleisdamas ją į vidų. Įėjusi į tuščią prietemoje skendinčią patalpą Penė tuoj to pasigailėjo – į nosį tvoskė dvokas.

– Kas čia? – paklausė mojuodama delnu priešais nosį. Klaikus susvilusio kailio, gendančios žuvies, mėsos ir pūvančio medžio kvapas užėmė žadą.

– Stiproka, – sutiko Kolas. – Sandėliai nevalyti nuo uždarymo. Kai lankiausi čia praėjusią savaitę, buvo dar blogiau.

Penė negalėjo įsivaizduoti, kaip gali būti dar blogiau. Jau ir taip turėjo iš visų jėgų laikytis, kad nesusivemtų. Per be- veik keturis nėštumo mėnesius jos nė karto nesupykino – iki dabar.

Kolas plačiai atvėrė laukujes duris ir įjungė vėdintuvus.

– Akimirksniu pagerės.

Ji perbraukė batu per kilimą.

– Dvokas neišsisklaidys, kol neišvalysime.

– Žinau. Visur kitur, išskyrus čia, iškalta kietmedžiu. Sutvarkysime grindis, tada pakeisime kiliminę dangą.

Penė vylėsi, kad to pakaks.

Bent jau patalpa gera – aukštomis lubomis, dideliais langais. Vakarieniaudami ant vandens restorano lankytojai paprastai nori grožėtis vaizdu. Penė pastebėjo didžiulius stendus su salės eskizais. Kolas priėjo prie jų.

– Kaip matai, tik nežymiai šį tą pagražinsime. Neturime laiko kapitaliniam remontui.

– Aha.

Penė praėjo pro stendus. Paradinė restorano pusė jos nėmaž nedomino – tai ne jos rūpestis. Kur kas labiau rūpėjo kitos patalpos, tikrosios jos valdos, o konkrečiai – virtuvė.

Ji nužingsniavo per salę ir įėjo pro didžiules dvivėres duris. Čia dvokė dar labiau, tačiau nekreipdama į tai dėmesio moteris apžvelgė būsimą savo karaliją.

Bent jau švaru, – pagalvojo apžiūrinėdama didžiulę mal- komis kūrenamą krosnį, šutintuvą, aštuonis viryklės degiklius, orkaites. Štai ir pagalbinių virėjų vieta – ilgas nerūdijančio plieno stalas su kriaukle salotoms plauti, puodų stirtos, kep- tuvės ir dubenys. Net atmerktomis akimis įsivaizdavo, kaip čia viskas bus. Nuo krosnies ir degiklių tvoskia svilinantis karštis. Švilpia šutintuvas, o aplink aidi šūksniai „Užsakymas!" ir „Paruošta!"