Susan Mallery - Gavau darbą, ieškau meilės

– Kitur tau niekas tiek nemokės. Neapsimesk, kad dvejoji.

Penė vėl pasijuto be galo patenkinta.

– Niekada negali žinoti, Kolai. Noriu pamatyti, kokias kortas ant stalo mes tavo konkurentai.

– Žinau, kas tavimi domisi. Jie niekada neatrėš tau tokio didelio pelno gabalo.

– Teisybė, bet tie restoranai dirba sėkmingai. Mažesnis kažko procentas yra geriau nei didelis nieko gabalas.

– Tu gali išgarsėti, – neatlyžo Kolas. – Žmonės tave pastebės.

– Jie jau pastebėjo.

Velnias tampė Kolą už liežuvio, vyras troško pasakyti, kad ji nėra tokia jau ypatinga, jis galėtų išvardyti bent penkis virėjus, kurie ne blogiau susitvarkytų su darbu. Bet negalėjo. Per pastaruosius trejus metus Penė užsitarnavo gerą vardą. To vardo jam reikėjo, kad ištrauktų „Jūros krantą" iš gilios duobės.

– Sutartį kurjeris atneš tau į namus ryt po pietų, – pasa- kė jis.

Penė beveik sumurkė iš pasitenkinimo:

– Gerai.

– Džiūgauji, tiesa?

– O taip. Netgi nebesibaiminu, kad teks dirbti tau – kaskart, kai mane užknisi, galėsiu priminti, jog pats mane viliojai. Kad tau r eikėjo manęs.

Kerštas. Kolas gerbė atkeršyti gebančius žmones. Jie erzino jį, tačiau vertė žvelgti su pagarba.

– Kodėl ėmeisi šio reikalo? – paklausė Penė, keldama prie burnos kariją. – Juk prieš daugelį metų palikai šeimos verslą.

Tai nutiko dar tada, kai juodu buvo susituokę. Kolas pagalvojo, kad taip ir nepavyko išsisukti, nes ir vėl buvo į jį įtrauktas.

– Juk kažkas turi gelbėti skęstantį laivą, – paaiškino.

– Taip, bet kodėl tu? Juk šeimos imperija tau nerūpi.

Numetęs ant stalo dvidešimt dolerių banknotą Kolas išsliuogė iš savo vietos.

– Tavo atsakymo, kad pasirašai sutartį, man reikia per dvidešimt keturias valandas.

– Atsakysiu kitą dieną iš pat ryto.

– Tinka. – Šalia banknoto jis numetė savo vizitinę kortelę: – Jeigu kartais prireiktų man paskambinti.

Išėjęs iš restorano Kolas pasuko prie savo automobilio. Penė sutiks. Dar šiek tiek patampys jį už ūsų, bet pasiūlymas pernelyg geras, kad atsisakytų. Jeigu jai pavyks susitvarkyti ir paversti „Jūros krantą" tokiu restoranu, koks jis kadaise buvo, tai per trejus metus susikraus daugiau nei pakankamą kapitalą savo verslui pradėti. O jis iki to laiko jau seniai bus dingęs jai iš akiračio. Kolas sutiko imtis šio reikalo laikinai, nusiteikęs atgaivinti verslą ir pastatyti jį ant kojų, bet neturėjo nė menkiausio noro pasilikti ilgiau nei būtina. Vienintelis jo rūpestis – išgelbėti skęstantį laivą. Tegu kas nors kitas jį išblizgina ir prisiima visą šlovę. Jam įdomu tik išspręsti problemą.

Penė pasirodė „Senamiesčio sporto ir kepsnių bare" popiet, šiek tiek po antros valandos. Lankytojų antplūdis jau buvo atslūgęs, tik keli užkietėję aistruoliai sėdėjo spoksodami per televiziją transliuojamas įvairias sporto programas.

Nužingsniavusi tiesiai prie baro Penė užsikvempė ant nublizginto medinio paviršiaus.

– Sveika, Mende. Ar jis jau pasirodė? – paklausė ji taures blizginančios šviesiaplaukės didžiulėmis krūtimis.

Mendė šyptelėjo.

– Sveika, Pene. Taip, nuėjo į savo kabinetą. Tau ko nors atnešti?

Kofeino, – pagalvojo Penė, bet papurtė galvą.

– Ačiū, nieko nereikia.

Ji apėjo barą iš dešinės, kur nedidelėje nišoje buvo tualetai, taksofonas ir durys su užrašu „Darbuotojams". Beliko vos keli žingsniai iki įvairiausiais daiktais užgriozdinto Reido Buchanano kabineto.

Jis sėdėjo prie stalo, ne mažesnio už dvigulę lova, ant jo kampo susikėlęs kojas, o telefono ragelį įspraudęs tarp ausies ir peties. Pamatęs ją pavartė akis, parodė į telefoną ir mostu pakvietė vidun.

– Žinau, – kalbėjo jis, kol Penė skynėsi kelią pro neatidarytas dėžes. – Tai svarbus renginys, tikrai norėčiau jame dalyvauti, bet jau esu su kai kuo susitaręs. Gal kitą kartą. Aha. Žinoma. Ir tau.

Padėjęs ragelį vyras sunkiai atsiduso.

– Kažkoks kvailas užsienio prekybos kompanijos vakarėlis, – paaiškino.

– Ko jie iš tavęs nori? – paklausė Penė ir nukėlusi kelis aplankus nuo vienintelės visame kabinete laisvos kėdės įsitaisė ant kietos medinės sėdynės. Aplankus numetė ant ir taip popieriuose skendinčio stalo.

– Neturiu supratimo. Kad pasirodyčiau. Papozuočiau nuotraukoms. Gal pasakyčiau kalbą. – Jis gūžtelėjo pečiais.

– Kiek ketina mokėti?

Reidas nuleido kojas ant žemės ir atsisuko tiesiai į ją.

– Dešimt gabalų. Nereikia man tų pinigų. Nekenčiu tokio netikrumo. Kadaise žaidžiau beisbolą, o dabar sėdžiu štai čia. Atsisveikinau su beisbolu.

Tik pernai, – pagalvojo Penė. Naujojo sezono pradžia – po kelių savaičių, Reidas tikriausiai ilgisi ankstesnio savo gyvenimo.

Žvelgdama Reidui į akis ji bakstelėjo į vieną iš daugybės dokumentų šūsnių ant stalo.

– Aiškiai prisimenu, kaip sakei, kad nori tokio dydžio stalo, ant kurio būtų galima mylėtis. Labai konkretus pageidavimas, tokį ir nupirkome. Bet jeigu bus tokia netvarka, nė viena moteris nesiryš ant jo nusirengti.

Reidas atsilošė kėdėje ir šyptelėjo.

– Man nereikia stalo, kad jos nusirengtų.

– Esu girdėjusi.

Reidas Buchananas buvo gyvoji legenda. Ne tik dėl įspūdingų laimėjimų, kurie jį išgarsino beisbolo aukščiausiojoje lygoje, bet ir dėl to, kad moterys jį tiesiog garbino. Iš dalies dėl puikios išvaizdos, kuria pasižymėjo visi broliai Buchananai. Vis dėlto labiausiai jas pavergdavo nuoširdi Reido meilė moterims. Visoms iš eilės. Turėjo jų kuo įvairiausių – nuo tradicinių modelių ir aktorių iki dešimt metų vyresnių Motulės Žemės garbintojų. Ir visai nesvarbu, kokios jos – protingos ar kvailos, žemos ar aukštos, lieknos ar apkūnios – Reidas jas visas mylėjo. Ir jos my- lėjo Reidą.

Penė jau seniai jį pažinojo. Susipažino dviem dienom vėliau nei su Kolu. Jai patiko pokštauti, kad juodu su Kolu įsimylėjo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, o su Reidu susidraugavo iš pirmo žvilgsnio.

– Niekaip neatspėsi, ką šiandien veikiau, – tarė ji ir Reidas kilstelėjo tamsius antakius.

– Brangioji, po to, kokių staigmenų paskutiniu metu pateikei, nė nemėginsiu spėti.

– Pietavau su tavo broliu.

Reidas atsilošė kėdėje.

– Aišku, kalbi apie Kolą, nes Volkeris šiuo metu dar už jūrų marių. Gerai jau, gerai, prikąsiu liežuvį. Kodėl?

– Jis siūlo man darbą. Nori, kad būčiau „Jūros kranto" vyriausioji virėja.

– Ką?

Nors Reidas ir yra Buchananas, iki praėjusių metų birželio, kai susižalojo petį, nesidomėjo šeimos verslo reikalais.

– Kalbi apie jūrų gėrybių restoraną, tiesa?

Penė nusijuokė.

– Taip. „Buchananai" yra kepsnių restoranas, tu vadovauji „Senamiesčio sporto ir kepsnių barui", o Danė – „Sumuštinių rojui". Jėzau, Reidai, juk tai tavo šeimos imperija. Tu paveldėsi didelius turtus.

– Ne. Jeigu ką iš to ir laimėsiu, tai du stiklus aperityvo už vieno kainą, kai čia paskelbiama „sėkmės valandėlė". Ar priimsi pasiūlymą?

– Turbūt priimsiu. – Ji palinko virš stalo. – Jis mokės man žiauriai didelį atlyginimą, be to, gausiu kelis pelno procentus. Seniai šito laukiau. Per trejus metus sukaupsiu tokią sumą, kad tikrai galėsiu pradėti savo versliuką.

Reidas nužvelgė ją.

– Juk žadėjau duoti tau pinigų. Tik pasakyk sumą, kaipmat išrašysiu čekį.

Penė žinojo, kad jis tikrai taip padarytų. Į visokį verslą Reidas buvo sukišęs milijonus. Bet ji nieku gyvu nenorėjo skolintis iš draugo. Tada jaustųsi priklausoma beveik taip pat kaip nuo tėvų.