Susan Mallery - Kaimynas iš gretimo buto

– Atsiprašau, gal nenugirdau, bet, regis, ką tik nuskambėjo kritikos gaidelės! O čia važiuodamas ar tikėjaisi, kad paruošiu tau vakarienę? Na, prisipažink: ar tikėjaisi?

– Volkeris nieko bloga nenorėjo pasakyti, – skubiai tarė Kolas ir užstojo brolį plačia krūtine. – Žmogui tik truputį keista – juk ne kiekvienam duota suprasti, kaip veikia tavo nepakartojamos smegenys. – Jis šiek tiek palinko ir pritildė balsą. – Prisimink, kas turi įrankius.

Penė nusijuokė.

– Teisybė… Gerai jau, gerai – tik neverskite manęs jaustis kalta, nes nežmoniškai maudžia nugarą.

– Nepyk, – atgailaujančiu tonu tarė Volkeris, mėgaudamasis linksmais jaunavedžių pasierzinimais. Penė jam visa- da patiko – ideali pora broliukui, – ir jis be galo apsidžiaugė, kai juodu pagaliau susitaikė. – Verčiau eime į vaikų kam- barį.

– Paskui mane! – mostelėjo Penė ir iškrypavo pro duris. – Praėjusią savaitę nudažėme sienas… na, dažė Kolas, bet aš jam pagelbėjau patarimais.

– Šūkaudama iš virtuvės tarpdurio, – priminė Kolas.

Penė atsiduso.

– Apmaudu, bet tai tiesa. Jis manęs nė artyn neprileido, nors netikiu, kad tie garai tokie jau nuodingi. Pasikabinome ir užuolaidas, teliko surinkti baldus. Jie jau supirkti: spintelė, vystymo stalas, lovelė, bet vis dar dėžėse.

– Gražiose dėžėse, – priminė Kolas.

– O taip, pasakiškose. Bet įsivaizduok, kaip tie baldeliai atrodys savo vietose.

Pro vaikų kambario langą buvo matyti sodas, ant grindų pūpsojo kelios didelės dėžės. Žalsvos sienos ramino, lubos ir durys švietė baltumu. Tarp stiklų įtaisytos žaliuzės buvo pakeltos, švelniai pleveno plonytės permatomos užuolaidos.

– Nusipirkome ir supamąjį krėslą, bet jis šiuo metu kabinete, – tarė Penė. – Atnešime, kai išvalysime kambarį. Pamatytum, kokį nuostabų kilimą išrinkau – didžiulį! – tik Kolas kažkodėl neleidžia tiesti.

– Sustatysime baldus, išvalysime grindis, tada patiesime, – paaiškino šis.

Volkeris pritariamai linktelėjo ir pastatė lagaminėlį ant grindų.

– Na, parodykit, ko prisipirkote.

Penė pasuko link durų.

– Jūs dirbkite, o aš užsiimsiu priešpiečiais. Nutariau prikepti lietinių su jūrų gėrybėmis ir švelniu grietinėlės padažu. Antras patiekalas bus iš makaronų. Dar nenusprendžiau koks, bet ką nors sukursiu. O desertui galėsite mėgautis šokolado putėsių tortu su šviežiomis uogomis.

Volkerio pilvas grėsmingai suurzgė.

– Mano ausims tai tikra muzika. – Jis palaukė, kol Penė nueis, ir atsisuko į brolį. – Ar taip kasdien?

Kolas sunkiai atsiduso.

– Jau užsirašiau į sporto klubą.

– Neatrodo, kad labai krimstumeisi.

– Juokauji? Dėl Penės patiekalų ryžčiausi bet kam – net kasti griovius.

Jie atstūmė dėžes prie sienos ir nusprendė pirmiausia imtis spintelės.

– Ačiū, kad sutikai padėti, – tarė Kolas ir nukėlė dėžės dangtį.

– Nėra už ką dėkoti, man juk nesunku.

– O tu jau įsikūrei?

Volkeris šyptelėjo.

– Lygiai per dvi valandas.

– Laikei savo daiktus saugykloje, tiesa?

– Kai ką laikiau. – Baldų jis neturėjo, saugojo tik kelis asmeninius, mielus širdžiai daiktus. Išsinuomojęs butą nusipirko sofą, televizorių ir lovą.

– O butas ar patinka? – pasiteiravo Kolas.

– Kol kas – taip, vėliau žiūrėsiu.

Kolas ištraukė spintelės surinkimo instrukciją ir atvertęs padėjo ant grindų.

– Nesuprantu, kam tau tas butas, juk galėjai nusipirkti namuką.

– Dar nežinau, kur noriu gyventi, – prisipažino Volkeris. Maža to, jis nė nenutuokė, kuo galėtų užsiimti… niekas netraukė. Visada buvo įsitikinęs, kad iki pensijos tarnaus laivyne, bet vieną dieną netikėtai suprato: atėjo laikas pasitraukti. – Kol neišsirinksiu tinkamos vietos, nėra jokios prasmės pirkti namo ar kurti ką nors pastovaus.

– Bet liksi Sietle, ar ne?

– Manau, kad liksiu. – Tarsi iš viso ką nors manytų.

– Gal nori dirbti pas mane? – paklausė Kolas. – Mielai priimčiau – juk esi vienas iš pagrindinių akcininkų.

– Ne, dėkui. Kavutė – tavo „arkliukas", ne mano.

Prieš kelerius metus Kolas su partneriais įkūrė „The Daily Grind" – kavos kompaniją. Jų kavą žmonės pamėgo, ir pirmosios trys buveinės gana greitai peraugo į kavinių tinklą, apėmusį visą Vakarų pakrantę. Jie neužmigo ant laurų – dabar plečiasi į rytus, o netrukus užkariaus ir visą šalį. Volkeris nesvarstydamas investavo savo santaupas į brolio įmonę, ir rizika pasiteisino – jo įdėta dalis svaiginamai išsipūtė, o akcijų vertė stabiliai auga. Net nesivargino tiksliai suskaičiuoti savo turto – turi, ir tiek. Kiek yra, tiek užtenka. O darbo jam reikia ne dėl pinigų.

– Gal jau suradai savo Ešlę? – pasmalsavo Kolas.

– Ne, bet ieškau. – Volkeris patraukė pečiais. – Aplankiau dar tris. Nepataikiau. Niekis, surasiu.

– Neabejoju. Tiesa, Penė sakė, kad „Jūros kranto" vadovas atsisakė darbo.

– Nesistebiu. – Šeimos restoranai dirbo gana sėkmingai, bet vadovaujančias pareigas užimantys žmonės ilgai neužsibūdavo. Juos atbaidydavo Glorija Buchanan – šeimos galva… kankintoja, ir apskritai – tikra žiežula. – Tikiuosi, senelė nelenda Penei į akis?

– O ne, jokiu būdu. Tegul tik pabando, – išsišiepė Kolas. – Pats rašiau sutartį – garbioji ponia privalo iš tolo aplenkti virtuvę. Nebent gautų raštišką leidimą.

Volkeris sudėliojo spintelės lentas ir išsitraukė įrankius.

– Gerai, kad susituokei. Tau tinka.

– Man pasisekė. Visa laimė, Penė suteikė dar vieną progą. Prieš pusmetį nė nesvajojau, kad tai įmanoma. Gal ir tu norėtum?

– Nenorėčiau. Penė man nedavė nė vienos progos. O kad ir duotų, nepasinaudočiau. Ji – tavo mergina.

Kolas bakstelėjo jam į ranką.

– Šmaikštuolis. Juk negali amžinai gyventi vienas.

– Kodėl ne? Man gerai ir vienam – niekas nesuka galvos.

– Mums visiems reikia mylimo žmogaus, tik vieni tai pripažįsta, o kiti atkakliai spyriojasi ir neigia. Bet galiausiai vis tiek užkimba.

– Negaliu pakęsti, – sumurmėjo Eliza po nosimi ir pamaišė pukšintį troškinį su aitriosiomis paprikomis, – juk tai prievarta. Spaudimas. Ir nesvarbu, kad pati kalta – nuo to nė kiek ne lengviau. Ir neteisinga. Visais atžvilgiais.

Tą nesąmonę juk pradėjo Volkeris. Suerzino, suklaidino, o tu paskui krimskis į sveikatą! Ji įjungė maišytuvą, kelias minutes paplakė, įpylė į keptuvę aliejaus ir sudrėbė kukurūzinės duonos tešlą. Kvailė! Žmogus pasiūlo sandorį, o ji bala žino ką įsivaizduoja! Gerai, kad jis prasitarė apie tuos kvapus – visai neblogas būdas atsiprašyti. Todėl ir sugalvojo išvirti troškinį. Be to, Volkeris meistriškai išvengė penkių dolerių – susuko jai galvą, sutrikdė ir nusimuilino, paėmęs tik pyragą. Reikia jam įgrūsti tuos pinigus.

Po dvidešimt minučių Eliza pasibeldė į ponios Ford duris.

– Užuodžiu troškinį! – apsidžiaugė ši. – Ką tik išgėriau kapsulę „Prevacido" [„Prevacid" – vaistai nuo skrandžio opos], o po jo tiesiog būtina užkąsti.

– Na ir puiku, viskas paruošta. Sėskitės prie stalo, o aš bėgu pakviesti Volkerio. – Ponia Ford kilstelėjo antakius ir Eliza atsiduso. – Jūs klystate. Tik atiduosiu jam pinigus ir kaip nors užglaistysiu tą… na, pati žinote ką.

Jau kitą dieną Eliza išsiplepėjo kaimynei apie žeminantį nesusipratimą. Ponia Ford apstulbo ir pasitelkusi visą savo gražbylystę beveik valandą aiškino, kad „ledi" su „džentelmenu" miega tik tokiu atveju, jeigu myli jį arba jaučia nenugalimą seksualinį potraukį. Netgi inkstų persodinimu tokių dalykų neįmanoma pateisinti. Lyg Eliza pati to nežinotų.