Susan Mallery - Kaimynas iš gretimo buto

Volkerio žvilgsnis atsiplėšė nuo jos veido, nuslydo į šoną ir užkliuvo už didelio nailoninio krepšio ant ratukų. Vyras kietai sučiaupė lūpas ir nepritariamai suraukė antakius.

– Jūs to rato nenešite. Net nesvajokite, – tarė prieštaravimų nepripažįstančiu tonu.

Taip. Apibūdinimą mielas galima drąsiai atmesti, – pamanė Eliza.

– Aš jo niekada nenešu, o velku. Nesirūpinkite, man tai gana įprastas užsiėmimas. Dirbtuvės netoli, negaliu skųstis. Nueinu, Rendis užlopo skylę, ir grįžtu. Paprasta ir visai nesunku. Netgi, sakyčiau, smagu – mankšta man tik į naudą. Todėl dėkoju už pagalbą ir linkiu kuo puikiausios kloties. – Ji ištiesė ranką į ratą, bet Volkeris užstojo kelią.

– Aš jį nuvešiu, – griežtai nukirto.

– Ne, ačiū, susitvarkysiu pati.

Eliza nužvelgė savo gelbėtoją. Taip… Jo kieta kakta boluoja gerokai virš jos pakaušio, o kūno masė lenkia jos „trapų" stotą mažiausiai trisdešimt kilogramų… kurių kiekvienas mielas gramas – gryniausias raumuo, be jokių nereikalingų priemaišų. Kai Volkeris prisimerkė ir nutaisė rūstų žvilgsnį, Eliza suprato, kad siekia ją įbauginti. Nenorom turėjo sutikti, kad jam beveik pavyko, tik jokiu būdu neišsiduos – tam titanui visai nebūtina tai žinoti. Juk ji irgi kieta. Ir ryžtinga. O taip pat…

– Mamyte, ar galiu pasiskrudinti duonos?

Na žinoma! Kitaip ir būti negali… Kažin, ar kas nors galėtų paaiškinti, kodėl viskas, ko ji imasi, visada yra pertraukiama pačiu netinkamiausiu momentu?

Eliza atsisuko į nekantriai trypčiojančią dukrelę.

– Taip, Zoja, aišku, kad gali. Tik luktelėk minutėlę – tuoj pareisiu ir tau padėsiu.

Mergytė nusišypsojo.

– Gerai, mamyte. – Durys sugirgždėjo ir užsitrenkė.

Eliza vėl atsigręžė į Volkerį. Kaip ir reikėjo tikėtis, tas pasalūnas pasinaudojo jos neatidumo akimirka ir nusitempė ratą su vargana padanga į savo itin brangų ir absoliučiai šiam apšepusiam kiemui netinkamą visureigį.

– Nedrįskite imti! – užvirė ji prilėkusi prie visureigio. – Tas daiktas – mano!

– Nurimkite, neketinu vogti, – nuobodžiaujančiu tonu patikino Volkeris. – Tik nuvešiu sutvarkyti. Kur dirbtuvės?

– Užmuškite – nesakysiu! – Cha! Dabar tai tikrai atsiknis!

– Kaip norite. Mieste yra daugybė dirbtuvių. – Jis stumtelėjo ratą gilyn ir su trenksmu užvožė bagažinę.

– Palaukite! Nė iš vietos! – Įdomu, kada gi ji spėjo paleisti iš rankų vadžias?

Volkeris atsisuko.

– Nejaugi iš tikrųjų bijote, kad nušvilpsiu jūsų automobilio ratą ir dingsiu?

– Ne, aišku, kad ne. Tik… Aš ne…

Vyras kantriai laukė. Tikras dėmesio įsikūnijimas!

– Aš jūsų nepažįstu, – rėžė Eliza. – Suprantate, esu gana uždara, savarankiška ir neturiu nė menkiausio noro prasiskolinti.

Volkeris ją nustebino pritariamai linktelėdamas.

– Gerbiu tokius žmones. Tai kur nuvežti tą ratą?

Vadinasi, jis nė nemano trauktis.

– Pas Rendį, į automobilių stabdžių ir padangų remonto dirbtuves. – Eliza pasakė adresą. – Bet turėsite dar minutėlę palaukti – perduosite auskarus. Tuoj atnešiu.

Volkeris kilstelėjo antakius.

– Rendis jaučia silpnybę auskarams?

– Rendžio sesuo. Šiandien jos gimtadienis. – Eliza giliai įkvėpė. Kad kas žinotų, kaip ji nekenčia tokių pasiaiškinimų! – Tokiu būdu susimoku už darbą. Abipusė nauda.

Ji tikėjosi paniekinamos grimasos arba – mažų mažiausiai – kandžios ir neapsakomai sąmojingos pastabėlės, bet Volkeris tik abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Laukiu.

Po trijų minučių jis jau buvo prie dirbtuvių. Prie durų tapšnodamas didžiulį pilvą lūkuriavo žemas pagyvenęs žmogelis.

Štai ir Rendis, – spėjo Volkeris ir stumtelėjo dureles.

– Kur tas ratas? – nepasisveikinęs paklausė vyras.

– Bagažinėje.

Rendis vertinamai nužvelgė visureigį ir perbraukė pirštu BMW X5 ženklą.

– Lažinuosi, kad jį remontuoji pas gamintojo atstovus.

– Dar neprireikė, bet kada nors remontuosiu.

– Šaunūs „ratai". – Rendis apėjo visureigį, atlapojo bagažinę ir sudejavo. – Na ir gabi ta mūsų Eliza! Guldau galvą, kad pakeliui susirenka visas vinis, ir būtent su šia padanga. Lopas ant lopo, o ant to lopo dar lopas… pirminės gumos jau neliko nė kvapo.

Taip pat ir protektoriaus, – mintyse pridūrė Volkeris.

– Ją jau reikėtų išmesti ir nusipirkti naują.

Rendis pervėrė jį pašaipiu žvilgsniu.

– Ką tu sakai?! Ir kaip mes nepagalvojome? Žinai, brolyti, ne vien Eliza išgyvena sunkų laikotarpį. Juk beveik kiekvienas yra patyręs, ką reiškia susiveržti diržą. Atvežei auskarus?

Volkeris iš marškinių kišenės ištraukė voką. Nieko nelaukdamas Rendis jį atplėšė, užmetė akį vidun ir švilptelėjo.

– Pasaka! Dženisė nuleips iš džiaugsmo. Po dešimt minučių ratas bus sutvarkytas ir galėsi važiuoti.

Volkeris suraukė antakius ir susimąstė. Na ir papuolė! Nė nesvajojo gelbėti kaimynų. Išsinuomojo šį kuklų butuką, nes norėjo ramiai, vienumoje pamąstyti ir nuspręsti, ką toliau veikti, ko griebtis. Šitoje miesto dalyje nepažinojo nė vieno žmogaus ir visai netroško susipažinti.

Ramybe mėgavosi beveik pusantro mėnesio, neskaitant trumpo susidūrimo su aukštu žemiau gyvenančia sena ponia, kuri, kaip paaiškėjo, yra nepaprastai talentinga tardytoja. Bet visi geri dalykai kada nors baigiasi. Ir kodėl jam šiandien būtinai prireikė pasibastyti? Tikriausiai todėl, kad pamatytų su veržlėmis besigrumiančią Elizą.

Iš pradžių nusprendė nekreipti dėmesio. Tvirtai nusprendė. Bet negalėjo… Regis, teks rimtai susiimti ir pasistengti atsikratyti šio netikusio būdo bruožo. Tik truputį vėliau, nes dabar akis gadina iki skausmo nuzulinta padanga, kurios laukia nesulaukia sąvartynas, ir kuri grasina susprogti tą pačią akimirką, kai tik 405-ajame greitkelyje pasieks šešiasdešimties kilometrų per valandą greitį. O jeigu taip nutiktų, Volkeris sugraužtų save gyvą.

– Atneškite naują, – nepatenkintas burbtelėjo.

Rendis išrietė vešlius antakius.

– Pirksi?.. Pirksi Elizai padangą?

Volkeris linktelėjo. Būtų gerai pakeisti abi užpakalines, bet atsivežė tik vieną ratą.

Rendis patylėjo, paskui sugniaužė kumščius ir išpūtė krūtinę.

– Prisipažink, iš kur pažįsti Elizą su Zoja?

Su kokia Zoja? A! Ko gero, ta maže, kurią matė spirgančią prie durų. Elizos dukrele. Įdomu, kodėl šis dėdulė mano turįs teisę jį kamantinėti? Jis neprivalo nieko aiškinti. Volkeris atsikrenkštė.

– Aš virš jų gyvenu.

Rendis prisimerkė.

– Eliza – mano draugė, todėl patariu: nė nebandyk jos liesti. Jeigu nuskriausi – kaltink save.

Volkeris sučiaupė lūpas, kad netyčia nešyptelėtų. Tą žmogeliuką sutraiškytų vienu pirštu – net ir po stiprių išgertuvių. Ir dar liktų užtektinai parako bėgimo take įveikti mylią. Mažiausiai. Per kokias keturias minutes… Įžūli Rendžio poza tikrai prajuokintų, jeigu nebūtų tokia nuoširdi. Nepaneigsi, dėl Elizos šis vyras pasirengęs perkąsti gerklę.

– Nurimkite, aš tik noriu jai padėti, – draugiškai tarė Volkeris. – Juk mes kaimynai. T ik kaimynai…

– Tiek to, patikėsiu. Bet atsimink, Eliza patyrė daug vargo – daugiau nei priklauso tokiai jaunai būtybei. Jos negalima skaudinti, vargšelė to tikrai nenusipelnė.

– Visiškai sutinku.

Volkeris neturėjo nė menkiausio supratimo, kodėl šis žmogus jam pasakoja liūdną savo draugės gyvenimo istoriją, bet tegul. Rendis ištraukė ratą iš bagažinės ir nusinešė į vidų. Po minutėlės sugrįžo.