Susan Mallery - Saldūs rūpesčiai

Matas sekundę įdėmiai žvelgė į merginą.

– Išsisukinėji.

– Kartais.

– Kodėl?

Įdomus klausimas.

– Todėl, kad kartais nekenčiu savęs. Aš nežinau, kaip man pasikeisti, bet puikiai matau, ką reikia daryti, kad pasikeistum tu. Taip daug geriau jaučiuosi.

– Kalbi nuoširdžiai.

– Taip. Ir mane pačią tai stebina. – Ji palaukė, kol Matas vėl atsisės. – Padaryk per mėnesį tai, ką siūlau. Jeigu tau nepatiks pokyčiai, galėsi gyventi po senovei, lyg nieko nebūtų įvykę.

– Negalėsiu, jeigu sutiksiu operuotis lazeriu.

– Ar tai toks jau blogas dalykas?

– Gal ir ne.

– Turi manimi pasitikėti, – pasakė Džesė. – Noriu, kad tau pasisektų.

Kažkodėl jai atrodė: jeigu pasiseks Matui, galbūt pasiseks ir jai. Bent jau to galima tikėtis.

Po dešimt dienų Džesė vos nenuvirto nuo suolo restorano „Alyvų giraitė“ Kirklande vestibiulyje. Ji pašoko ir dūrė pirštu.

– Kas tu toks?

Atsistojęs tiesiai priešais ją Matas išsišiepė.

– Pati man patarei, kokius drabužius pirkti. Neturėtum taip stebėtis.

– Jie atrodo daug geriau nei prisimenu, – sumurmėjo ji mostu prašydama jį iš lėto apsisukti.

Liko tik stebėtis, kaip per trumpą laiką, turint tam tikrą sumą kredito kortelėje, galima pasiekti tokio stulbinamo rezultato. Jis pasikeitė nuo galvos iki kojų. Aštuoniasdešimt dolerių kainavęs kirpimas aukštesnio lygio „Bellevue“salone buvo tik pradžia. Nebeliko per trumpų džinsų, teniso batelių ir marškinėlių su rašiklių dėklu kišenėje. Dabar Matas vilkėjo žydrus marškinius, mūvėjo nepriekaištingai pasiūtas kelnes, kurios išryškino jo siaurus klubus ir stulbinamai seksualų užpakalį. Džesė įkalbėjo jį nusipirkti odinius įsispiriamus batus, kurie kainavo beveik keturis šimtus dolerių, bet buvo to verti.

Tačiau labiausiai Mato išvaizda pasikeitė dėl to, kad jis buvo be akinių.

Jo veido bruožai buvo vyriški, smakras it iš marmuro išskaptuotas – anksčiau ji to nepastebėjo. Akys atrodė netgi gražesnės, nei buvo galima tikėtis, o lūpos… nejaugi jos visada buvo tokios jausmingos, o šypsenėlė tokia vylinga?

– Tu žavingas, – pripažino Džesė ir pajuto, kaip nesmarkiai nudiegė viduje. – Tikrai seksualus. Oho.

Matas raustelėjo.

– Tu irgi gerai atrodai.

Spragtelėjusi pirštais Džesė praleido pro ausis jo komplimentą. Visai nesvarbu, kaip ji atrodo. Svarbiausia – jis.

Priėjo administratorė ir pasiūlė jiems vietas. Džesė pastebėjo, kaip lydėdama juos prie stalelio ji nužiūrinėja Matą.

– Ar matei? – tyliai paklausė ji, kai jie įsitaisė už atitvaro. – Ta mergina negalėjo atitraukti akių nuo tavęs.

Matas vėl nuraudo.

– Tu tik taip sakai.

– Anaiptol. Jeigu dabar atsistočiau ir nueičiau į tualetą, ji tuoj pat prisistatytų prie tavęs.

Jis atrodė labiau sunerimęs nei pradžiugęs.

– Juk tu neišeisi, ar ne?

Džesė nusijuokė.

– Gal kitą kartą. Pirmiausia tu turi priprasti prie dėmesio, o tada pradėsi juo mėgautis. – Nė nežvilgtelėjusi į valgiaraštį ji pasilenkė prie Mato. – Nagi, papasakok. Kas naujo darbe?

– Ruošiamės kurti naują žaidimą, svarstome pasiūlymus. Teoriškai tai labai perspektyvus projektas, bet… – Jis nutilo, nes Džesė užsikniaubė ant stalo ir sudejavo. – Kas yra?

– Ar tau atrodo, kad aš galiu domėtis žaidimų kūrimo teorijomis?

– Ne, bet juk klausei.

– Aš teiravausi, kas naujo darbe. Vadinasi, norėjau sužinoti apie žmones.

– A… – Jis pakėlė ranką prie veido, lyg norėdamas pasitaisyti akinius, bet prisiminęs nuleido. – Dabar viskas kitaip.

Ji atsitiesė.

– O kaip?

– Žmonės su manimi kalbasi.

Supratusi, kad jos patarimai nenuėjo veltui, Džesė nusišypsojo.

– Moterys, ar ne?

Matas išsišiepė.

– Taip. Dabar beveik visos sekretorės su manimi sveikinasi. Viena moteris iš Finansų skyriaus paprašė padėti jai nusinešti daiktus į automobilį, nors jų buvo ne tiek daug, galėjo ir pati nusinešti.

– Ar tu ją kur nors pakvietei?

– Ką? Ne. – Jis atrodė sutrikęs. – Aš negalėjau. Supranti, ji vyresnė.

Džesė kilstelėjo antakius.

– Kiek vyresnė?

– Gal penkeriais ar šešeriais metais. Aš jos nedominu.

– Ak, mielasis, tau dar daug reikia sužinoti apie moteris. Tu aukštas, geros formos, puikiai atrodai. Turi gerą darbą, esi mielas, linksmas ir protingas. Kodėl turėtum nedominti?

Jis paraudo.

– Aš toks nesu.

– Esi. Ir visada buvai, tik slėpeisi už rašiklių dėklo. – Ji prisimerkė. – Ar nesakiau, kad reikia juos išmesti?

Matas pabalino akis.

– Sakei, aš taip ir padariau.

– Puiku.

Suskambėjo Džesės mobilusis telefonas. Ji išsitraukė jį iš rankinės ir pažvelgė į ekranėlį.

– Endrius ar Zakas? – paklausė Matas.

– Džo. – Ji išjungė telefoną. – Atsiprašau.

Matas nenuleido nuo jos akių.

– Kiek vaikinų tu turi?

Į šį klausimą Džesė nebuvo linkusi atsakyti.

– Neverta apie tai kalbėti.

– Man įdomu.

– Aš rimtai su niekuo nedraugauju. Tai nesvarbu.

– Vaikštai į pasimatymą su daugybe vaikinų?

– Žinoma. Tai visai nesunku. Jų visur pilna. – Jai nė kiek nerūpėjo juos sudominti. Juo labiau nenorėjo būti su kuriuo nors iš jų ilgesnį laiką.

Pasirodė padavėjas. Džesei net palengvėjo. Kalbos apie jos asmeninį gyvenimą slėgė, Matas galėjo pamanyti, kad ji…

Kokia? Ištvirkusi? Argi ne taip apie ją sako sesuo? Liepusi sau negalvoti apie Nikolę Džesė atsivertė valgiaraštį.

Matas palaukė, kol ji užsisakys, tada pateikė savo užsakymą, įskaitant ir taurę vyno.

– Tikrai puiku, – pagyrė jį Džesė, kai jie liko vieni. – Taurė vyno – geras pasirinkimas. Kada nors galėtume nueiti į „Chateau St. Michelle“ vyninę. Jie rengia degustacijas. Turi išmokti elgtis snobiškai.

Matas nusijuokė.

– Nori, kad tapčiau snobu?

– Niekada negali žinoti, kada tai pravers.

Padavėjas atnešė gėrimus. Džesė pamaišė arbatą su ledukais.

– Tu smarkiai pasikeitei. Kaip tau tai patinka?

– Neturėtum versti manęs kalbėti apie jausmus. Tai suprastų tik vyras.

– Geras atsakymas.

– Ar iš manęs šaipaisi?

– Gal šiek tiek.

– Tada kaip nors ištversiu.

Mato balse nuskambėjo ramus pasitikėjimas, kurio Džesė anksčiau nebuvo girdėjusi. Tai atitiko jo laikyseną ir tai, kaip jis žvelgė jai tiesiai į akis.

Neatitraukdamas žvilgsnio jis paklausė:

– Gal papasakosi apie save? Žinau, kad iš tikrųjų nesi gyvenimo būdo vadybininkė. Tai kas gi tu esi ir ką veiki, kai nekalbini manęs eiti apsipirkti?

Na, bent jau nereikės kalbėti apie asmeninį gyvenimą, pagalvojo Džesė suraukusi nosį. Nors ir kita jos gyvenimo pusė – ne geresnė.

– Nėra ką čia pasakoti. Dirbu kepykloje, kuri priklauso mudviem su seserimi. Aišku, aš savo turtu negaliu disponuoti, kol sueis dvidešimt penkeri. Man nelabai patinka ten dirbti, bet daugiausia dėl to, kad riejamės su Nikole, nei dėl ko kito.

– Dėl ko nesutariate?

Džesė susimąstė, ką jam pasakyti.

– Turiu dar vieną seserį. Klerę. Ji garsi pianistė. Buvau neseniai gimusi, kai ji išvažiavo į gastroles po pasaulį, todėl beveik jos nepažįstu. Kai man buvo šešeri, mama išvyko gyventi su Klere, palikusi Nikolei mane auginti. Tėvas nelabai kišosi į mūsų gyvenimą. Sako, aš buvau tikras vijurkas. Nikolė tvirtina, kad aš jai tik kraują gadinau, o man atrodo, jog ji didžiausia bjaurybė visuose Vakaruose. Kad ir dėl kepyklos. Maldavau jos atiduoti mano dalį pinigais, kad galėčiau išvykti, bet ji nesutinka.