Julie Kagawa - Geležies karalienė

– Paprasčiausia senukų pora, – paaiškino jis, perbraukęs pirštais per apsilaupiusį medį, nelyginant būtų kiaurai įžiūrėjęs, kas yra kitoje pusėje. Paskui prisimerkęs atsisuko į mane ir paragino: – O dabar lipk čionai, Megana. Negaišk.

Aš susigūžiau iš baimės ir pralemenau:

– Argi mes eisime į vidų?

– Kai tik praversiu duris, Grimas supras, kur mes. Jo pareiga saugoti šias kapines ir jose besiilsinčius palaikus, taigi jis neapsidžiaugs , kad mes drumsčiame mirusiųjų ramybę. Patikėk manimi, tau geriau nelikti čia vienai, kai jis pasirodys.

Širdis pradėjo dar labiau daužytis, aš užlėkiau laiptais ir prigludau prie Ašo, neramiai žvelgdama jam per petį.

– Kas tai per padaras? – paklausiau. – Kodėl negali jo nugalėti arba kuriam laikui paversti mūsų nematomais?

– Ne taip paprasta, – pradėjo kantriai aiškinti Ašas. – Kapinių demonai yra atsparūs magijai ir kerams, jie permato juos kiaurai. Net jeigu Grimą nukausi, nesunaikinsi. Norint tai padaryti, reikia iškasti ir sudeginti tikruosius jo palaikus, o mes neturime tam laiko.

Jis vėl atsigręžė į duris, pašnibždomis ištarė kažkokį žodį ir pastūmęs jas atidarė.

Iš kriptos plūstelėjo karšto oro gūsis, į nosį tvokstelėjo sudvisęs dulkių, pelėsių ir irimo tvaikas. Kai mudu įžengėme vidun ir užtrenkėme duris paskui save, aš aiktelėjau ir įsikniaubiau Ašui į petį. Ankštoje patalpoje buvo karšta kaip krosnyje, mane akimirksniu išmušė prakaitas ir užsidengiau nosį rankove. Kvėpuodama per audinį mėginau numalšinti šleikštulį, kuris sukilo nuo atsivėrusio reginio.

Centre, ant akmeninės pakylos, greta vienas kito gulėjo du skeletai. Pakyla užėmė beveik visą mažą erdvę, taigi palaikai buvo labai arti mūsų. Mano supratimu, pernelyg arti. Kaulai spėjo pagelsti nuo laiko, nebeliko nei odos, nei plaukų, nei audinių… Akivaizdu, kad gerokai čia pragulėjo.

Aš pastebėjau, kad skeletai laikosi už rankų, ilgi susipynę pirštikauliai priminė siaubingą švelnumo parodiją. Ant vieno iš jų prietemoje blausiai sušvito žiedas.

Smalsumas nugalėjo pasibjaurėjimą ir aš pasisukau į Ašą, kuris niūriai apžiūrinėjo negyvėlių porą.

– Kas jie tokie? – tyliai paklausiau, vis dar įbedusi nosį į rankovę.

Ašas neryžtingai patylėjo, paskui giliai įkvėpė.

– Pasakojama, – nepaprastai rimtai pradėjo jis, – kad kartą vienas talentingas saksofonininkas Užgavėnių karnavale krito į akį fėjūnų karalienei. Kadangi jis buvo jaunas ir dailus, o jo muzika audrino sielą, karalienė pamėgino jį suvilioti. Bet saksofonininkas atsispyrė, nes jau turėjo žmoną ir meilė jai pasirodė stipresnė už fėjūnų karalienės grožį. Tada valdovė, įtūžusi, kad tapo atstumta, jėga pagrobė jaunąjį muzikantą ir ilgam įkalino Niekadaniekada, versdama ją linksminti grojimu. Tačiau nepaisant to, ką jaunuoliui teko išvysti fėjūnų šalyje ir karalienės pastangų palaužti jo valią, netgi pamiršęs savo vardą jis neįstengė išmesti iš širdies žmonos, kuri buvo likusi mirtingųjų pasaulyje.

Stebėdama Ašo veidą jam kalbant, iš liūdesio aptemdytų akių supratau, kad šią istoriją jis ne šiaip sau girdėjo iš kitų, o pats buvo jos liudytojas. Jis žinojo apie orakulės paminėtą simbolį ir jo buvimo vietą, nes prisiminė saksofonininką iš karalienės rūmų. Dar vieną mirtingąjį, kuris tapo fėjūnų beširdiškumo auka.

– Bėgo metai, – toliau pasakojo Ašas, – ir galiausiai karalienė užgaidos vedama paleido belaisvį. Bet kai jaunas vyras, kupinas tikrų ir įsivaizduojamų prisiminimų, sugrįžo pas karštai mylimą žmoną, pasirodė, kad praėjo šešiasdešimt metų, o jis netapo senesnis nė viena diena nuo to laiko, kai paliko mirtingųjų pasaulį. Saksofonininko žmona vis dar tebemūvėjo jo dovanotą žiedą ir nebuvo susiradusi nei naujo vyro, nei meilužio, nes nepaliovė tikėjusi, kad jis sugrįš.

Ašui nutilus aš laisvąja ranka nusibraukiau ašarą. Dabar nebylūs skeletai ant akmeninės pakylos man nebeatrodė tokie kraupūs. Bent jau žiūrėdama į juos daugiau nebejaučiau kylant šleikštulio.

– O kas buvo toliau? – vos girdimai pasiteiravau, viltingai žvelgdama į Ašą.

Mintyse maldavau, kad ši istorija apie fėjūnus turėtų laimingą pabaigą. Ar bent jau nelabai baisią. Bet pastarojo meto patirtis sakė ką kita. Ašas papurtė galvą ir atsiduso.

– Kaimynai aptiko juos tik po kelių dienų. Lovoje. Jaunas vyras ir raukšlėta senutė gulėjo susiėmę už rankų, žvelgdami vienas į kitą. Ant paklodžių tamsavo jau sukrešėjęs kraujas iš perpjautų venų.

Nurijau gumulą gerklėje ir dar kartą pažvelgiau į skeletus, kurie po mirties laikėsi už rankų kaip ir gyvenime. Be galo nuliūdau, kad ir šiuokart fėjūnų istorija – tikra , o ne Volto Disnėjus sugalvota – pasibaigė blogai.

„Įdomu, o kaip baigsis mano pačios istorija?“ – netikėtai dingtelėjo mintis, kuri privertė suraukti antakius. Nukreipiau žvilgsnį į Ašą, stovintį kitoje pakylos pusėje. Sidabrinės akys žvelgė tiesiai į mane ir širdis neramiai suspurdo. Juk ir aš įsipainiojau į fėjūnų istoriją. Tapau jos veikėja – mirtinga mergina, kuri įsimylėjo fėjūnų princą. Tokios istorijos retai baigiasi laimingai. Netgi jeigu man pavyks susidoroti su netikru karaliumi, sugrįžti į savo šeimą ir gyventi įprastą gyvenimą, ar Ašui atsiras vietos jame? Aš – mirtingoji, jis – nemirtingas ir sielos neturintis fėjūnas. Kokia bendra ateitis mūsų laukia? Ilgainiui aš pasensiu ir numirsiu. O Ašas gyvens amžinai arba kol žmonių pasaulis jam taip atsipyks, kad paprasčiausiai pats atsisakys gyvasties.

Aš užsimerkiau, dėl šios karčios tiesios sunkus akmuo užgulė širdį. Ašas svetimas čia, mirtingųjų pasaulyje. Jo vieta Niekadaniekada, tarp kitų į save panašių būtybių, kurie gimė iš mitų, košmarų ir vaizduotės. Jis tėra nuostabi nepasiekiama svajonė, pasakų herojus. O aš (nepaisant gyslomis tekančio tėvo kraujo) vis dar mirtingoji.

– Megana, – švelniai pašaukė Ašas, – kas nutiko?

Staiga suirzusi nuvijau šalin niūrias mintis. Ne. Aš nepasiduosiu. Ši istorija yra mano, tiksliau mūsų . Tad atrasiu būdą, kaip mudviem gyventi ilgai ir laimingai. Juk aš tiek daug skolinga Ašui.

Kažkas dusliai dunkstelėjęs užšoko ant mauzoliejaus stogo ir ant manęs nuo lubų pasipylė dulkės. Užsikosėjusi pradėjau mosuoti ranka, mėgindama ką nors įžiūrėti pro šapų lietų.

– Kas tai?

Ašas dėbtelėjo į viršų ir prisimerkė.

– Ženklas, kad mums metas eiti. Laikyk.

Jis metė man kažką iš kitos akmeninės pakylos pusės. Daiktas blausiai sužvilgo, kai pagavau jį. Tai buvo dulsvas auksinis žiedas, nuimtas nuo skeleto piršto.

– Štai tavasis simbolis, – sumurmėjo Ašas ir prieš atsitraukdamas nuo pakylos staigiu beveik nepastebimu judesiu dar kažką įsikišo į apsiausto kišenę. – Metas nešdintis iš čia.

Jis atplėšė duris ir davė man ženklą išeiti. Kai šmurkštelėjau pro plyšį, iš viršaus ant peties užtiško kažkas šilto, drėgno ir lipnaus. Kilstelėjau ranką prie kaklo ir pabraukusi supratau, kad tai putotos seilės.

Klaikiai išsigandusi grįžtelėjau ir pažvelgiau aukštyn.

Virš mauzoliejaus kybojo baugus pavidalas: mėnesienos nušviestame danguje aiškiai mačiau pakumpusį raumeningą ir neabejotinai antgamtišką padarą.

Tirtėdama kaip epušės lapas žvelgiau į milžiniško juodo šuns didumo sulig jaučiu raudonas akis, pro pražiotus nasrus styrančias peilius primenančias iltis.

– Ašai, – išlemenau traukdamasi atatupsta, o siaubingas šuo nenuleido nuo manęs ugnimi liepsnojančio žvilgsnio. Dyrėjo į kumštį, kuriame spaudžiau žiedą. – Ar tai…