Magnus Linton: Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Bėda ta, kad baltieji milteliai nekalti dėl šalyje viešpataujančios neteisybės ir karo, jie tik padidino šias problemas, bet jų nesukėlė. Kitaip tariant, kokainui išnykus, šios problemos niekur nedingtų, tik sumažėtų. Kolumbija nėra priklausoma nuo kokaino. Kokainas priklausomas nuo Kolumbijos. Narkotikų industrija priklausoma nuo konfliktų, skurdo, neefektyvios valdžios, parsidavusios policijos, kriminalinės patirties – visko, kas įsuko Kolumbiją į šį velnio ratą: narkotikų industrija čia veši todėl, kad čia veikia ginkluotos grupuotės, o ginkluotos grupuotės veikia todėl, kad čia yra narkotikų industrija. Taigi viskas sukasi ratu. Francisco Thoumi, žymiausias šalies mokslininkas, tyrinėjantis narkotikus, mano, kad yra tik vienas būdas tai sustabdyti: „Reikia legalizuoti Kolumbiją, ne kokainą.“ Tačiau tai lengviau pasakyti, nei padaryti.

Demonstraciją apgaubia tamsa. Nors protestas pasmerktas nesėkmei, visi nusiteikę pakiliai. Chaosas ir karas neatėmė iš kolumbiečių jų subtilaus humoro jausmo. Su jų šaliai būdinga mandagia ironija Danielis Pacheco paprašo protestuotojų parodyti šiek tiek pagarbos ir nerūkyti žolės tiesiai prieš policijos ir Kongreso langus. Jie sutinka, tačiau juokiasi. Skvero pietų pusėje apšviestas neoklasikinis fasadas primena minią apšviečiantį didžiulį grilį, o Danielis Pacheco tęsia cituodamas vieną iš savo rašinių:

– Ar suprantate, kodėl jie nori uždrausti mums haliucinacijas sukeliančius narkotikus? Kodėl yra žmonių, reikalaujančių uždrausti gėjų ir lesbiečių teisę tuoktis ir įsivaikinti? Kodėl atimama moterų teisė į abortą? Kodėl sakoma, kad yra nepatriotiška atsisakyti imti į rankas ginklą? Kodėl žmonėms neleidžiama išdidžiai numirti? Kodėl kai kurie asmenys nori uždrausti dalykus, kurie neturi su jais nieko bendra? Aš taip pat nesuprantu.

Pacheco visus skatina išsaugoti „asmeninę dozę“. Tai gali būti bet kas, kas suteikia gyvenimui džiaugsmo ir pasitenkinimo: knygos, kompaktiniai diskai, kanapių suktinės, kopimo į kalnus įranga, sekso žaislai, biblijos, partneriai, gitaros. Su šiais storais akiniais Pacheco panašus į jauną Gabrielį Garcíą Márquezą, lygiai prieš šešis dešimtmečius būtent čia Castro, Márquezas ir Gaítanas dalyvavo eitynėse, kurios baigėsi Gaítano nužudymu ir pradėjo ilgiausiai besitęsiantį pilietinį konfliktą pasaulyje.

Ivonne stovi akis į akį su Simónu Bolívaru. Jos garbanoti plaukai plaikstosi vėjuje. Melissa šalia jos. Įdomu tai, kad kalbant apie narkotikus Kolumbijoje, vienoje daugiausia narkotikų pagaminančių šalių, beveik niekada neminimas piktnaudžiavimas narkotikais. Tikrai ne todėl, kad Kolumbijoje nėra nuo narkotikų priklausomų žmonių; visai netoliese viename skurdžiausių miesto getų įsikūrusi ištisa vargšų bendruomenė, visiškai priklausoma nuo basuco (bazukos), supaprastinto kreko. Bandydami ištverti šaltas naktis būriai gatvės vaikų kas vakarą apsiblausia uostydami klijus. Ivonne, dviejų vaikų motina, studentavimo laikais vartojo kur kas sunkesnius narkotikus nei kanapės. Tačiau jos šeimai ir aplinkiniams pavyko užkirsti kelią – jie neleido merginai iššvaistyti gyvenimo. Daugybė žmonių neturi tokios saugios aplinkos.

Ivonne atrodo susimąsčiusi, jos veidas darosi liūdnas, kai galvoja apie narkotikų problemos sąsajas su klasine ir socialine aplinka. Ar pažangioje Kolumbijoje beveik neliko legalizavimo priešininkų todėl, kad išsilavinusi vidurinė ir aukštesnioji klasės yra pagrindiniai diskusijos dalyviai ir politiškai aktyvūs visuomenės nariai? Ar garsiai pasisakantys žmonės yra tie, kurie yra socialiai apsaugoti?

– Vargu, – galiausiai sako ji, – kai galvojame apie legalizaciją Kolumbijoje, iš tiesų svarstome, kaip atsikratyti mafijos. Daugiau apie nieką. Svarbiausia čia karas. Negalvoju apie kančią ir piktnaudžiavimą, galvoju apie ką kita: apie galimybę. Taiką ir išsilaisvinimą šioje šalyje.

Pasiryžau parašyti knygą apie vieną sudėtingiausių pasaulio visuomenių, norėjau, kad ją būtų lengva skaityti ir suprasti. Todėl, atsižvelgdamas į visus privalumus ir trūkumus, nusprendžiau atsisakyti išnašų. Šioje knygos dalyje pateikiu komentarus ir šaltinius, kurie padės skaitytojui suprasti, kokiomis nuomonėmis ir faktais paremta mano analizė.

Renkant medžiagą apie Kolumbiją tenka dirbti itin jautrioje aplinkoje, ypač kaimiškose vietovėse. Jei tyrėjas su informacija elgsis neatsargiai ar neatsakingai, pasekmės gali būti mirtinos, maža to, tai galėtų sukelti tokių socialinių ir politinių pokyčių, kad šalyje prasidėtų masiniai vidiniai trėmimai. Todėl siekiant apsaugoti pašnekovų tapatybę, kai kurie vardai buvo pakeisti. Dviejose vietose pakeisti ir vietovių pavadinimai. Pastabose visi slapyvardžiai rašomi pasviruoju šriftu. Alfonso, apie kurį pasakoju įžangoje, vardas tikrame gyvenime taip pat kitoks.

Šios pastabos padės išsirinkti tolesnius skaitinius tiems, kurie norės daugiau sužinoti apie kokainą ir neįtikėtiną Kolumbijos istoriją; tikiuosi, kad ši knyga paskatins tai padaryti. Į bibliografiją įtraukti naudotų knygų leidėjai ir išleidimo metai. Mano internetiniame puslapyje www.magnuslinton.com rasite daugiau patarimų, ką vertėtų perskaityti apie Lotynų Ameriką ir ypač Kolumbiją.

Rašant apie koką, kokaino platinimą, karo prieš narkotikus sėkmes ir pralaimėjimus, sudėtingiausia buvo nuspręsti, kuriais statistiniais duomenimis remtis. Dvi pagrindinės institucijos, stebinčios šią evoliuciją – Jungtinių Tautų narkotikų kontrolės ir nusikalstamumo prevencijos biuras (United Nations Office on Drugs and Crime , UNODC) ir JAV nacionalinės narkotikų kontrolės politikos biuras ( Office of National Drug Control Policy , ONDCP) – pateikia labai skirtingus duomenis, o jų neatitikimas atskleidžia, kaip sunku yra įvertinti nelegalią veiklą. Pavyzdžiui, UNODC teigia, kad 2007 m. Anduose buvo auginama 181 600 hektarų kokos, o pasak ONDCP, kokos teritorijos užėmė 232 000 hektarų. UNODC duomenimis, Kolumbijoje plyti 99 000 hektarų, o ONDCP skelbia, kad Kolumbijoje yra 167 000 hektarų kokos laukų – beveik dvigubai daugiau. Jungtinių Tautų statistikos duomenimis, nuo 1990 iki 2006 m. visame pasaulyje 25 procentais sumažėjo žemės plotų, kuriuose auginama koka, o JAV agentūra teigia priešingai – kad 2007 m. buvo auginama daugiau hektarų kokos nei kada nors anksčiau. Jei į lygtį įtrauktume ir kokaino gamybą atskleidžiančius skaičius, viskas taptų dar sudėtingiau: pasak UNODC, 2007 m. pasaulyje pagamintos 902 tonos kokaino, o ONDCP pateikė duomenis, rodančius, kad tais metais kokos laukai buvo 50 000 hektarų didesni, ir teigia, kad pagaminta buvo tik 785 tonos – taigi beveik 15 procentų mažiau.

Kolumbijos statistikai pastaraisiais metais būdingi didžiuliai svyravimai. Pasak JT biuro, nuo 2007 m., lyginant su ankstesniais metais, labai išaugo žemės plotai, kuriuose auginama koka (nuo 78 000 iki 99 000 hektarų); kitais metais jie pranešė apie tokį pat didelį sumažėjimą (nuo 99 000 iki 81 000 hektarų), o JAV statistika ir vienais, ir kitais metais fiksavo augimą. Pasak naujausių JT duomenų apie Kolumbiją, pagaminamo gryno kokaino kiekis sumažėjo nuo 545 tonų 2007 m. iki 390 tonų 2008 m., o Peru ir Bolivijoje gamyba augo. Nusprendžiau remtis Jungtinių Tautų statistika, nes UNODC atskleidžia visus taikomus tyrimo metodus, tarp kurių yra ir palydovų nuotraukos. ONDCP tokios informacijos neteikia.

Skatinu skaitytoją žvelgti į šią statistiką kritiškai. Kaip paaiškino ekspertas Francisco Thoumi ir kaip atskleidžiama skyriuje „Žaliasis auksas“, šios ataskaitos yra labai politizuotos. Dauguma kokos augintojų, su kuriais bendravau, slepia savo kokos augalus tarp kitų pasėlių, kad jų nebūtų matyti palydovų nuotraukose. Kita priežastis, kodėl taip sudėtinga gauti patikimus duomenis apie auginamos kokos paplitimą, yra ta, kad dauguma pastaraisiais metais dirbamų teritorijų plyti atogrąžų miškais apaugusiose provincijose, dangus ten beveik visada apsiblausęs, todėl labai sudėtinga daryti palydovines nuotraukas – šios sąlygos taip apsunkina procesą, kad, pasak UNODC tyrimų komandos Kolumbijoje, stebėti labai sunku. Tačiau gamybos mažėjimas Kolumbijoje 2008 m. yra tikėtinas, nes Jungtinės Tautos, kaip ir JAV institucijos, informavo, kad tais metais sunaikinta 230 000 hektarų kokos laukų (130 000 purškiant herbicidais, 100 000 rankiniu būdu), pasak tos pačios organizacijos pateikiamų statistinių duomenų, tai beveik tris kartus daugiau, nei buvo auginama.