Magnus Linton: Kokainas: knyga apie tuos, kurie jį gamina

Atsakymas yra toks: jau labai seniai DEA, JAV, Europos Sąjunga, Jungtinės Tautos, Kolumbijos ir Meksikos policijos pajėgos bei kitos institucijos liovėsi kovojusios prieš narkotikus ir nusikalstamumą ir nusprendė kovoti su narkotikų nusikalstamumo estetika. Dabar narkotikai jau nėra svarbiausi, svarbiausia – pasirodyti: kas tai daro, kaip daro ir kokias priemones naudoja. Pasak Jay Bergmano, dabartinė holistinė DEA ir karo prieš narkotikus politika yra tokia: siekiama užtikrinti, kad pinigai, gaunami iš narkotikų gamybos, „netaptų grėsme tokių šalių kaip Kolumbija nacionaliniam saugumui“.

Kalbėdamas apie tai, kaip čia viskas atliekama, Bergmanas pabrėžia žodį „būdas“. Jo supratimu, kai pavyks pasiekti, kad problemos būtų sprendžiamos teisėsaugos, o ne nacionalinio saugumo lygmeniu, DEA darbas bus baigtas. Pasak jo, šiandien bandoma pasiekti „valdomą ar net toleruotiną lygį“.

„Valdomas lygis“ jau nebematuojamas remiantis narkotikų ar nusikalstamumo statistika, pagrindinis rodiklis dabar yra smurtas; kai su narkotikais susijusius nusikaltimus vykdo gerbiami verslininkai, o ne partizanai ar gatvės gaujos, smurtas tampa selektyvus, o ne organizuotas, todėl manoma, kad karo prieš narkotikus tikslas pasiektas. Jokioje kitoje pasaulio šalyje narkotikų nusikalstamumas nemutavo pagal šį principą taip sklandžiai kaip XXI a. Kolumbijoje. Partizanai buvo atremti, sukarintos grupuotės demobilizuotos, ryškiai sumažėjo nusikalstamumas miestuose ir padaugėjo užsienio kapitalo investicijų, o kokaino gamyba tęsėsi. Kai neseniai paaiškėjo, kad kelių Kongreso narių kampanijos buvo finansuojamos narkotikų mafijos, DEA ir daugelis JAV bei ES politinių įstaigų šioje situacijoje įžvelgė vien teigiamus aspektus: šalis išgyvena sveiką apsivalymą, katarsį.

Tokiomis aplinkybėmis, kai svarbiausia yra mažėjantis smurtas, o ne narkotikai, gali atrodyti, kad legalizavimas turėtų būti pasaulinio karo prieš narkotikus vėliavnešys, tačiau realybė kitokia. Jay Bergmanas teigia esąs griežtas narkotikų, net kanapių, legalizavimo oponentas. Jis gūžteli pečiais, kai diskusija paliečia tris buvusius prezidentus ir dekriminalizavimo judėjimus Meksikoje, Argentinoje ir keliose JAV valstijose. Bergmanas, žinoma, džiaugiasi asmeninės dozės kriminalizavimu.

– Užsiimu tuo jau labai seniai, todėl man sunku turėti objektyvią nuomonę, tačiau norėčiau pasakyti štai ką: turiu trylikametį sūnų ir labai džiaugiuosi, kad man nereikia jam aiškinti, kodėl tai yra blogai – tiesiog pasakau, kad blogai ir dar nelegalu. Patikėkite, džiaugiuosi, kad galiu pateikti šį faktą, kai bandau vesti sūnų per gyvenimą ir padėti jam nesusigadinti ateities. Dekriminalizacija man nekelia tiek nerimo, kiek įteisinimas. Dekriminalizuodami narkotikus, įteisiname juos, todėl žmonės mano, kad tai nėra žalinga.

Nesibaigiantys JAV ambasados koridoriai susipina į visišką labirintą. Kitoje apsauginių užtvarų pusėje į eilę rikiuojasi šimtai kolumbiečių, spaudžiančių delnuose ranka užpildytus prašymus gauti vizą į pažadėtąją žemę šiaurėje. Jay Bergmanas ruošiasi grįžti prie savo kompiuterio, kuris pastaruosius trisdešimt metų padėjo dirbti darbą, išardžiusį šimtus kriminalinių tinklų, padėjusį įvykdyti tūkstančius areštų ir konfiskuoti šimtus tūkstančių kilogramų kokaino. Tačiau tai tik labai menkai pakeitė pasaulinę paklausą ir gamybą, o gal ir visai neturėjo jai įtakos. Bergmano manymu, tokie argumentai yra klaidingi. Vis daugiau akademikų, intelektualų ir politikų, vadinančių karą prieš narkotikus „fiasko“, ignoruoja faktą, kad buvo padaryta daug gero. Aišku, galima šaipytis iš 1998 m. Jungtinių Tautų paskelbto šūkio, kad iki 2008-ųjų pasaulyje neliks narkotikų, bet, pasak Bergmano, jei ne DEA, Jungtinių Tautų ir susijusių šalių policijos pajėgų darbas, narkotikų keliamos globalios problemos būtų daug kartų didesnės nei dabar.

– Ar kada pasieksime, kad koka išnyktų? Ne.

Kitais žodžiais tariant, būsimi kokaino eksportuotojai (Kolumbija artimiausioje ateityje turėtų išlikti pagrindinė gamintoja) ne tik turės dar labiau decentralizuoti veiklą ir liautis naudoję smurtą, bet ir rūpestingai integruoti su narkotikais susijusią veiklą į teisėtas verslo operacijas. Žiaurus ir gremėzdiškas Meksikos mafijos modelis greičiausiai žlugs XXI a. antrajame dešimtmetyje lygiai taip pat, kaip Medeljino ir Kalio karteliai žlugo dešimtajame dešimtmetyje. Kai Bergmanas ir jo vyrai nužudys Loco Barrerą ir kitus „vaikštančius negyvėlius“, decentralizuotos modernios narkotikų kontrabandos kraštai bus kolonizuoti baltųjų ateities riterių.

– Protingiausi tie, kurie veikia atsargiai. Žmonės, gabenantys dešimt kilogramų į Japoniją po šimtą tūkstančių dolerių už kilogramą, – dėsto Bergmanas. – Jei perki ten, – jis linkteli išėjimo link, – už du tūkstančius dolerių ir išleidi dar penkiolika tūkstančių pergabenti į Japoniją, jei turi maršrutą, tau lieka beveik milijonas dolerių kas mėnesį. Tai daugiau, nei uždirba Cuchillo! Jis turi sumokėti savo žmonėms, pirkti ginklų ir taip toliau. O tu gali gyventi patogų verslininko gyvenimą geriausiuose Bogotos rajonuose. Taigi nesakau, kad nėra daug smulkių Kolumbijos narkotikų prekeivių, kurie stengdamiesi veikti nepastebimai uždirba turtus.

KAI 1990 M. CÉSARIS GAVIRIA tapo valstybės vadovu, – po Galáno nužudymo ir jaunojo Juano Manuelio prašymo „išgelbėti Kolumbiją“, – naujasis prezidentas pažvelgė į šiaurę ir sukalbėjo maldą: „Narkotikų paklausa stumia šią industriją pirmyn. Jei JAV ir kitos pramoninės valstybės neras būdo sumažinti vartojimą, niekada neišspręsime šios problemos. Kad ir kiek kovosime, kad kiek gyvybių neteksime, kiek paaukosime – problema išliks. Industrializuotas pasaulis privalo rasti būdą, kaip sumažinti narkotikų paklausą.“

Praėjus lygiai dvidešimčiai metų María Jimena Duzán, devintajame dešimtmetyje dirbusi El Espectador , laikraštyje, kurio redakciją subombardavo Escobaras, sėdi tarp knygų lentynų savo namuose Bogotoje. Ji sako, kad Gavirios norai neišsipildė – jis klydo. Ar bent pusiau klydo.

– Paklausa nėra šios problemos priežastis. Tai, kad milijonai gringų ir europiečių vartoja kokainą, nepaaiškina, kodėl beveik visas jis pagaminamas čia. Kodėl ne Ekvadore ar Venesueloje? Argentinoje arba Brazilijoje? Kolumbijos problema ta, kad pusė šalies žmonių pripratę gyventi už įstatymo ribų. Reikia, kad valstybė įrodytų egzistuojanti tuose pamirštuose regionuose ne tik karinėmis priemonėmis. Dauguma kokos augintojų mūsų džiunglėse niekada nematė jokių valstybės požymių, išskyrus armiją.

Maríos Jimenos Duzán namai buvo susprogdinti 1982 m., o jos sesuo, jauna dokumentinių filmų kūrėja, beatskleidžianti ryšius tarp kartelių ir valstybės, buvo nužudyta 1990 m. Duzán gyvenimo laiko juosta sutampa su šalies kokaino drama, dabar ji sėdi apsirengusi džinsiniais drabužiais ir apsiavusi pilkus batus, apsupta knygų, kuriose nagrinėjama jai gerai pažįstama tema: karas. Carlo von Clausewitzo „On War“ („Apie karą“). Jonathano Marshallo, Peterio Dale’o Scotto ir Jane Hunter „The Iran Contra Connection“ („Irano–Kontros skandalas“). Normano Mailerio „Why Are We at War?“ („Kodėl kariaujame?“). Ir jos pačios klasika – „Death Beat: a Colombian journalist’s life inside the cocaine wars“ („Mirties ritmas: Kolumbijos žurnalistės gyvenimas kokaino karuose“).

– Kokaino mafijos progresas yra absoliučiai logiškas, – pasakoja Duzán. – Pirmoji karta bandė kontroliuoti valstybę panaudodama ginklus, bet jai nepavyko. Antroji karta šios klaidos nekartojo ir pasitelkė civilines priemones. Kalbant apie Kolumbiją unikalu tai, kad užaugo ir trečioji karta, kuri jau perėmė visą veiklą į savo rankas. Pablo Escobaro politinės ambicijos niekada nebuvo patenkintos, nors keli jo giminaičiai ir sąjungininkai šiandien užima svarbias pareigas.