Pasi Ilmari Jääskeläinen: Sniegė ir jos devynetas

Ela pamano, kad užrašinė galėjo puikiai atstoti telefoninių pokalbių knygelę asmeniui, kalbančiam ilgiau nei įprasta ir kartu žaidžiančiam rašikliu: kiekvienas piešinys akivaizdžiai reikalavo daug laiko ir pastangų, tačiau nerodė jokios minties ar prasmės užuomazgų.

Pirštų galais suspaudęs veidą rašytojas Žiemys tarė:

– Toje užrašinėje glūdėjo tūkstančio knygų idėjos. Tūkstančio knygų idėjos, lygiai taip, kaip mes tikėjomės. Tokią ją pamenu.

Ela atsistojusi nueina prie vilnonio apkloto paimti voko.

– Dabar pats metas pasidomėti, ką rašo Oskaro Siodergrano motina, – sako ji ir ima balsiai skaityti laišką.

Mieloji Ela Milana,dėkoju Jums už laišką! Smagu girdėti, kad mūsų vargšiukas sūnus Oskaras sugebėjo padaryti tokią įtaką savo bičiuliams prieš belaikę mirtį. Labai didžiavosi gavęs užrašinę, kurioje nuolat rašinėjo savo keistas pastabėles, jo vos neištiko priepuolis, kai susizgribo pamiršęs ją Lauros Sniegės namuose, lankydamasis ten paskutinį kartą. Jeigu Oskaro užrašinė tikrai atsidūrė jaunųjų Triušiogalos literatų draugijos narių rankose ir vienaip ar kitaip juos įkvėpė, tegaliu su džiaugsmu pastebėti, kad tragiška nelaimė lėmė nors tą krislelį gėrio. Jei Jums pavyktų rasti užrašinę, gal malonėtumėte atsiųsti ją man: aš pati įrašiau Oskaro vardą pirmajame puslapyje ir užrašinė turi man didžiulę vertę kaip brangus prisiminimas.

Žinoma, visiškai suprasiu, jeigu Draugija ketina panaudoti užrašinę kitiems tikslams. Bet, šiaip ar taip, ar negalėčiau tik pamatyti jos, kai atvyksiu pasisvečiuoti Triušiogalon arba kas nors iš jūsų bus mūsų kraštuose?

Nuliūdau perskaičiusi laikraštyje, kas nutiko rašytojai Sniegei. Ji turėjo aukso širdį, kaip galėdama globojo mūsų Oskarą, kai jis retkarčiais likdavo pas senelę Triušiogaloje. Jūs taip maloniai rašote Oskarą buvus Triušiogalos literatų draugijos „dešimtuoju nariu“, ir aš nuoširdžiausiai tikiu, kad jam labai daug reiškė galimybė būti bendraamžių draugijoje, nors iš tikrųjų jis nepajėgė normaliai bendrauti su jais.

Mudu su velioniu vyru nesiliovėme žavėtis rašytoja Sniege ir itin šiltai prisimindavome ją. Kai garsioji rašytoja sutiko kelyje mano motiną ir su ja einantį Oskarą, ji prašnekino suvargusią senutę ir, išgirdusi apie Oskaro būseną (šiais laikais mūsų sūnus būtų vadinamas autistu), gražų, bet šiaip jau ribotų galimybių berniuką pakvietė lankytis savo namuose, kur nuolat rinkdavosi jos vadovaujamas vaikų būrelis.

Anuomet nežinojom, kad iš minėtų vaikų išaugs reikšmingiausi suomių rašytojai. Jeigu būtume žinoję, vargu ar mūsiškį nemokantį skaičiuoti ir rašyti Oskarą būtume drįsę leisti į tokią garbią draugiją.

Mes su velioniu Olaviu uoliai skaitėme knygas, ir dėl vyro regėjimo negalios aš, savaime aišku, balsiai jam skaitydavau literatūros klasiką, kai tik galėdavau. Kaip linksmą anekdotą motina man persakė vieną nutikimą, kurį girdėjo iš Lauros Sniegės: mūsų mažakalbis sūnus, pasak jos, kartais užsimodavęs deklamuoti namie girdėtų kūrinių ilgiausias ištraukas, tarp jų Melvilio, Valtario ir Prusto, ir rašytojai Sniegei daręs didelį įspūdį.

Mūsų Oskaras gal ir buvo daugeliu požiūrių neįgalus ir nieko nesuprasdavo iš tų ilgų ištraukų, kurias deklamavo, bet vis dėlto buvo apdovanotas tuo išskirtiniu gebėjimu. Jeigu tai suteikė kitiems džiaugsmo, vadinasi, ir aš turiu dar vieną priežastį būti dėkinga.

Papildomi duomenys apie nurodytas būtybes ir kitos pastabos