Pasi Ilmari Jääskeläinen: Sniegė ir jos devynetas

– Matysim, – tarė Žiemys. – Mano sode žemės paviršius taip įšalęs, turbūt tirps visą vasarą.

Ela ir Žiemys susižvalgė.

– Ar galiu pasiūlyti saldymedžio saldainių? – paklausė Ingrida ir pasilenkusi ėmė raustis rankinėje.

Jie kramtė saldymedžio saldainius, tada atvažiavo taksi automobiliai, į juos ir susėdo Triušiogalos literatų draugijos nariai.

Praėjus trims valandoms Ingrida Katelė nuėjo pasitarti su slaugytojomis.

– Aš tikrai suprantu, kad ligonės negalima tuščiai varginti, kad ją dar kartą operuos ir leidžiama lankyti tik šeimos nariams. Tačiau kadaise mes buvom artimai susidraugavusi grupė. Geri bičiuliai, literatūriškai šnekant, tikra šeima. Patikėkite, Aura Jokinen, arba Arnė Alkvistas, labai tikisi pamatyti prie savo lovos rašytojus Žiemį, Saristo, Selento, Kangasniemi, Oksalą, Holmą, Kariniemi, Katelę ir dar štai tą, Elą Milaną. Mūsų apsilankymas tik padės rašytojai Jokinen greičiau pasveikti. Mes kaipmat dingsim, jos kraujo giminėms nė nepasirodžius.

Aiškus dalykas, visos slaugytojos pažinojo Laurą Sniegę ir šiek tiek graibėsi apie rašytojos santykius su devynetu Draugijos narių. Be to, pasirodė, kad dvi iš jų buvo Marčio Žiemio kūrybos gerbėjos, o trečia prisipažino mėgstanti Siljos Saristo detektyvus ir prisiminė sykį nupirkusi vaikui Kalėdoms dovanų kažkurią Ingridos Katelės knygą.

– Sakot, kad mūsų pacientė irgi rašo? – paklausė viena slaugytojų. – Tai bent. Niekada iš arčiau nesu mačiusi rašytojo, o dabar štai pilna ligoninė. Ar jos knygų yra ligoninės bibliotekoje? Dabar tikrai pasidomėsiu. Kuo, sakote, ji vardu?

Galų gale buvo sutarta, kad kiekvienas iš devyneto lankytojų užeis pas ligonę skyriumi ir palatoje bus ne ilgiau kaip minutę.

Pirmoji Jokinen palaton baudėsi patekti Silja Saristo, kadangi ją spyrė reikalas į moterų tualetą.

– Aš tuojau prišlapinsiu kelnes ir noriu kuo greičiau išnykt iš čia, mano galva, mirštantys draugai toks slogus vaizdas. Ir tas ligoninės dvokas, fu fu.

Po šešių minučių visi senieji Draugijos nariai buvo apsilankę palatoje, atėjo Elos Milanos eilė. Ji užėjo į palatą, kur buvo likusi viena Aura Jokinen. Moteris gulėjo lovoje su tamsiais paakiais, sutvarstyta galva, rankon įbesta lašeline.

Slaugytoja parengė juos – paaiškino, kad, nors ir sąmoninga, ligonė gali būti kvakštelėjusi.

– Pratęsime Žaidimą nuo ten, kur baigėm, – tarė Ela. – Tada, kai tu vėl pajėgsi sėlinti iš pasalų. Pasiteiravau kitų ir jie pasakė, kad Žaidimą tikrai galima nukelti, kai nutinka tokių dalykų. Tačiau ligi tol pasistenk nesivarginti pernelyg gausiomis ir sudėtingomis mintimis. Galbūt dabar jie patikrins, kas iš tiesų dedasi mokslinės fantastikos rašytojos galvoje. Tikiuosi, jie pataisys tavo galvą taip, kad imsi rašyti knygas apie esamą tikrovę, o ne visokius prasimanymus.

Mokslinės fantastikos rašytoja nusišypsojusi kilstelėjo antakį ir kažką sumurmėjo.

Ela pasilenkė arčiau ir užuodė aštrų tvaiką, sklindantį nuo lovos ir joje gulinčios ligonės.

– Ką sakei?

– Jansonas, – kuštelėjo Aura Jokinen, rodydama akimis durų pusėn. – Kaip tik dabar. Nuėjo kavinėn. Paklausk apie Sniegę.

Ela įžengė į kavinę.

Žmonės užeidavo ir išeidavo. Indų tarškesį gožė pašnekesiai, vilnijantys po visą patalpą. Ela lėtai patraukė išilgai sienos. Ieškojo prie stalų vyriškio, atitinkančio daktaro Jansono apibūdinimą: senyvas, liesas žilabarzdis ponas.

Draugijos rašytojai buvo apsėdę septynetą stalų skirtingose kavinės vietose.

Katelė ir Žiemys dalijosi vienu stalu. Ilga kavinės vitrina su gardėsiais stovėjo jiems už nugaros. Ingrida Katelė gurkšnojo kavą, išlenkusi laibą kaklą. Ryškioje kavinės šviesoje atrodė suvargusi ir pasenusi.

Martis Žiemys valgė didelę šokoladinę spurgą. Lėkštėje buvo ir daugiau gardėsių: bandelė su kumpiu, šokoladinis batonėlis ir dvi didelės Vienos bandelės. Jis vilkėjo baltą kostiumą. Šokolado dėmė ant šilkinio kaklaraiščio švietė iš tolo.

Pastebėjusi Elą Ingrida pamojo jai sėstis prie jų. Toji atsisakė gestu, tokiu painiu, kad Ingrida tik sutrikusi nusišypsojo. Mergina toliau suko ratus kavinėje. Ją lydėjo nervingi žvilgsniai, tartum ji būtų leopardas, tykantis deramos aukos.

Ela ilgesingai mąstė apie nuotrauką ant Žiemio kambario sienos, vaizduojančią Ingridą su Marčiu, kai jie buvo vaikai. Paskui jai šovė mintis apie kamerą, kuri įamžintų žmones ne momentinio blyksnio metu, bet atskleistų visą jų būties chronologiją: Ar galėtumėt kiek pasigręžti, kad jūsų vaikystė tilptų kadre, dabar ją užgožia vidutinis amžius…

Ant galinės kavinės sienos buvo nutapytas mėlynuojančių kalnų kraštovaizdis su avimis ir žmonėmis. Mergina įdėmiai žvelgė į žilabarzdį stilingai apsivilkusį senolį, sėdintį tarp avių.

Miego stoka, matyt, paveikė jos regėjimą, freska taip keistai išlinko akyse.

Čia senukas sujudo ir gurkštelėjo kavos iš puodelio. Tik dabar Elai smilktelėjo, kad vyras nėra freskos dalis.

Ji pasiėmė kavos ir tešlainių. Kai su padėklu priėjo prie daktaro Jansono staliuko, prisiminė iš tiesų jį mačiusi Lauros Sniegės pobūvyje. Gydytojas stovėjo laiptų apačioje prie pat jos, kai Sniegė ėmė lipti laiptais žemyn.

– Daktaras Jansonas?

– O, laba diena, – šypsodamas atsakė senolis. – Žavingoji panelė Milana iš Triušiogalos literatų draugijos. Gerai jus pamenu. Deja, mudu neturėjom progos prisistatyti vienas kitam tame nelemtame pokylyje, tačiau man pasakojo apie jus. Prašome prisėsti, jeigu tenkina tokio sukriošėlio draugija.

Padėjusi puodelį ant stalo Ela atsisėdo šalia vyriškio.

– Tikiuosi, neįsižeisite, – tarė daktaras Jansonas, palinkęs prie merginos, – jeigu pačią pirmą mūsų pažinties akimirką pasakysiu, kad jūsų lūpų išlinkis yra neįtikėtinai dailus, žiūrint išėjusio į pensiją gydytojo ir meno mylėtojo akimis. Gamtai būdingi visokie įgeidžiai ir nuokrypiai, mano profesija, deja, leido gana dažnai tuo įsitikinti. Bet jūsų lūpos yra akivaizdus gamtos dovio įrodymas.

Ela padėkojo daktarui už komplimentą, persibraukė per kairįjį antakį ir vangiai šyptelėjo.

Senuko dėmesys nukrypo į šviesią kavinės salę, ir Ela pasekė jo žvilgsnį. Pardavėja prie vitrinos pildė kepinių padėklą, kurį rašytojas Žiemys neįtikėtinai mikliai buvo spėjęs ištuštinti. Tolėliau pats Žiemys stebėjo pardavėjos veiksmus, turbūt svarstydamas, ar pasiimti dar ko užkrimsti. Parėmusi krumpliais smakrą Ingrida Katelė kažką aiškino Žiemiui.

– Matyt, čia susirinko visa Draugija. Viena guli viršuje su lašeline, o kiti sėdi kavinėj. Ar jie vis dar nekalba tarpusavy?

– Vis dar ne, – atsakė Ela.

Daktaras Jansonas liūdnai gūžtelėjo pečiais.

– Na, tai jau tęsiasi metų metais. Seniokui kaip aš visiškai nesuprantama, kad žmonės gali taip susvetimėti. Tokie artimi kaip jie kadaise. Daug metų viską darė kartu – atostogavo ir linksminosi, ir mokėsi rašyti. Kai kurie net buvo įsižiūrėję į kits kitą. Suprask, kad geras: gal jiems tereikia pakilti nuo savo rašomosios mašinėlės?

– Vis dėlto puiku, kad atėjo aplankyti Auros, – pridūrė Ela. – Buvau tądien su Aura, kai ją ištiko smūgis. Mudvi, taip sakant, turėjom būtinai susitikti kai ko aptarti – dabar, kai ir aš esu Draugijos narė.

Senukas linktelėjo.

– Taip, girdėjau.

– Mes tuomet kalbėjom apie tai, kas nutiko Laurai Sniegei, kai ji buvo maža.

Ela metė daktarui Jansonui jauką ir kartu ramiai pakėlė puodelį kavos prie lūpų, slėpdama veidą.