Pasi Ilmari Jääskeläinen: Sniegė ir jos devynetas

Išbėgau laukan ir parėjau namo. Pamenu, kaip tvinkčiojo skruostas, kaip paleidau dūdas. Kai kitą kartą pamačiau Laurą Sniegę, ji nusistebėjo: „Vaje, Aurai į skruostą įgėlė kažkoks gyvis“, o aš tik atsakiau, kad tikrai, pievoje įgėlė vapsva. Niekad niekam to nepasakojau, tau pirmai.

Aišku, iš dalies tai galėjo būti ir sapnas, vaiko samprata negalima beatodairiškai pasikliauti. Turbūt ir tu taip manai. Taip manyti norėjau ir aš. Šitaip susidaro panašūs nuokrypiai.

Tokių nedidelių keistenybių kartkartėmis vis nutikdavo, bet niekas nekreidavo į jas dėmesio. Bene priėjusi kam nors gali pasakyti, girdi, „Laura Sniegė ką tik nusičiaudėjo, eidama per lietų, ir pusę sekundės aš mačiau kiaurai ją“? Tokių atvejų gana daug, jie iš tikrųjų baugina, tačiau patys baisiausi – tai imbierinių tešlainių formelėms netinkami nutikimai, apie juos bus toliau.

Ir dar – prieš pereidama prie jų, privalau paminėti vieną atvejį, kuriam turėtum skirti ypač daug dėmesio, formuodama teoriją apie Lauros Sniegės prigimtį. Mat rašytojai vaikystėje nutiko toks dalykas, kuris… na, gal verčiau šnektelėk, jei tik galėsi, su vienu išėjusiu į pensiją daktaru – jo pavardė Jansonas, jis geriau išmano. Nežinau, ar buvote supažindinti per pobūvį, bet jis tikrai ten dalyvavo – gal atsimeni žilabarzdį liesą poną, gana garbaus amžiaus? Šiaip ar taip, Jansonas buvo daktaras, gydęs Laurą Sniegę, kai ją mažą ištiko ta nelaimė. Vis dėlto toks atvejis, kai…

Ela sunerimo.

Aura Jokinen vis kalbėjo ar bent jau stengėsi kalbėti. Tačiau jos šneka tapo nebesuprantama: ji trūkinėjo, garsai susiliejo, galų gale virto tik veblenimu.

Mokslinės fantastikos rašytoja sušnirpštė porą kartų, stengėsi atsisėsti tiesiai, plačiai išsižiojo ir, palinkusi į šoną, sudribo ant grindų.

Ela pašoko nuo kėdės ir, pasilenkusi prie moters, nurišo skraistę jai nuo akių. Ji pamatė bejėgišką Auros Jokinen žvilgsnį ir beformę ištižusią kairiąją veido pusę.

– Nusiramink, miela bičiule, – sukuždėjo Ela, glostydama Jokinen plaukus. Moteriai iš lūpų kertelės driekėsi seilės. – Tai gana rimta priežastis atidėti Žaidimą kitam kartui. Ir tu netrukus atsigausi. Greičiausiai mėginai sykiu išliedinti pernelyg sudėtingus dalykus.

Ela paskambino pagalbos numeriu ir pranešė, kad pusamžę moterį ištiko apopleksija priešais Lauros Sniegės namą.

Paskui išvilko Aurą Jokinen į lauką, kad nereikėtų aiškintis ir jiedvi nebūtų apkaltintos įsilaužimu.

Jos liko ant laiptų laukti greitosios pagalbos, Ela laikė glėbyje mokslinės fantastikos rašytoją. Kairė moters akis buvo užmerkta, o dešinioji budriai stebeilijo.

Moteris nesiliovė žiopčiojusi, tartum iš paskutiniųjų stengtųsi išsiliedinti.

Kitą rytą profesorius Korpimekis paskambino Elai, palinkėjo geros dienos ir, nelaukdamas atsakymo, ėmė komentuoti jos istorijas, nugirstas prie kavos.

– Labai įdomu. Gryna teisybė. Kaip tik tokie pasakojimai Lauros Sniegės kūrinius ir Draugijos rašytojų darbus parodo visiškai naujoje, kerinčioje šviesoje. Kai kuriuos jų įtraukiau į savo paskaitas. Vargu ar turiu sakyti, kad auditorijos dabar sausakimšos. Lauros Sniegės tema masina klausytojus. Betgi čia tavo ankstesni atradimai ar sukaupei ko nors naujesnio?

– Žinoma, – atsakė Ela, – naujų istorijų vis daugėja. Tačiau…

Ji persibraukė plaukus ir stengėsi susikaupti. Mat budėjo kone visą naktį.

– Taip? – viltingai paklausė profesorius.

– Taigi, ar galėtume panaudoti tokią… na, sakyčiau, tokią išskirtinę medžiagą?

Profesorius švilptelėjo.

– Ar turi mintyje medžiagą, susijusią su rašytojos seksualumu? Ar užtikai kokių sensacijų arba skandalų?

– Turiu omeny istorijas apie šmėklas, – atsakė Ela, kartu svarstydama, kaip išreikšti savo mintis laikantis akademinių kanonų. – Vakar vieną mano informatorę per pokalbį ištiko ligos priepuolis. Turbūt apopleksija. Tuo metu ji kaip tik pasakojo man epizodą apie Laurą Sniegę, ir tas epizodas turėjo bruožų, būdingų stebukliniams pasakojimams ar istorijoms apie šmėklas.

Mirtina tyla telefono ragelyje pašiurpino Elą. Ji girdėjo profesorių kvėpuojant. Mergina to ir bijojo: net mėginimas prastumti nestandartinius dalykus į oficialiąją literatūros istoriją iš pat pradžių ėmė griauti jai tyrėjos karjerą.

– Na, juo nuodugnesnį vaizdą susidarysime apie rašytojos Lauros Sniegės prigimtį, juo geriau suprasime jos kūrybą, – pagaliau mįslingai pareiškė profesorius.

Ela girdėjo, kaip rašiklis dreskia popierių kitame telefono linijos gale. Profesorius žymėjosi pastabas.

– Pažiūrėkime. Dalis tiriamojo darbo skirta Lauros Sniegės personai, ten nagrinėjama jos asmenybė ir santykiai su žmonėmis. Čia labai pravers tavo sukauptos istorijos. Antrąją dalį sudarys kuo išsamiau atpasakotas autorės gyvenimas nuo vaikystės iki dingimo. Šiokių tokių esminių duomenų jau turime, tačiau juos dar būtina patikslinti, taigi kaupdama medžiagą atkreipk į tai dėmesį.

Profesorius atsikrenkštė ir aiškino toliau:

– Trečiąją, svarbiausią dalį sudaro Lauros Sniegės literatūrinio palikimo analizė ir interpretavimas. Ir tavo mokslinis darbas bus puikus atspirties taškas, galbūt ne visumos, bet, šiaip ar taip, vienos galimos traktuotės atžvilgiu. Žinoma, tiriant kūrybą taip pat dera įterpti biografinių faktų, toje srityje irgi gali rasti dėmesio vertų dalykų.

Vyras spragtelėjo rašiklį.

– Klausydamiesi įvairiausių gandų apie Laurą Sniegę, aišku, turime atsiminti, kad svarbiausia – knygos, kurias ji parašė. Mes taip pat privalom sukaupti visą įmanomą informaciją apie Lauros Sniegės gyvenimą, tai, be kita ko, yra mūsų priedermė literatūros istorijai. Tačiau iš esmės rašytojos gyvenimas ne itin svarbus. Galų gale, literatūros atžvilgiu visai tas pat, ką darė, galvojo ir jautė autorius, rašydamas knygas, nors tokie dalykai, savaime suprantama, žadina mūsų žmogišką smalsumą.

Rašiklis valandėlę liovėsi krebždėjęs.

– O tas istorijas apie šmėklas, kurias minėjai, – tarstelėjo profesorius, – gal bus įmanoma įterpti biografijos skyriuje kaip trumpas išnašas.

Baigusi pokalbį su profesoriumi, Ela išgėrė kavos, pasitikrino šį bei tą savo telefone, tada paskambino kitiems aštuoniems rašytojams.

Nors Draugijos nariai nesimėgavo tarpusavio bendravimu, sena bičiulystė paėmė viršų ir visi sutarė kitą dieną nuvykti į centrinę universitetinę ligoninę aplankyti Auros Jokinen – ypač kai Ela kiekvienam jų pasakė, kad visi kiti jau sutiko.

Ingrida Katelė, kuriai Ela paskambino pirmiausia, supeikė jos ketinimą išsinuomoti autobusiuką.

– Vien tai, kad privertei visus sutikti, yra didelis laimėjimas, už kurį, ko gero, tau bus suteiktas aukščiausias valstybinis apdovanojimas. Vis dėlto nepersistenk. Kelionė į ten užtruks kelias valandas. Padarykim taip: dešimtai valandai iškviesk septynis taksi automobilius prie bibliotekos. Rinksimės tenai. Tu, aš ir Martis važiuosime vienu automobiliu. Kiti šeši susės į atskirus.

Diena išaušo debesuota, oras buvo švelnus. Draugijos nariai atvyko priešais biblioteką ir iš tolo apsikeitė mandagiais pasisveikinimais. Niekas nežengė poros metrų arčiau prie kitų, išskyrus Elą, Ingridą Katelę ir Martį Žiemį, kurie stovėjo kartu, stengdamiesi nuslėpti nejaukumą.

– Sniegas netrukus ims tirpti, – prabilo Ela.

Visi trys akimirksniu atsigręžė pasigrožėti krintančiomis snaigėmis.

– Tikrai, – paantrino Ingrida.