Salar Abdoh - Teheranas temstant

Mintimis jis grįžo į Sanandadžą, kai buvo užsiminta apie jo motiną Soaad. Kartą, kai jis buvo dvylikos, jo senis parėjęs namo pasakė, kad Soaad juos paliko ir išvyko į Australiją. Ir viskas. Istorijos pabaiga. Šią žinią tėvas pranešė taip, tarsi sakytų, kad pomidorų sezonas baigėsi ir jų daugiau nebebus. Ką dvylikmečiui berniūkščiui daryti su tokia informacija? Po dvejų metų Teheraną apėmė liepsnos. Mokyklas uždarė, karališkoji šeima pabėgo, o revoliucijos išdavikai buvo kariami ant medžių ir apšvietimo stulpų. Užuot mokęsis Malekas dienas leido stebėdamas studentų grupuočių susirėmimus priešais Teherano universitetą naujai iškeptame Revoliucijos prospekte. Kol jo senis vieną popietę grįžo namo ir triumfuodamas pareiškė: jis išsirūpino vizas, ir jie vyksta į Ameriką. Jie važiavo į Kaliforniją, Fresno miestelį, kur, pasak puikaus Maleko vyresniojo pagalbininko, buvo labai pigiai parduodama sausainių parduotuvė. Jie, tėvas ir sūnus, pradėsią gyvenimą iš naujo Kalifornijoje, toli nuo revoliucijos ir karo. Taip, iš tiesų, jie kepsią sausainius saulėtoje Kalifornijoje.

Autobusas, visą kelią pukšėjęs ir trūkčiojęs, galutinai sugedo šalia Hamadano miestelio, prie suvenyrų parduotuvės, kurioje buvo pardavinėjamos vietinės lėlės, panašios į rusiškas matrioškas, tik menkesnės. Autobusu taip pat važiavo vienas energingas olandų keliautojas, be paliovos fotografavęs aklus irakiečius. Tas vyrukas, aukštas ir lieknas, ir labai šviesiais plaukais, trokšdamas pasitarnauti lydėjo aklus irakiečius vieną po kito iš autobuso į žolingą vietą – nesiliaudamas fotografuoti.

Vaikai ėmė verkti. Vieną moterį irakietę surėmė kažkokie skausmai, ir Malekas girdėjo šnabždantis persų ir arabų kalbomis, kad ją reiktų tuoj pat nuvesti į pirmosios pagalbos punktą.

Neapsikentęs Malekas nuėjo į suvenyrų parduotuvę, kur lūkuriavo keletas vietos taksistų, pasiūlė sumokėti tiek, kad jie neįstengė atsisakyti, ir po minutės sėdėjo priekinėje geltono pežo sėdynėje, keliaudamas į Teheraną vienas.

Kalifornijoje paaiškėjo, kad „puikusis“ jo tėvo pagalbininkas yra sukčius. Sausainių kepyklėlės verslas jau merdėjo pernelyg ramioje gatvelėje Amerikos užkampio miestelyje. Ši nesėkmė nuvarė jo senį į kapus. Ir per visus tuos įvykius, iki pat šios dienos, Soaad beveik niekada nefigūravo jo gyvenime. Ar ji buvo Australijoje, ar mėnulyje, neturėjo reikšmės. Tačiau visą šį laiką ji gyveno Teherane. Ir ką jam daryti su ta informacija?

– Susitik su motina, – pasakė jam Sina.

Susitikti su ja? Kam? Pasibučiuoti ir atsigriebti už prarastą laiką?

Kai auštant Malekas pagaliau parsirado į Teheraną, mintis pertraukė Klaros Vikingstad skambutis.

Jį nustebino adresas, kurį ši jam nurodė. Niavaranos rajono gale buvo pusiau uždara vietovė, kurioje gyveno daug vyriausybės darbuotojų ir buvusių tarnautojų. Joje budėjo daug policininkų, nors gatvėse jų sutikdavai retai. Tas paprasčiausiai jaučiama. Čia nebuvo pasilinksminimo vietų, romantiškų pasivaikščiojimų aplinka taip pat neskatino.

Pro namo langus buvo matyti panoraminis miesto vaizdas. Tačiau kilometrai nešvarios miglos, atsiverdavę prieš akis, didelio susižavėjimo nekėlė. Tolumoje pagrindinėmis miesto arterijomis automobilių srautai lėtai judėjo į niekur, o toliau, pietuose, viskas liejosi į tiesiog apokaliptinį pilkumą.

Privatūs sargybiniai atidarė duris ir palydėjo Maleką į nepaprastai didelę priėmimo salę, dekoruotą kaip įprasta naujiesiems turčiams, – bjaurūs šviestuvai, auksiniai apmušalai, pernelyg dideli krėslai ir sofos. Kai laiptais į priimamąjį nusileido Klara, lydima tarno, kuris ėjo atsilikęs per tris žingsnius ir nudelbęs akis į grindis, ji pasirodė panaši į kokios nors Teherano notarų kontoros tarnautoją. Galvos apdangalai jai niekada netiko. Jie užgesindavo jos ugnį. Ir Malekas niekada nematė jos su galvos apdangalu, išskyrus tuos atvejus, kai ji viešumoje turėjo juos dėvėti. Situacija buvo labai keista. Malekas pasijuto taip, tarsi jie abu būtų svetimoje teritorijoje.

Tarnai atnešė jiems arbatos ir pasišalino.

– Kieno šis namas? – paklausė Malekas.

Pavardė, kurią ji paminėjo, privertė jį stabtelėti ir pažvelgti į aplinką kitomis akimis. Tai buvo kadaise įtakingo valdininko namas. Šis žmogus nuo revoliucijos laikų dirbo visose vyriausybėse, išskyrus pastarąją. Galimas daiktas, senais laikais jis pasirašė keletą standartinių mirties nuosprendžių. Kilo akivaizdus klausimas: „Kodėl jis? Kodėl čia?“

Klaros akyse jis išvydo norą teisintis. Kartą ji parašė ilgą straipsnį kažkokiam žurnalui ir atskleidė amerikiečių kareivių gyvenimą Irake. Rašinys buvo naudingas ir tikroviškas, sutiktus karius ji vaizdavo kaip pažeidžiamus, pasimetusius ir iš esmės geranoriškus žmones. Viskas atrodė lyg ir teisinga, išskyrus tai, kad tikrovė buvo kur kas sudėtingesnė. Jis pasakė jai, kad tokį akivaizdų šlamštą būtų galėjęs parašyti „bet kuris samdomas rašeiva“. Tada jos veide pasirodė tokia pati išraiška. Jeigu korespondentas negali rašyti akivaizdžių dalykų, tai kas tada gali?

– Kitąmet bus rinkimai. Šis vyrukas gali grįžti į žaidimą. Jis pažangus. Remia pokyčius, – tarė ji.

– Ir todėl tu atėjai, įsirengei jo namuose stovyklą ir pasidarei jo sugulove?

– Derėtų tau vožti antausį, – šaltai, bet neparodydama pykčio tarė ji.

– Liaukis, Klara! Nori pasakyti, kad prikaupęs pinigų savo sąskaitoje Šveicarijos banke ir pasistatęs keletą tokių „makrūmų“ vyrukas staiga sušvelnėjo, išvydo šviesą ir tapo pokyčių ir demokratijos rėmėju? Tavo manymu, jis ėmė atgailauti? Pradėjo rūpintis paprastais žmonėmis?

Ji tik žiūrėjo į jį laukdama, kol šis baigs savo pagraudenimus.

– Jo rankos suteptos krauju, – pridūrė jis.

– O kieno rankos nesuteptos krauju, Rezai?

Tarnai atnešė dar arbatos. Šalyje, kurioje per dieną žmogus vidutiniškai išgeria apie penkiolika puodelių arbatos ir kiekvienas yra dar silpnesnis ir drungnesnis negu ankstesnis, arbata visada buvo velnioniškai gerai patiekiama. Kodėl iraniečiai negalėtų pasimokyti iš turkų, kaip užplikyti tikrą arbatą? Malekas pajuto, kad jis kitokiais žodžiais atkartoja tą patį, ką pasakė Sinai kalbėdamas apie jo ryšius su KAF. Ką Klara iš tiesų sumanė? – klausė savęs. Atsakymas: didelę sensaciją. Štai ko ji norėjo. Jai neužteko priklausyti rinktiniam užsienio korespondentų klubui. Ji troško rašyti pranešimus iš paties įvykių epicentro. Siekė pelnyti Pulicerio apdovanojimą.

Ką jis galėjo jai pasakyti?

– Klara, tu žaidi pavojingą žaidimą. Juk žinai, kaip čia yra. Kai jie nusprendžia laikyti tave savo taikiklyje, gali ir sunaikinti. Taip, netgi tave.

Dabar Malekas dėl jos nerimavo. Klara turėjo savybių, kurios jam nelabai patiko. Pavyzdžiui, jos nepaprastas ambicingumas arba tai, kad beveik pamiršo jį, kol jai vėl neprireikė. Tačiau pati Klara jam patiko. Ji buvo labai geros širdies. Jis matė, kaip ji stengiasi padėti kitiems, negalvodama apie save. Ir ji buvo drąsi. Ne tokia kaip „užpakalinių durų“ žurnalistai. Ji puldavo į patį įvykių sūkurį, negalvodama apie savo kailį. Dėl visų šių priežasčių Malekas nuoširdžiai ja rūpinosi. Buvo jai skolingas ir norėjo apsaugoti. Ji įžengė ne į savo teritoriją. Įvykiai galėjo pasisukti pavojinga linkme. Įvykiai pasisuko pavojinga linkme.

Klausydamasi jo kalbų ji nusijuokė ir paragino gerti arbatą.

– Kas visų blogiausia gali čia man nutikti? Galbūt kitais metas rinkimus laimės ne mano blogiukas, o kuris nors kitas blogiukas. Jeigu dar būsiu čia, jie kuriam laikui įmes mane į kalėjimą. Aš amerikietė. Kiek laiko jie gali laikyti mane cypėje? Tris savaites? Tris mėnesius? Aš išeisiu šiek tiek sulieknėjusi, grįšiu namo ir…