Salar Abdoh: Teheranas temstant

Jis parašė Klarai: Ar naudotis žmonėmis žurnalistams tapo antrąja prigimtimi?

Gana ilgą laiką Malekas sėdėjo spoksodamas į savo parašytus žodžius, paskui ištrynė tą klausimą ir nutarė apskritai nesiųsti atsakymo.

Kitas elektroninis laiškas buvo nuo jo studentės Kandisės Vinsent. Laiškas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmąją dalį sudarė nuorodos į keletą nuotraukų su paaiškinimais. Kandisė su savo vaikais: ji ruošia jiems pusryčius, paskui išleidžia prie mokyklos. Antrojoje laiško dalyje buvo jos pranešimu pagrįstas straipsnis, publikuotas vietiniame Bronkso laikraštyje, apie tai, kad jos rajone policija panaudojo šaunamuosius ginklus. Paskutinėje nuotraukoje ji, juostele persirišusi rausvai purpurinius plaukus, migdolinėmis akimis žvelgia į objektyvą. Rodės, žiūri tiesiai į Maleką, tarsi mesdama jam iššūkį: Sunkumų yra visur, dėstytojau. Nėra reikalo važiuoti į kitą pasaulio kraštą jų ieškoti .

Iš mažos motelio kompiuterinės šalia vestibiulio Malekas matė siaurą ruoželį jūros. Bangos siekė motelio pamatus ir grasino užlieti vidų. Dar likę neužlieti paplūdimio lopinėliai buvo užversti nuolaužomis, šiukšlėmis ir senų namų, seniai pasidavusių vandeniui, liekanomis.

Vanduo jam priminė Niujorką. Kartais jis ilgai vaikštinėdavo palei Harlemo upę, 181-ojoje gatvėje pereidavo tiltu į Bronksą ir klaidžiodavo tarp socialinių daugiabučių, kuriuos savo rašiniuose minėjo Kandisė. Praeidamas pro krepšinio aikšteles jis matydavo, kaip įnirtingai kamuolį varinėjantys paaugliai, daugelis nusirengę iki pusės, atsisukę nudelbdavo jį nedraugiškais žvilgsniais: girdi, ko čia maklinėja šis kvaištelėjęs baltasis, bene pasiklydo ar atėjo pasilinksminti lindynėse?

Kitoje laiško dalyje Kandisė pridūrė: Kaip aš ir bijojau, mano vaikų tėtis buvo apsilankęs šiomis dienomis ir šiek tiek prie manęs kabinėjosi. Bet niekis, manau, susitvarkysiu. Didžiuokitės manimi, dėstytojau.

Malekas išjungė elektroninį paštą. Ir kai jis dar kartą pažvelgė į langą, norėdamas išvysti dalelę jūros, kažkas jam buvo užstojęs vaizdą.

– Šioje šalyje turėtumėte atsargiau rinktis, su kuo bendrauti, pone Malekai, – tarė Fani.

Malekas akimirką grūmėsi su noru pasakyti šiam žmogui, turinčiam įprotį išdygti tarsi iš po žemių, kad dingtų jam iš akių.

– Aš čia tik turistas, pone Fani.

– Jeigu taip, turėtumėte būti dar atsargesnis.

Malekas padarė išvadą, kad Fani tikriausiai yra beatodairiškai drąsus žmogus. Mintis, koks beatodairiškai drąsus žmogus turėtų būti Fani, atėjo Malekui, kai jiedu sėdėjo kaimo arbatinėje ant kalvos viršūnės, nuo kurios buvo matyti jūra. Vienas žmogus negalėjo suktis šiame versle, neturėdamas komandos tuoj būtum suvoluotas : ministerijoje vartojo kaip tik tokį terminą – suvoluotas. Tačiau Fani, rodės, dirbo vienas.

Malekas nutarė eiti tiesiai prie reikalo:

– Leiskite spėti, – jūs negalite prisikasti prie Sinos Vafos, nes jam teikia kažkokią apsaugą tie žmonės, kuriems jis dirba, taigi nutarėte veikti per mane. Ko jūs norite?

Fani kurį laiką atrodė sutrikęs. Jis žvelgė į mėlyną horizonto platybę, nusidriekusią link Rusijos kranto, rankose išsiblaškęs vartė Bic rašiklį. Paskui surikiavęs mintis tarė:

– Matote, kiek žemės nuo čia, kur mes sėdime, iki pat pakrantės? Visa ši žemė kadaise priklausė jūsų draugo tėvui.

Nieko nauja. Žemės valdos, sporto komandos, stadionai ir poilsio centrai – Vafų turtai iki revoliucijos buvo išties nesuskaičiuojami. Prieš daug metų Malekas sužinojo, kad net jo paties tėvas iš esmės buvo vienas iš samdomų didžiojo Mohamado Vafos ir jo dinastijos darbuotojų. Malekas vyresnysis buvo tik vieno iš Vafų restoranų tinklo buhalteris.

– Senais laikais, kai mudu su jūsų draugu dirbome drauge, jis suteikė man atstovo įgaliojimus imtis veiksmų atgaunant konfiskuotus jo tėvo turtus. Tas įgaliojimas buvo terminuotas. Noriu, kad jūsų draugas atnaujintų mūsų sutartį, ir aš galėčiau atlikti savo darbą.

Atstovo įgaliojimai . Jie buvo tarsi stebuklingas burtažodis: „Sezamai, atsiverk“, kurį čia kiekvienas norėjo gauti arba perduoti.

– Norite pasakyti, kad judu su Sina buvote kolegos?

– Dabar tai nesvarbu. Tačiau tai tiesa, aš buvau jo agentūros vadovas.

– Ir jūs taip lengvai atskleidžiate man tokią informaciją?

– Neatskleisčiau, jeigu man tai galėtų pakenkti. Be to, aš jau nebedirbu toje srityje.

– Tai kokioje srityje jūs dirbate, pone Fani?

Jis esąs vertelga, ir nė kiek to nesigėdija. Jis esąs tarpininkas, organizatorius, vyrukas, kuris turi ryšių visose ministerijose. Jis nuolatos „patepa“ kam reikia ranką, suveda žmones, o jeigu reikia padaryti šiokį tokį spaudimą, paskambina kokiam nors vidurinės grandies policininkui arba gaujai galvažudžių Teherano pietuose, kurie atlaisvina reikalingą pastatą, užima jį arba sudegina. Jis priklausąs tai rūšiai žmonių, be kurių nieko neįmanoma padaryti. Praėjus apytiksliai dešimtmečiui po revoliucijos, tokie žmonės kaip jis tapo ypač reikalingi tiems, kurie buvo praradę savo turtus. Pradėjo grįžti tremtiniai, kurie siekė susigrąžinti savo konfiskuotą turtą. Tačiau vieni jie nieko negali pasiekti. O tokie vyrukai kaip Fani laksto už juos po įstaigas ir gauna už tai komisinius. Ir visi patenkinti. Kodėl?

– Todėl, kad iš užšaldyto turto niekam nėra jokios naudos, pone Malekai.

Maži valdininkėliai svarbiose valstybinėse įstaigose irgi gauna savo atlygį. Jie pasirašo reikalingus turto perleidimo dokumentus ir gauna savo dalį, kai pirminis verslo ar turto savininkas jį parduoda. Tai dvokiantis vyrų su dirbtinėmis šypsenomis labirintas. Apgaulės ir lengvų pinigų piramidė. Nemažai laiko dirbęs Teherane Malekas suprato, kaip veikia šis tinklas. Taigi nieko ypač nauja Fani jam nepapasakojo. Tačiau jis nežinojo, kaip būtent Sina bandė pasinaudoti šia sistema.

Kita vertus, taip pat buvo įmanoma, kad Sinos šis reikalas apskritai daugiau nedomino. Atrodė, kad jis ir taip patenkintas savo gyvenimu. Jis rado savo nišą, prisidėjęs prie tų žmogėdrų iš KAF. Jis visuomet norėjo priklausyti kokiai nors įtakingai bendrijai. Dabar jis priklausė.

Visa tai piršo klausimą: kodėl Sina vis tiek norėjo suteikti atstovavimo įgaliojimus? Ir kodėl Malekui?

– Nemažai žmonių tiesiog išsirūpina fiktyvius įgaliojimus, – tarstelėjo Malekas. – Aš pats žinau keletą tokių atvejų. Kodėl ir jums taip nepadarius? Juk turite ryšių. Jūs galėtumėte nenubaustas prastumti ir ne tokį reikalą. Kodėl nesukurpiate dokumento, kuris suteiktų jums teisę rūpintis Sinos turto atgavimu?

– Jūs beveik teisus. Kiekvienas gali sukurpti dokumentą iš nieko. Kaip jūs galite parašyti knygą, pone Malekai, – Fani nusišypsojo, be abejo, manydamas, kad jo komentaras labai taiklus. – Vieną minutę prieš jus tik tuščias lapas popieriaus, kitą minutę jūs užpildote formą, ir jis tampa nauja realybe. Taip, aš galėčiau taip padaryti. Tačiau norimas prizas, Vafų turtai, yra pernelyg didelis, kad jo būtų galima siekti neteisėtomis priemonėmis. Jį stebi daug kitų akių. Įtakingų žmonių. Todėl šis konkretus atstovavimo įgaliojimas turi būti visiškai teisėtas. Kitaip negalima.

Vėl Irakas. Kažkoks arabas padega save. Tai nutiko Kirkuke. Malekas ir Klara lankėsi Turto grąžinimo biure, kur žmonės ateidavo skųstis dėl Sadamo laikais neteisėtai atimtos žemės. Protestuodamas šis savotiškas žmogus sunešė visus savo dokumentus į kiemą, apipylė juos ir save benzinu ir uždegė degtuką. Žmonės bėgiojo aplinkui šaukdami, jog kažkas turi užgesinti ugnį. Tačiau niekas negesino. Malekas sustingęs spoksojo į liepsnojantį žmogų, tarsi stebėdamas magijos seansą. Klara biure ėmė interviu iš naujojo tarnybos vadovo kurdo, kuris atkakliai tvirtino, kad jam nereikia vertėjo ir kad arabai turi grįžti atgal į pietus, kur ir yra jų žemės. Taigi Malekas stovėjo ten ir stebėjo, kaip tas žmogus, jo paraiška žemei atgauti, atstovavimo įgaliojimas ir dar balažin kokie dokumentai, kuriuos jis turėjo pasiėmęs, dega virsdami pelenais. Prie to šleikštaus kvapo neįmanoma priprasti. Ir tas kiemas, visas užverstas ankstesniojo režimo dokumentais. Paraiškomis žemei atgauti. Kai kurios iš jų teisingos, kai kurios išgalvotos… Kai Klara po penkiasdešimt minučių išėjo iš tarnybos vadovo kabineto, ji vis dar nieko nežinojo apie įvykusį susideginimą. Malekas irgi jai nieko apie tai nesakė. Ir kai tą naktį jie mylėjosi, ji liepė jam liautis ir nebūti taip suknistai švelniam.