Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Irako?

Sina linktelėjo.

– Tu nori, kad jis manytų, jog mane yra kam apginti? Kad jis paliktų mane ramybėje, nes, palikdamas ramybėje mane, jis iš tiesų paliks ramybėje tave?

– Taip.

– Tačiau nuo ko mane reikia ginti?

– Šią dalį papasakosiu tau, kai grįšiu iš anapus sienos.

– O kas dėsis anapus sienos?

– Ten Laukiniai vakarai. Ir man jie patinka.

– Sina, kodėl veliesi į tokius dalykus? Ką tau padarė amerikiečiai?

– Jie myža ant mūsų ir sako: „Šypsokitės, lietutis!“ – sumurmėjo Sina, lenkdamas savo taurelę.

Nuo degtinės Malekas smarkiai apkaušo. Ovali rūsio užkandinė su apsilaupiusiais sienų dažais ir apipelijusiu nutriušusiu kilimu priminė seno kruizinio laivo valgomąjį. Anksčiau, kai anapus gatvės veikė Amerikos ambasada, ši vieta tikriausiai matė ir geresnių laikų. Malekui parimus ant stalo, Sina švilptelėjo, ir iš šešėlio vėl išniro tylus padavėjas, nešinas jogurtu su agurkais.

Dabar Maleką aplankė kitas nušvitimas: jeigu gana ilgai dalyvauji kokioje nors veikloje, tai galiausiai ji virsta tau spąstais. Koledže Sina buvo tik vienas iš nepatenkintų dvidešimtmečių snarglių, dalyvavusių anarchistų eitynėse Liaudies parke Berklyje ir kvailai šūkavusių Šalin JAV imperializmą! O paskui, per tuos metus, kol jis gyveno čia, tas mažas koledžo vaikinukas sutvirtėjo ir virto kažkuo kitu. Jis tarytum ištesėjo pažadą tuoktis, pažadą, kurio neįmanoma atšaukti. Ėmėsi vaidinti savo vaidmenį, įgyvendinti savo gyvenimo užduotį. Malekui, kuris dar vos prieš keletą dienų mokė studentus Niujorke, ši mintis buvo makabriška. Šalia jo sėdėjo žmogus, kurio gyvenimo tikslą tikriausiai buvo galima apibūdinti taip: vieną po kito naikinti vargšus, nusikamavusius ūkininkų vaikus, kilusius, tarkim, iš Viskonsino ar Minesotos, su „M16“ automatu ir penkiasdešimt kilogramų įrangos ant nugaros. Ir jis tai darys, kur tik galės – Anbaro provincijoje, Kunare, visur, kur tik bus tešlaveidžių vaikių, kalbančių su akcentu, nedaug kuo tesiskiriančių nuo jo paties.

Nuo šios minties ir nuo išgerto alkoholio Malekui kilo noras kvailai šūkauti. Jis prisiminė išvykas, į kurias jiedu su Sina leisdavosi koledže. Dažnai jie vykdavo į tokius miestelius kaip Beikersfyldas ir vaikščiodavo po barus. Su savo gitara ir gero kibiro dydžio kaubojiška skrybėle Sina atrodė kaip girtas Meksikos kaubojus, sumanęs nurungti baltąjį žmogų žaidžiant jo paties žaidimą. Mažai atsirasdavo jam prilygstančių kantri dainų atlikėjų. „Lost Highway“ jis išvograudavo taip jausmingai, kad net skeptiški sunkvežimių vairuotojai ir nuolatiniai barų lankytojai vėliau prieidavo prie jo, spausdavo ranką ir nupirkdavo išgerti. Tie laikai atrodė ne šiaip tolimi. Regis, kad jų apskritai nebuvo, kad jis visa tai tik susapnavo. Malekas atstūmė į šalį paskutinę taurelę. Jis jautėsi taip „sumautai“, kad norėjo ką nors sudaužyti arba pakilti laiptais į vestibiulį ir įsivelti į muštynes su tais sargybiniais iš Venesuelos. Laikui bėgant mes, patys to nepastebėdami, virtome žudikais. Mes visi. Tu – subingalvis, Sina! Tu užvertei man ant galvos savo pasaulį!

Sanandadžas. Irano Kurdistanas. Malekas sėdėjo vienoje lauko ledainėje Abidaro gatvėje. Kurdų vyrai, mūvintys apsmukusiais šalvarais, varstė jį smalsiais žvilgsniais, tačiau nei įtariai, nei priešiškai. Šiems nepaprastai išdidiems vyrams, akimirksniu siekdavusiems durklo, kam nors užgavus jų garbę, buvo tiesiog smalsu. Jis buvo pamiršęs, kokia pritrenkianti čionykštė gamta. Nenuostabu, kad tiek daug norinčių atsirėžti dalį šio krašto sau – kurdai, iraniečiai, turkai, irakiečiai ir net sirai. Tuomet, kai nekraujavo, Kurdistanas buvo gražus kaip atviruko vaizdas. Malekas jautėsi taip, tarsi vyktų dirbti, pasirengęs kirsti sieną pėsčiomis, nelegaliai, ir nebūdamas tikras, ar grįš. Jam net kilo pagunda susisiekti su praeities pagalbininkais, pažįstamais kontrabandininkais ir vedliais, kurie, kaip jis žinojo, reguliariai gabeno į Sanandadžą juodosios rinkos prekes iš kitoje sienos pusėje esančio Sulaimanijaho.

Jų gyvenimas buvo nesaldus, tačiau dabar Malekas suprato, kad, norėdamas likti tokiame žaidime, negali sau leisti atprasti nuo sunkumų; be to, šitokią kalbą kaip kurdų būtina vartoti kasdien bent po truputį, antraip ji užsimiršta. Čia jis jautėsi šiek tiek per senas ir Sinos užgožtas. Jis troško atsigulti į savo lovą ir išgerti puodelį stiprios kavos.

– Tu mane vežeisi tokį kelią tam, kad autobusu vienas grįžčiau į Teheraną?

– Žinoma. Kelionėje turėsi laiko pamąstyti apie du dalykus, kuriuos noriu tau pasakyti.

– Tai sakyk.

– Ketinu tau suteikti neribotus įgaliojimus. Noriu, kad man atstovautum tvarkant teisinius reikalus tuomet, kai nebūsiu.

Maleką apstulbino vien jau Sinos prašymo mastas. Irane neriboti įgaliojimai atstovauti tokiam žmogui kaip Sina reiškė rūpesčius. Vadinasi, Malekas iš karto būtų patraukęs dėmesį į save. Jis būtų atsakingas už galimus Sinos turtus – turtus, kurie teoriškai galėjo būti jam grąžinti, jeigu revoliucinis teismas vieną dieną priimtų palankų sprendimą. Ir Sina buvo vienintelis įpėdinis, kuris galėjo viską paveldėti. Kiekvieną žemės sklypą, neveikiantį fabriką ir apleistą restoraną, kurie priklausė jo tėvui.

Malekas pamanė: Galėčiau tiesiog atsistoti, pasakyti „ne“ ir traukti savais keliais. Juos siejo ilgalaikė draugystė, kuri įveikė visus jų nesutarimus ir atstumą. Bet tai?.. Užversti ant Maleko neribotus įgaliojimus, kai jie buvo vos už keleto kilometrų nuo liepsnojančio Irako sienos ir kai velniai žino, ką Sina buvo sumanęs ten daryti… o paskui dar pridūręs: tuomet, kai nebūsiu … Kodėl jo turėtų nebūti? Kas jam gali nutikti? Malekas puikiai suprato, kad jam nedera sutikti. Jis neskolingas Sinai tokios paslaugos. Kodėl turėtų užsiversti šitokią naštą? Tačiau prisivertė paklausti tik tiek:

– Kodėl nori suteikti man neribotus atstovavimo įgaliojimus? Ką turėčiau tau padaryti?

– Tiesiog pasakyti, kad sutinki. Apie detales pakalbėsime vėliau.

Malekas nudelbė žvilgsnį į savo batus, o kai pakėlė akis, susidūrė su įdėmiu Sinos žvilgsniu.

– Sutinku.

Sinos veidas atsipalaidavo ir sušvelnėjo. Tarsi Malekas būtų suteikęs jam antrą gyvenimą. Jie kurį laiką sėdėjo tylėdami.

Paskui Malekas atsiduso:

– Klausyk, aš negaliu perskaityti tavo minčių. Sakei, kad turi pasakyti man du dalykus.

– Aš turiu adresą, – Sina patylėjo. – Tavo motinos adresą.

– Ką pasakei?

Malekas tris dešimtmečius nieko negirdėjo apie savo motiną ir pernelyg apie ją negalvojo. Jis laukė, kol Sina pratęs mintį, bandydamas atrodyti abejingas, nors nelabai pavyko. Gal šis nutarė papokštauti?

– Kuo čia dėta mano motina?

– Niekuo. Tik pamaniau, kad norėtum išgirsti, kur ji yra. Žinau, kad nematei jos nuo priešrevoliucinių laikų. Maniau…

– Manei, kad paprašysi seno bičiulio padaryti paslaugą – prisiimti neriboto atstovavimo įgaliojimus – ir atsilygindamas norėjai taip pat padaryti paslaugą?

– Na, taip.

– Tai kurgi ji? – nors Malekas stengėsi tvardytis, tačiau jautė, kad pulsas šiek tiek padažnėjo. – Tai yra, kur ji gyvena – šalia kokio nors paplūdimio Australijoje ar kur nors kitur?

– Ne, ji gyvena toli nuo paplūdimio Teherane.

Autobusu važiavo daugiausia Irako šiitai ir kurdai, vykę į Teheraną medicinos pagalbos, nes jų pačių gyvenamosiose vietovėse trūko gydytojų ir ligoninių. Pilnutėlis autobusas įvairiausio amžiaus, įvairaus aklumo lygio irakiečių, kurių veidų išraiška puikiai slėpė susitaikymą su savo liga. Šis reginys varė iš proto. Ir kai šviesa ėmė blėsti, Malekas pajuto norą žiūrėti už juos.