Salar Abdoh: Teheranas temstant

– Mes priimsime kitą žmogų dėstyti to paties dalyko kaip ir jūs. Jis pradės dirbti rugsėjį.

Tai štai dėl ko vedėjas iš tikrųjų šiandien jį išsikvietė. Jis norėjo pranešti Malekui žinią, kad jie samdo kitą žmogų, kuris konkuruos su juo dėl nuolatinio dėstytojo etato.

Malekas iš tiesų nežinojo, ką jam atsakyti. Tam tikra prasme vedėjas elgėsi kilniai, pranešdamas apie tai Malekui. Jis išsikvietė jį norėdamas įspėti. Girdi , verčiau parašyk ką nors apie tuos savo Vidurio Rytus, dėstytojau Malekai, arba virsi istorija .

– Norėčiau susitikti su tuo žmogumi, – pasakė Malekas. – Savo būsimuoju kolega.

Vedėjas staiga pralinksmėjo. Gal tiesiog greitai suveikė tos piliulės.

– Štai ką jums pasakysiu, – jis pasirausė savo stalčiuose ir ištraukė knygą. – „Žiema Babilone“. Autorius – Džeimsas Makgreivis. Tai fantastiška knyga. Ją parašė naujasis jūsų kolega. Iš dalies joje kalbama apie tuos pačius dalykus kaip ir jūsų knygoje. Na, ne visai tuos pačius. Jis – buvęs jūrų pėstininkų kapitonas. Tarnavo Irake, Afganistane ir panašiose vietose. Tai gera knyga. Ji gali jus įkvėpti. Turėtumėte ją perskaityti.

– Jau perskaičiau.

Vedėjas atrodė apstulbęs, tarsi jam netilptų galvoje, kad Malekas skaito kitų žmonių knygas.

– Ir ką apie ją manote? – paklausė jis.

– Ji puiki.

– Kodėl taip galvojate?

– Joje rašoma tiesa.

Paskui, norėdamas patikinti vedėją, pridūrė:

– Aš net naudojau ištraukas iš jos per savo paskaitas.

Malekui išėjus iš vedėjo kabineto katedroje prasidėjo šventinis sambrūzdis – buvo švenčiama mokslo metų pabaiga. Ant ilgo stalo stovėjo išrikiuoti vyno buteliai, ir jauni, menkai apmokami dėstytojai doktorantai rinkosi valgyti dosnių vaišių, išdėliotų ant to stalo. Malekas valandėlę pastovėjo prie jo stebėdamas susirinkusiuosius. Pirmaisiais metais koledže, abejodamas, ar jam pavyks išsilaikyti šiame darbe ilgesnį laiką, jis neužmezgė beveik jokių pažinčių, vengė patraukti į save dėmesį ir apsiribojo savo dalyko dėstymu. Apie daugumą nuolatinių dėstytojų jis nieko nežinojo, išskyrus tai, kokius dalykus jie dėsto – Šekspyro kūrybą, Amerikos, Viktorijos laikų literatūrą. Tačiau šiais metais – galbūt dėl to, kad jį spyrė vedėjas – ėmė labiau domėtis savo kolegomis. Ėmė lankytis katedros susirinkimuose – atsisėsdavo kabineto gale ir klausydavosi. Per šiuos susirinkimus jis pastebėjo, kad dėstytojai pasidaliję į frakcijas. Jie nesutarė. Daugiausia dėl niekų. Katedroje buvo įsigalėjusi nedidelė korupcija, pasireikšdavusi tuo, kad visus sprendimus priimdavo vedėjas ir jo artimi bičiuliai. Jie teikė vienas kitam paaukštinimus, skirdavo sau mažesnį darbo krūvį ir apskritai patogiai gyveno savo valdomame mažyčiame feode. Perpratęs šią schemą Malekas iš karto su ja susitaikė. Nors vedėjas buvo šiek tiek nesąžiningas, tačiau jis bent jau nežudė žmonių. Bagdade Malekas matė, kaip visas rajonas ėmė liepsnoti kilus nesutarimams dėl to, kam turi atitekti amerikiečių per klaidą paliktas elektros generatorius. Ten buvo kūno ir kraujo pasaulis, čia – tekstų, rašalo ir nuobodžių niekų rašinėjimo pasaulis.

Jam buvo įdomu, kaip rudenį čia seksis Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų kapitonui Džeimsui Makgreiviui. Tas vyrukas parašė išties gerą knygą apie karą. Bet kas jam šovė į galvą, kad nutarė atsisakyti adrenalino ir ateiti į tokią vietą dirbti dėstytoju? Kaip jis visa tai ištvers?

Ši mintis privertė Maleką iš naujo apmąstyti tai, kas atsitiko per ankstesnį semestrą. Vienoje jo studentų grupėje mokėsi lotynų amerikietis, vardu Ezekielis. „Vadinkite mane Yziu“, – pasakė jis Malekui. Pirmąsias keletą savaičių Yziui sekėsi neblogai. Jis visuomet būdavo mandagus, niekada nevėluodavo ir rašydavo vidutiniškus rašinius apie nelabai reikšmingus dalykus. Paskui vieną dieną nei iš šio, nei iš to ėmė ir aprašė, ką jam teko patirti Špeicherio bazėje Irake, netoli Tikrito, kur buvo nusiųstas atlikti Niujorko valstijos Nacionalinės gvardijos nario tarnybos:

Ar žinote, dėstytojau, ką penkiasdešimto kalibro kulkosvaidis gali padaryti irakiečių šeimai, kuri nepamatė ranka duoto tavo signalo sustoti? Prieš keletą dienų paieškojau internete informacijos apie jus. Perskaičiau kelis jūsų rašytus tekstus. JŪS ŽINOTE, kaip ten buvo. Tačiau jūs stovite ant pakylos ir šypsotės tiems avigalviams auditorijoje, tarsi pasaulis būtų gražutis ir švarutis, ir vienintelė problema – Naujojo Džersio universalinėje parduotuvėje išsirinkti Kalėdų dovanas. Manote, taip elgtis sąžininga? Jūs ir tokie kaip jūs, dėstytojau, esate tikri šikniai. Visas šitas koledžas vieni šikniai. Visa ši šalis vieni šikniai.

Šis vaikis jau buvo sulaukęs dvidešimt penkerių, jo rašyba – nepriekaištinga, o parašęs šį raštelį jis niekada daugiau nepasirodė Maleko paskaitose. Malekas laukė jo sugrįžtant, iki pat paskutinės minutės nenorėdamas išbraukti iš studentų sąrašų. Ir visą laiką per tas keletą savaičių, likusių iki semestro pabaigos, jis nerado sau vietos laukdamas kokios nors blogos žinios apie tą vaikį, miglotai kaltindamas save dėl to, kas nutiko.

Jūs ir tokie kaip jūs, dėstytojau, esate tikri šikniai.

Kitą semestrą jis priglaudė po savo sparnu Kandisę Vinsent – Kandisę, kuri nieko nežinojo apie karą, bet kartais rašydavo tiesiog angeliškai.

Malekas sėdėjo arbatinėje Orumijos gatvėje, Teherane, stebėdamas pro šalį srūvančius automobilius. Aplinkui skardeno azerbaidžaniečių kalba, rangėsi rūkstančių kaljanų dūmai. Arbatinės patalpa buvo ankšta, perpildyta žmonių kūnų ir persmelkta išsivadėjusiu darbininkų prakaitu, pakenčiamu jų skurdu. Ji buvo visiškai nepanaši į kaljanines turistams Stambule, Kaire ar netgi Damaske, kur žmonės valandų valandas žaisdavo „trik trak“ arba nerūpestingai šnekučiuodavosi iki išnaktų. Kitoje Vafos alėjos pusėje sustojo motociklas. Tačiau juo atvažiavo ne tas žmogus, kurio laukė Malekas. Jis čia įsitaisė ilgam, nors ir buvo alergiškas dūmams. Geresnės vietos stebėti nebūtų radęs.

Išgirdęs kažką šaukiant į jį vardu, jis apstulbo. Tas vyras įėjo kažkaip nepastebėtas ir prisislinko ilgu suolu prie Maleko. Pilkas kostiumas. Trumpa barzda. Neseniai kirpti plaukai. Jis neatrodė panašus į Ettelaat – saugumo – agentą, tačiau buvo akivaizdu, kad šiame pasaulyje turi daugybę pažinčių. Jis neatrodė kaip sukčius, veikiau – kaip advokatas. Šioks toks skirtumas tarp sukčių ir advokatų yra. Malekui teko susidurti su tokiais žmonėmis kaip šis. Jie visada mokėdavo prisitaikyti. Islamo revoliucija tokiems išėjo į naudą. Jie žinojo, su kuo reikia palaikyti ryšius. Šiems žmonėms nereikia tardyti, jie moka išgauti informaciją apdūmę akis gražiomis kalbomis.

Malekas tarė:

– Tiesą sakant, nė nežinau, ką čia veikiu.

– Jūs stebite savo draugo Sinos Vafos namą.

– Žinau, pone…

– Fani.

– Tačiau nelabai suprantu, dėl ko tai darau. Noriu pasakyti, kad pakankamai gerai gyvenu toli nuo čia, Amerikoje, kaip, esu tikras, jūs žinote.

– Ir kuo gi geras tas gyvenimas?

– Na, ten nereikia stebėti žmonių namų prieš einant pasikalbėti. Ypač geriausio draugo namo.

– Tikriausiai tai priklauso nuo aplinkybių.

– Ir kokios gi tos aplinkybės?

Jis tikėjosi, kad Fani atšaus, jog tai Malekas turėtų pasakyti jam, kokios tos aplinkybės. Tačiau Fani tik stebėjo jį. Atrodė, kad jam smagu sėdėti su visiškai nepažįstamu žmogumi šioje arbatinėje ir kalbėtis su juo kaip su senu draugu arba priešininku. Akivaizdu, kad ši situacija teikė jam malonumą. Tą dvigubų reikšmių ir nerūpestingų žodžių mūšių pasaulį nuo jo gyvenimo Niujorke skyrė ištisi šviesmečiai. Įsižiūrėjęs į Fani veidą Malekas suprato, kad šiam žmogui jis patinka – kol kas. Viskas labai paprasta: Fani būtų smagu taip pasižodžiuoti su bet kuriuo žmogumi, turinčiu pakankamai savitvardos lengvai neišsigąsti. Nemažai žmonių, taip netikėtai užklupti, būtų visiškai pasimetę, tačiau Malekas mokėjo tvardytis. Jis pasimesdavo daugelyje situacijų, tačiau ne tokiose.